Furmonavičių kiemas

http://kulturoskiemas.lt/wp-content/uploads/2019/05/Kiemo-istorija-200x33.jpg

Dabartinės Rokų laisvalaikio salės teritorija

Tekstas pateiktas iš Marijos Furmonavičienės užrašytų atsakymų į Rokų vidurinės mokyklos mokinės Vaidos Dagilytės klausimus 1994 metais. Marijos Furmonavičienės atsakymai stebina aukšta  kultūra – parašyta be klaidų, sklandžiai.


Esu Marija Furmonavičienė, gimiau 1904 m. rugpjūčio  15 d. Vilkaviškio apskrityje, Pajevonio valsčiuje, Jakiškių kaime. Nuo 1938 metų gyvenu Kauno rajone, Rokų kaime. Pagrindiniai Rokų ūkininkai, tada turėję didžiausias  sodybas, buvo Katkevičiai (kur plytinė ant jų žemės), Bartlingai, Kazlauskienė (kur gyvena Krušinskas Romas), Dementavičiai, Vaksmanai, Balčiūnai, Kairiūkščiai, Juškevičiai (ten vėliau buvo  kolchozo kontora), Furmonavičiai, Baronaičiai, Rinkevičiai, Starkevičiai, Rakauskai, Šliumpa (kur gyveno  Pauža Alfonsas – Paužienės ir Bajorinienės tėvas), Ambrazas. Ūkininkų sodybas sudarė gyvenamas namas, klėtis (svirnas), klojimas, tvartai – kiaulėms, karvėms ir arkliams (atskiros durys), maniežinė (patalpa linams minti). Po pavasario sėjos atvažiuodavo kunigas , šventindavo pasėlius ir melsdavosi prie kaimo kryžiaus. Susirinkdavo visas kaimas. Ūkininkų namai buvo dviejų galų: viename gale virtuvė ir  kambarys, kur miegodavo samdytos merginos, per vidurį priemenė ir kamara (laikydavo mėsą, raugintus kopūstus, agurkus, ten būdavo kaminas, kur rūkydavo mėsą), ir švarusis galas: tai seklyčia ir dar 2-3 kambariai, kur miegodavo šeimininkai ir jų vaikai. Seklyčioje stovėdavo ilgas stalas, pasieniais mediniai nedažyti suolai su atramomis nugarai, iš kitos pusės kėdės. Kėdės būdavo darytos staliaus. Šveisdavo kėdes, suolus, stalą su smėliu (šiaudų gniūžtė vietoj šepečio) ir vandeniu – iki baltumo. Stalas būdavo užtiestas namuose austa ar megzta linine staltiese. Ant langų vietoj užuolaidų darydavo iš balto popieriaus karpinius (užimdavo viršutinį trečdalį lango). Galustalėje ant sienos kabodavo šventas paveikslas. Seklyčioje stovėdavo gražiai paklota lova. Čiužinys iš šiaudų, paklodė, užvalkalai iš balinto lino, puošti namų darbo mezginias. Lova užtiesta namų audimo gražiu raštuotu aštuonnyčiu ar  šešianyčiu, ar kaišytiniu užtiesalu. Ant sienos kabodavo medinė abrūsnyčia (rankšluostinė) su lininiu namų darbo rankšluosčiu su išsiuvinėjimu arba  mezginiais. Seklyčioje stovėdavo drabužių spinta (2 durų), kraičio skrynios (namų darbo), išdrožinėtos arba dažytos įvairiais ornamentais. Turtingesni ūkininkai turėdavo komodas, miete pirktas kėdes, kietas sofas (zoslankas – suvalkiečių tarme). Kiekviena mergina turėjo mokėti verpti, megzti ir austi, kadangi žmonės vilkėjo namie austais tiek apatiniais, tiek viršutiniais rūbais, naudojo namie austas  paklodes, užvalkalus, staltieses, rankšluosčius, namie megztas kojines, pirštines. Vasariniai drabužiai  buvo drobiniai, žiemai ausdavo milą (iš avių vilnų), audavosi namuose veltais veltiniais, nešiodavo namuose siūtus kailinius (iš namie išdirbtų avikailių). Iš milo siūdavo kelnes, sermėgas, frenčius, sijonus.

Gamino paprastą maistą. Kiaules pjaudavo nuo Kalėdų iki Užgavėnių – rūkydavo lašinius, darydavo dešras, „palengvicas“ ir skilandžius, prisilydydavo taukų visiems metams. Laikydavo daug žąsų, jas penėdavo, žiemą pjaudavo. Iš jų plunksnų ir pūkų darydavo pagalves, patalus, o mėsą virdavo, kepdavo ir rūkydavo šaltu rūkymu  (galėdavo stovėt metus laiko), prisilydydavo žąstaukių. Paprastai valgį stipresnį virdavo visai šeimynai rytais – didelį puodą sriubos su mėsa ir lašiniais visai dienai. Stipriausiai valgydavo pusryčiams, pietums – likučiai nuo pusryčių, vakarienei – pieniška sriuba, košės, blynai, šiupinys (bulvių ir žirnių spirginta košė). Duoną kepdavo namuose maždaug du kartus per mėnesį. Tuo pačiu metu kepdavo švilpikus, blynus po pečium. Iš parūgusios duonos tešlos darydavo kukuliukus ir virdavo „duonzupę“ (balintą ir spirgintą). Pjaunant kiaules ar žąsis, virdavo juką, kepdavo bulvinius ir kraujinius vėdarus.

Vestuvėms, krikštynoms ir laidotuvėms kviesdavo visą kaimą ir gimines. Prigamindavo daug įvairaus maisto: virdavo ar kepdavo kumpius, žąsis, antis, darydavo įvairius vyniotinius, netikrą zuikį („pečianką“), kepdavo pyragus, beržo šakas, krustus, pončkas, tortus (retai). Laidotuvės vykdavo tris paras. Dieną rinkdavosi pagyvenę žmonės, o vakare ir naktį – jaunimas. Abieji giedodavo giesmes ir rožančių. Atėjus į budynę ir baigus giedoti, duodavo valgyti. Parveždavo dvi juodas bažnytines vėliavas, iškabindavo abiejose lauko durų pusėse. Laidojant „nabašnyką“ veždavo į bažnyčią, kur laikydavo gedulingas mišias, po to kunigas lydėdavo į kapines.

Kūčioms turėjo būti dvylika patiekalų. Suvalkijoje virdavo avižinį kisielių. Kalėdoms virdavo kumpį, kepdavo žąsį, susukdavo karką, virdavo krustus, kropelius. Velykom margindavo margučius su alksnių žievėm, svogūnų lukštais, įvairiom žolėm, vašku. Sekminėm karves apvainikuodavo lauko gėlių vainikais, namus puošdavo beržų šakom, valgis – pieniški produktai: įvairūs sūriai, sviestas.

Paprastai įžymiausias žmogus kaime buvo mokytojas. Iš Rokų kilęs žymiausias žmogus kunigas poetas  Gustaitis, gimęs 1830 metais. Gustaičių ūkis buvo už Šiugždinio, jame gyveno poeto dukterėčia mokytoja Rimienė, pokaryje nuo tremties pabėgusi į miestą, o namas sunyko.

Geneologinis medis: mano tėvas Galinaitis Tomas, gimęs 1858 m., ir motina – Stankevičiūtė Marijona susilaukė vaikų: Adelės, Nikodemo, Uršulės, Marijos (1904 m.), Konstancijos, Onos, Teresės, Juozo, Alfonso, Eugenijos.

Mano vyro senelis Pranciškus Furmonavičius, gimęs tarp 1840-1845 m., vedė Agnietę Mitkutę ir susilaukė vaikų: Povilo, Gendrūtos, Onos.  Jų sūnus Povilas  vedė Oną Kizevičiūtę. Jie susilaukė sūnų Alfonso, Povilo, Antano ir dukterų Kazimieros, Marijos.

Aš, Marija Galinaitytė  (g. 1904), susituokiau su Alfonsu Furmonavičiumi (g. 1894). Mes susilaukėme sūnų Algirdo (1939 m.), Liudviko (1941 m.), Valdo (1943 m.). Sūnus Algirdas tapo gydytoju veterinaru, jis vedė Zitą Kurapkaitę, jų vaikai –  Audrius ir Jurga. Mūsų sūnus Liudvikas – inžinierius, dirba Gedimino technikos universitete, jis vienas žymiausių Jiesios draustinio geologijos tyrinėtojų, bendradarbiauja  su Prancūzijos, Britanijos, Ispanijos, Norvegijos, Vokietijos universitetais ir tyrimų centrais geotechnikos mokslų srityje.  Liudvikas  vedė Stefą Lazauskaitę, jie susilaukė vaikų Dariaus ir Rasos bei anūkų Ievos ir Gaudrimo. Jauniausias sūnus Valdas, gydytojas neurologas, vedė Birutę Janonytę, jie  susilaukė dukros Gailės ir sūnų Tado bei Tomo.

Kitų Rokų kiemų istorijos >