Apie kultūros animaciją, alternatyvią meno edukaciją ir žaliuojančius stogus

2012.04.04
Silvija Butkutė

Kultūros animacija, kas tai? – vis dar klausiau savęs užpildžiusi paraišką dalyvauti projekte „Localise“, kurio antroji mokslinė išvyka buvo organizuota Lietuvoje. Besiruošiant kelionei, žinoma, gavau informacijos iš įvairiausių šaltinių: keleto Lietuvos mokslininkų tyrimų, literatūros anglų kalba apie šią, gana naujo pobūdžio, mokslinės krypties veiklą, nuorodų internete. Tačiau kultūros animacijos laukas toks platus, kad nors ir perskaičius teorinius veikalus, vis neapleido dilema kaip suprasti kultūros animaciją netik kaip terminą, tačiau kaip ir praktinę veiklą? Prasidėjus mokslinei tiriamajai kelionei, kartu su Lenkijos ir Dž.Britanijos šalių atstovais po Lietuvos kultūros animacijos židinius, pasidarė kiek aiškiau kur ir kokiais pavidalais veikia kultūros animacija, o šis supratimas dar labiau pagilėjo po antrosios kelionės į Varšuvą ir jos apylinkes.

Mano tikslas trumpai supažindinti projekto interesantus, kaip ši socialinio pobūdžio veikla tarp meno ir antropologijos atkeliavo į Lietuvą, iš kokių perspektyvų į kultūros animacijos mokslą žvelgia mūsų šalis ir projekto partneriai – Lenkija ir Dž. Britanija.

Taip pat, mane domina kokia vieta kultūros animacijos projektuose tenka netik antropologui, socialiniam darbuotojui ar menininkui, bet ir menotyrininkui.


Kultūros animacijos portretas

Kultūros animacija tikrai nėra, kaip dažnai klaidingai manoma, medijų meno sritis (animaciniai filmai) ir, apskritai, neapsiriboja kultūros, siaurąja prasme, kaip meno, apibrėžimu. „Kultūros srityje animacija reiškia ne tik kultūros ir meno procesų skatinimą,bet ir visuomenės gyvenimo aktyvinimą per meninę ir kultūrinę veiklą“[1](L.Dovidaitytė). Taigi kultūros animatorius yra tas žmogus, kuris veikdamas bendruomenėje, jos narių kūrybinį potencialą nukreipia į sistemingą bendruomenės tikslo siekimą.

Kultūros animacijos, kaip mokslo šakos priešistorė glūdi Prancūzijoje, kur „sociokultūrinės animacijos“ terminas buvo naudojamas „bendruomenėje ir su bendruomene susijusiai sociokultūrinei veiklai apibrėžti”[2]. Arčiausiai Lietuvos, intensyvias kultūros animacijos studijas pradėjo Lenkija, kurios iniciatyvų dėka gimė daug sėkmingų tarptautinės reikšmės projektų. Šį mokslą Varšuvos universitetas įtvirtino projektu „Anima“ (1998m.), kuris netruko peraugti į tarptautinių tinklų kūrimo projektą Animus“[3]. Čia, kartu su Lenkija ir Didžiosios Britanijos institucijomis sėkmingai bendradarbiavo ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas. Šio mokslo studijų plėtrą Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje suaktyvino projektas „Animator“, kurio tikslas buvo dalyvių teorines žinias praturtinti praktikos elementais, suteikti galimybę savarankiškai dalyvauti kultūros procesuose, aktyviai animuoti socialinius projektus.

Tarptautinis projektas „Localise” – tarsi sekantis žingsnis į gilesnį kultūros animacijos supratimą šios mokslo srities rengiamiems praktikams. „Localise” - jungtis tarp skirtingų akademinių institucijų, tarp teorijos ir praktikos, galiausiai tarp pačios kultūros ir visuomenės. Pagrindinis šio projekto tikslas – toliau plėtoti pradinių projektų idėjas ir siekius, gilinti komunikacijos su tarptautiniais partneriais įgūdžius, susipažinti su sėkmingai jų taikomomis kultūros animacijos praktikomis, tokiu būdu pažinti savo kultūrą ir sėkmingai taikyti metodus darbui su bendruomenėmis.

„Localise“ – tiltas tarp teorijos ir praktikos

 „Localise“ tiriamųjų išvykų ratas jau spėjo apsisukti tris kartus, tokiu būdu įpusėdamas projektą. Nors projekto gimtinė Lenkija, kultūros animatorius pirmoji pakvietė Didžiosios Britanijos Stafordširo universiteto[4] Kūrybingos bendruomenės grupė (Creative community unit - CCU) vienijanti darbo su bendruomenėmis specialistus, meno edukatorius ir menininkus.

Didžiojoje Britanijoje kultūros animacijos terminas įgavęs pavadinimą bendruomeniniai menai (community arts) kas tiesiogiai nurodo, kad darbas su bendruomenėmis vyksta naudojant meno praktikas. CCU akcentuoja, kad jų kultūros animacijos plėtrai, įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių įvairovėje svarbiausia bendradarbiavimas tarp bendruomenės ir animatoriaus, menininko kaip kūrėjo ir edukatoriaus. Kaip savo misiją „Localise“ projekte, britai įvardina tarpkultūrinio dialogo svarbą, bendrų terminų, apibūdinančių tą patį kultūros animacijos fenomeną skirtingose kultūrose ieškojimą. Taip pat Didžioji Britanija rūpinasi kaip „Localise“ projektas įtakos darbo su bendruomenėmis veiklos pobūdį jų šalyje, kokios naujos metodikos ir metodai prigis praktikoje.

Antroji „Localise“ išvyka nusidriekė per Suvalkijos ir Dzūkijos lygumas Lietuvoje. Kultūros animacijos terminas čia konvertuojamas į lietuvišką, kuris skamba „gyvinimas“. Su „gyvinimo“ misijos idėja buvo sudarytas kelionės maršrutas, kuriame stengtasi užfiksuoti kultūros animacijos apraiškas įvairiais pavidalais, nuo nevyriausybinių organizacijų veiklos, miestų kultūros centrų darbo su bendruomenėmis, iki socialiai aktyvių menininkų tokių kaip A.Petrulienė, V.Sutkus, R.Diržys, J.Kazakevičienė. Kaip jau minėjau, kultūros animacijos mokslo šaka neturi gilių tradicijų Lietuvoje, todėl pagrindinis būsimų animatorių tikslas atpažinti ir skirti kultūros animacijos veikas, remiantis projekto partnerių patirtimi taikyti kultūros animacijos metodus, įtvirtinti šią mokslo šaką kaip savarankišką, aiškiai apibrėžtą, kuri vaisingai tarnautų plėtojant vietinę kultūrą ir sprendžiant socialines problemas. „Localise“ projekte Lietuvai atstovauja Menų fakulteto akademinė grupė, o tai leidžia daryti išvadą, kad kultūros „gyvynimą“ mes suvokiame labiau per menų prizmę, kas artima Didžiosios Britanijos bendruomeniniams menams.

Iš kitos perspektyvos į kultūros animaciją žvelgia trečiosios kelionės organizatorius -Varšuvos universiteto Lenkų kultūros institutas. Vienas kultūros animacijos programos įgyvendinimo įkvėpimų atėjęs iš tarpukario lenkų inteligentų meninės kultūrinės veiklos, o antrasis šaltinis – nuo 1970m. pagyvėjusios bendruomeniškumo idėjos. Iš šių dviejų inspiracijų susiformavęs bendradarbiavimas tarp kultūros ir meno, visgi labiau linksta antropologinių studijų krypties link. Lenkijos institucijose plačiai susipynęs visuomeninis darbas ir meno idėjos, turi taip pat stiprų socialinio darbo atspalvį. Aktyvus darbas su senjorų bendruomenėmis, problematiškų žmonių integracija į kultūrą, gerai išplėtotas jaunimo organizacijų tinklas, meno institucijų vykdomos edukacinės programas, visai tai - didžiulės kultūros animacijos apraiškų Lenkijoje pavyzdžiai. Trečiosios tiriamosios mokslinės kelionės po Lenkiją metu, lietuvių grupėje dažnai skambėjo frazė, jog toks veiklos pobūdis, koks vykdomas Lenkijoje, Lietuvoje tiesiog vadinamas socialiniu darbu. Tačiau šis Lenkijos „socialinis darbas“, daug glaudžiau nei mūsų šalyje susijęs su meno ir kultūros reiškiniais, tad neveltui šio pobūdžio veiklai išskirtas specifinis terminas kultūros animacija.

Pirmą kartą į muziejų

Meną ir „mases“ sieja didžiulė praraja. Vis dar diskutuojama, ar menas skirtas išrinktiesiems vadinamam „meno pasauliui“, ar kaip išsivysčiusios, aktyvios, intelektualios kultūros produktas, turėtų naudingai tarnauti pačiai visuomenei. Amžinas klausimas, „menas realybės atspindys, ar iškreipta menininko fantazija“, kuria priešiškumą, tarp šiuolaikinio meno dedikuojamos laisvės ir gana konservatoriško meno žiūrovo suvokimo.

Sparnuota frazė „Menininkai su masėmis niekada nesusikalbės. Ir nereikia“.[5], puikiai iliustruoja Žilinsko galerijoje 2012 m. sausio 4 d. įvykusį incidentą, kurioje mažamečiai vaikai buvo šokiruoti menininko Olego Kuliko projekto „Intriga – provokacija“ retrospektyvinės juostos peržiūros. Gelrijos televizoriaus ekrane vaikai pamatė menininko performaso įrašą, kuriame O. Kulikas imitavimo lytinį aktą su arkliu. Šis nutikimas, skambiai žurnalistų pavadintas „zoofilijos skandalu“, pastatė į nepatogią padėtį tiek pačią galeriją, jos direktorių Osvaldą. Daugelį, papiktino miesto piliečius, kas grandininės reakcijos būdu, susilaukė neigiamo šiuolaikinio meno mylėtojų atsako, arba juoko bangos.

Kultūros animacija kategoriškai nesiūlo vienintelio atsakymo į klausimą kam menas skirtas, tačiau meną akcentuoja kaip vieną iš priemonių siekiant visuomenei pozityvių tikslų. Pats pirmasis žingsnis meno suvokimo link yra ne teisti, o išsiaiškinti kas tas menas yra, kokias perspektyvas atveria jo suvokimas, kokius metodus reikia naudoti darbui su visuomene? Visai tai - meno edukatoriaus darbas, kuris puikiai gali tilpti į kultūros animatoriaus apibrėžimo rėmus.

Pasak menininkės Auksės Petrulienės[6], puikų „atviro muziejaus“ pavyzdį turi Danija, atverdama ARKEN[7] modernaus meno muziejaus duris plačiajai visuomenei, rengdama intensyvius meno edukacijos užsiėmimus, į patraukliai, informatyviai suformuotas ekspozicijas kviesdama tiek jauną, tiek vyresnio amžiaus žiūrovą. Tačiau sėkmingo edukacijos pavyzdžio net nereikia ieškoti taip toli. „Localise“ tiriamosios išvykos metu Varšuvoje, aplankytas Šiuolaikinio meno centras Ujazdowski pilyje, sėkmingai vykdo meno edukacijos programą „Kūrybingo mokymosi laboratorija“. Laboratorijos įkūrėjai Maria Parczewka ir Janusz Byszewski, 1989m. pradėjo savo veiklą įkvėpti žymaus Lenkijos teatro režisieriaus Jerzy Grotowski idėjos skatinti kultūrinį aktyvumą meno praktikomis. Projekto veiklos programa susideda iš dviejų dalių: viena – meno istorijos ir jos fenomenalaus kitimo nagrinėjimo, ir antra – meninių sugebėjimų diegimo. „Būti kūrybingu, reiškia būti pasiruošusiam pokyčiams, pasiruošusiam sunaikinti stereotipus ir kaltinimus, ieškoti naujų, dažniausiai neįprastų sprendimų“[8] . Tokiais principais remdamasi Laboratorija stengiasi, kad meno galerija savo koncepcija ir turiniu būtų atvira ir netgi artima bendruomenei.

Čia menotyrininkai aktyviai dirba su meno edukacija, neformuoja parodos lankytojų nuomonės apie ekspozicijas, o kūrybinių dirbtuvių pagalba įtraukia juos pačius į meno reikšmių aiškinimosi procesą, skatina mąstyti, ieškoti asociacijų, dalintis. Viename tokių užsiėmimų, interaktyvioje menininko Maciej Pisuk fotografijų parodos analizėje, sudalyvauti galimybę turėjo ir „Localise“ kelionės dalyviai.

Negana sėkmingo darbo galerijos erdvėje, „Kūrybingo mokymosi laboratorija“ meno edukaciją plėtoja ir užmiesčiuose, kaimuose, skatina vietinius žmones atskleisti savo talentus, liaudies menininkus reprezentuoti savo kūrybą, organizuoti parodas ir visai bendruomenei dalyvauti meno procesuose. Veiklos rezultatai ryškiai matomi: kai kurie jų projekto dalyviai, animatorių dėka, pirmą kartą savo gyvenime apsilankė muziejuje.

Taip pat jų darbe atsispindi vienas svarbiausių kultūros animacijos principų – projektų tęstinumas. Animatoriui pastebėjus, kad bendruomenė įgavo reikiamus įgūdžius savarankiškam siekiamų tikslų koordinavimui, našiam ir harmoningam darbui, turi palikti bendruomenę ir persiorientuoti į kitą socialinę grupę, kuriai reikia pagalbos. Tačiau tai kartu ir sudėtinga užduotis – lyderiui reikia užčiuopti momentą ir išeiti tada, kada bendruomenė yra tikra, jog supranta kaip praktiškai pritaikyti įgytas žinias. Jeigu animatoriui palikus grupę veikla neturi tęstinumo, reiškia dėl kažkokių priežasčių kultūros animacijos programa nepavyko.

Taigi menotyrininkas iš kultūros animacijos perspektyvos atrodo kaip figūra, kuri veikia kaip aktyvus edukatorius, o ne pasyvus galerinės erdvės meno vertintojas. Pats menininkas, jei jis turi interesą sieti savo darbus su socialinėmis problemomis, integruoja savo meną tam tikrai interesantų grupei, tačiau dažnas atvejis, kad nebūna suprastas. Kartais tam, kad geros idėjos būtų išgirstos, neužtenka parašyti geros anotacijos, reikia burti žmones nenustatinėjant taisyklių, o stengiantis iššaukti abipusę diskusiją. Socialiai aktyvaus, novatoriško menotyrininko, kuratoriaus pareiga ne kalbėti, o kalbėtis.

Ar sužaliuos Lietuvos stogai?

Jungtinės Karalystės puikiai išplėtotas bendruomeninių menų mechanizmas, Lenkijoje gyvuojanti stipri „bendruomenių kultūra“ kelia klausimą ko trūksta Lietuvai, kad kultūros animacija netik teoriškai, tačiau ir praktiškai įleistų šaknis? Visos trys šalys susiduria su finansiniais sunkumais, varginančiu materialios paramos iš valdžios laukimu, gyvena įtemptais laikotarpiais nuo projekto iki projekto. Visose šalyse menas dažnai laikomas aristokratų privilegija, tačiau vos šešios valandos kelio autobusu nuo Kauno iki Varšuvos, o kultūros pojūtis radikaliai skirtingas.

Vienas iš pavydžių Brodno rajono projektas Reblok[9], vienijantis daugiabučių namų gyventojus, stebina gyventojų ir menininkų iniciatyva bei bendradarbiavimu sukurtu unikalių skulptūrų parku, žolės veja žaliuojančiu devynaukščio stogu (čia rengiamos kaimynų vakaronės, kino filmų peržiūros), gyventojų kasdienybės ritmą atspindinčiais piešiniai dekoruotomis vaikų žaidimo aikštelėmis. Daugiaaukščių sovietinės architektūros paminklų pilna ir Kauno gatvėse, vien jau Šilainių mikrorajono pastatų pilkos sienos kviečia nuspalvinti niūrią kasdienybę. Tik kas turėtų imtis šių iniciatyvų: ar visas „kultūrinis judesys“ turi priklausyti tik nuo nevyriausybinių organizacijų ar kitų juridiškai įteisintų organų?

Projekto „Localise“ išvykų patirtys dažniausiai atskleidė, kad visi geriausi dalykai gimsta bendruomeniniu pagrindu, taigi Lietuvos kultūrinio lauko problema yra per didelis individualizmas ir nemokėjimas organizuoti bendruomenių. Pradiniam etapui tereikia lyderiaujančio asmens arba grupės, kuri įsiklausytų į bendruomenės poreikius, ir diegdama jų nusistatytiems tikslams reikalingus įgūdžius, išmokytų kurti kultūrinį(-ingą) gerbūvį. Taikant kultūros animacijos metodus darbui su bendruomenėmis, tikėtina, kad sumažėtų ir „praraja“ tarp menininko ir meno suvokėjo,o menotyrininkas – kultūros animatorius, vaidintų itin svarbų tarpininko vaidmenį abipusiam dialogui.


[1] L. Dovydaitytė „Kultūros animacija“ 10 psl.
[2] L.Dovidaitytė „Kultūros animacija“ 11psl.
[3] www.animusproject.net
[4] http://www.staffs.ac.uk/
[5] „Eteriu per meną. Paulina Pukytė kalbasi su kitais“, 7 meno dienos, 2009 09 18.
[6] http://www.museums.lt/Zurnalas/2008_04/LM_Nr4_2008_45_48.pdf
[7] http://www.arken.dk/content/us
[8] http://www.animusproject.net/eng/document.php?DocID=8
[9] http://www.targowek.waw.pl/page/