Baranauskų istorija

http://kulturoskiemas.lt/wp-content/uploads/2019/05/Kiemo-istorija-200x33.jpg

Kiemas Molio g. 10 (dabar Rokakiemio g. 12) 

Gyvenom skurdžiai. Mama iki septynerių  metų mane augino, dirbo vienas tėvelis.  Prieš man pradedant eiti į mokyklą, mama mokėsi Rokų vakarinėje mokykloje aštuntoje klasėje, nes norėjo įsigyti kokią nors profesiją: septynmetės pažymėjimas jau netiko – buvo panaikintos septynmetės mokyklos. Tėtis dirbo melioracijoje darbų vykdytoju, jį dažnai išsiųsdavo į labai tolimas komandiruotes  – Šilutę, Panevėžį. Vėliau tėtė pradėjo dirbti Dirbtinio pluošto gamykloje, kurioje dėl labai kenksmingų sąlygų į pensiją išleisdavo 55 metų. Mama  dirbo  A.Petrausko medvilnės gamykloje, „Sanite“.

Tėvai visą gyvenimą gyveno iš algos, kurios užtekdavo maistui ir vienam kitam drabužiui.  Sovietmečiu buvo prasidėjęs didysis žmonių demoralizavimas – L.Brežnevas viešai skelbė, kad  pats dirbo darbininku – žino, kad ne vien iš algos gyvenama – vienas maišiukas į vagoną, kitas – į šoną. Tokių „į šoną“  atsirado labai daug ir Lietuvoj, o „vor v zakone“ – atvira vagystė iš valstybės, užimant tam tikras pareigas, lėmė sovietinės santvarkos žlugimą.

Mano tėtė, visada buvęs labai aukštos moralės, viešai reikšdavo pasipiktinimą dėl valdžios savivaliavimo, vagysčių, biurokratizmo. Labai gerbė Romą Kalantą, kuris nusižudė neištvėręs sovietinės sistemos priespaudos. Parašė ne vieną eilėraštį ta tema.

Labiausiai tėvus piktino tai, kad būdami seniausi Rokų gyventojai, negavo teisės statytis namo vietoj  jau griūvančio nameliu paversto sandėliuko ir jo priestato. Daug kur kreipėsi, daug raštų gavo – visur atsakymas „ne“, mat buvo planuojama plėsti Rokų plytinę mūsų sklypo sąskaita.  Tiesa, 1986 m. tėvai gavo pasiūlymą statytis namą dabartinėje Maišio gatvėje, bet tėvai nesutiko, nes būdami vietiniai gyventojai, teigė: „Kaip aš galiu statytis namą ant svetimos –  Buzų žemės?“

Pasistatyti naują namą buvo tėvų taip ir neišsipildžiusi svajonė. Sovietmečiu statybinės medžiagos buvo pigios, be to, tėtė buvo gavęs nedidelį Amerikoje gyvenusio dėdės palikimą, kurio statyboms būtų užtekę.

Iki tol gyvenome skurdžiai: turėjome tik geležinę lovą ir mano pintą lovytę. Kiekvieno daikto įsigijimo istoriją galėčiau papasakoti. Kaip tėtis parsinešė ant pečių stalą, kaip parsivežė spintą, kai man jau buvo ketveri metai. Tik dėdės iš Amerikos  palikimo dėka galėjome geriau apsirengti, nusipirkti sofą, rašomąjį stalą ir kitų baldų.

Prie sandėliuko tėtė pastatė laikiną priestatą iš atraižų, taip atsirado antras kambarys, kurio visos sienos tapo knygų lentynomis – knygų  buvo keli tūkstančiai. Kiek pamenu nuo ankstyvos vaikystės, kiekvieną vakarą tėtė arba mama garsiai skaitydavo kokią nors knygą, o kiti gamindavo valgyt, rankdarbį knibinėdavo ar šiaip kokio darbo nusitverdavo.

Taip belaukiant, kol gamykla mus iškels,  ištekėjau, abu su vyru įsidarbinome Rokuose, greitai gavome butą, o tėvai liko laukti, kol juos taip pat iškels ir gaus butą. Bet pasikeitė santvarka, pinigai nuvertėjo, prasidėjo įnirtingos žemių dalybos, teismai, buvo prarasta paskutinė sveikata ir Baranauskų gyvenimo pabaigą apniaukė dar didesnė neteisybė (pamoka visiems: neišgali nusisamdyti advokato, nesigink) ir juoda neviltis.

Vanda Mažeikienė

Kitų Rokų kiemų istorijos >