Slavinskų istorija

http://kulturoskiemas.lt/wp-content/uploads/2019/05/Kiemo-istorija-200x33.jpg

Kiemas dabartinėje Rokakiemio gatvėje Nr. 12

Mano tėvai Jonas Slavinskas ir Agota Slavinskienė savo sklype spėjo pasistatyti tik sandėliuką, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Užėjus vokiečiams, mamai pavyko būsimam namui gauti lentų ir kitų statybinių medžiagų, o iš Rokų plytinės – plytų.  Bet vėl prasidėjo karas ir Lietuvą okupavo  rusai, tai jie į savo „zemliankas“ išvilko mūsų geras lentas ir viską, kas jiems tiko.  O tėvukas per tą laikotarpį, kada dar buvo vokiečiai ir kaimynas per kelią – Paužų Andrius  statėsi kluoną, paskolino jam didelę dalį savo plytų, skirtų namo statybai. Pauža negrąžino tų plytų. Plytų tėvukas taip pat paskolino ir ūkininkui Kairiūkščiui, tai tas nors kiek atsilygino: kada laikėm karvę, davė pašaro.

Rusams užėjus, dar buvo likę truputis lentų, tai tėvukas sukalė tokią mažą bakūžėlę, kurioje mes gyvenome: nebuvo  nė grindų – tik plytų grendimas. Kai kalėdodavo kunigas, tai tą aslą pabarstydavome smėliu ir buvo visas gražumas. Į mokyklą ėjom su siūtom mamos „tarbelėm“. Trūkdavo duonos ir maisto, o apie apsirengimą tai nė negalvok.

Tėvukas Jonas Slavinskas buvo užveisęs didelį sodą, kuriame augo keliolika rūšių obelų, kriaušių, daug vyšnių, slyvų, serbentų, avietynas.  Užėjus rusams, plytinė pradėjo plėstis, todėl iš mūsų atėmė jau vaisius duodantį sodą.  Plytinė iškirto medžius ir pastatė džiovyklą bei naują pečių. Mūsų mama nuėjo į plytinę paprašyti, kad apmokėtų nors už medelius, bet jai buvo pasakyta: „Tavo žemė po nagais“.

Visai pasidarė sunku, kai atėmė ir mūsų žemę prie Jiesios, Vingytės kaime. Ta žemė buvo gerai įdirbta, užaugdavo daug bulvių ir runkelių, tai galėdavom laikyti paršelių, bet kai atėmė tą žemę, prasidėjo liūdni laikai – kortelės, nepritekliai. Mūsų žemę Vingytėje pavertė plėšiniais. Tiesiant kelią į Garliavą, ji buvo užlieta ir virto nendrynu – pinčiuko pelke, kurią romane „Baltaragio malūnas“ pranašingai aprašė K.Boruta.  Žodžiu, buvo labai sunku.

Stojus sovietų valdžiai daug kas keitėsi. Prisimenu, kaip su seserim Angele eidavom pėsčios į Panemunę, kad gautum už korteles duonos, miltų ar kitų prekių. Keturių asmenų šeimai skirdavo tris kepaliukus duonos. Tai kol pasiekdavom namus, tai vieną kepaliuką su Angele suvalgydavom. Vieną vasarą taip nusilpau, kad susirgau  plaučių bronchų džiova ir tada mane paguldė į vaikų turberkuliozinę ligoninę Audinytės gydytojos vardu pavadintą. Išgulėjau 10 mėnesių ir pasveikau.  Laukdavau mamos ateinant, bet mama irgi neturėjo nieko gero atnešti. Kai pradėjau sveikti, tai eidavau  į šiukšliadėžę, kur išmeta maisto  atliekas. Išėjusi iš sanatorijos buvau priaugusi 9 kilogramus.

Viena bėda ne bėda – netekome šeimos maitintojo tėvuko. Jis gavo 6 metus kalėjimo visai nekaltai: nusipirko lašinių ir cukraus iš žmogaus, kuris buvo apvogęs Dementavičiaus tėvus.  Tėvukas viską pasidėjo sandėliuke, neslėpė, o tas vagis su savo draugais  milicijai sakė, kad eitų pas Slavinską: „Mes kartu vogėm“.  Žinoma, buvo krata, rado lašinius ir cukrų. Todėl apkaltino tėvuką ir davė taip jam, taip tam vagiui, kurio pavardė buvo Simonaitis,  po 6  metus. Niekas netikėjo tėvuko paaiškinimais, nes tėvukas buvo tylus, neiškalbingas žmogus, visą gyvenimą nuo paauglystės sunkiai dirbęs pečiuje kroviku. Tyrėjai taip pat nesistengė visko aiškintis. Be to, tas Dementavičius Bronius  buvo Kauno rajono viršininkas, tai visi jam pataikavo ir greitai įvyko teismas. Tėvuką dar kiek palaikė Kauno kalėjime,  mes su mama nešdavom jam maisto į kalėjimą. Paskui išvežė į šiaurę kaip didelį nusikaltėlį –  į Murmansko apskrities Kirovsko miesto apatitų kasyklas. Žodžiu, buvo žiauru  atsėdėti kalėjime būnant nekaltam.

Nebuvo malkų, tai žiemą su Angele važiuodavom  į Rokų pušynėlį malkų su rogutėmis. Nusileisdavom ne vieną pušelę ir alksniuką. Elektros irgi  neturėjom, tai naudodavomės  karbitine ar žibaline lempa. Tik paaugus prašiau direktoriaus Rutkausko ir inžinieriaus Zubausko darbo plytinėje.  Jie iš gailesčio priėmė mane dirbti, tai aš taip per vasaros atostogas dirbdavau. Mama sirgo jau smarkiai. Reikėjo vaistų ir maisto, tai visa laimė buvo, kad plytinės direktorius Rutkauskas buvo labai geras žmogus ir priėmė dirbti mane nepilnametę.  Jau galėjau lankydama mamą Garliavos ligoninėje nupirkti skanesnį kąsnelį.

Grįžęs iš kalėjimo tėvukas buvo labai pasikeitęs:  labai žiūrėjo mamą, pradėjo mūryti sienas ir didinti mūsų namelį. Bet mamos sveikata silpnėjo ir ji mirė namuose 1955 m. spalio 26 dieną.

Po septynerių metų, kai mes su seseria jau buvome ištekėjusios,  tėvukas vedė Marcelę Kindurytę, atvažiavusią iš Smolensko apylinkės kaimo (toje vietoje, pasak Marcelės Kindurytės,  gyvenę daug lietuvių, bet beveik visi buvę ištremti, tai Marcelė, septynerius metus išslaugiusi paraližuotą tetą ir ją palaidojusi, atvažiavo į Lietuvą pas anksčiau čia atsikėlusią seserį Onutę, kuri buvo ištekėjusi už Jurgio Furmonavičiaus iš Rokelių). Marcelė ir Jonas Slavinskai labai stengėsi, taupė, daug dirbo ir Angelės bei Eugenijos vyrų padedami sandėliukams uždėję stogą padarė jį panašų į namelį.

Eugenija Kostancija Motiejūnienė.

Kitų Rokų kiemų istorijos >