Slavinskynės istorija
Kiemas dabartinėje Rokakiemio g. 14
Simonas Slavinskas vienas augino dvi mažametes dukreles, mat žmona jauna mirė. Simonas Slavinskas antrąkart vedė kaimynę Oną Katkevičiūtę, kurios tėvams priklausė žemė, kur dabar yra Rokų darželis, mokykla, daugiabučiai ir aplink juos esantys nuosavi namai. Dvi našlaitės Slavinsko mergaitės greitai numirė. Su antrąja žmona Ona Simonas Slavinskas išaugino septynis vaikus: Marytę Meilutienę, Elzbietą Ivickienę, Albiną Dirsienę, Kazimierą Butkuvienę, Joną Slavinską, Kazį Slavinską, Nastutę Slavinskaitę, kuri mirė nesulaukusi 20 metų. Mažas mirė Slavinskų sūnelis Simonėlis.
Ona Slavinskienė buvo pribuvėja – bobutė, dažnai kviečiama priimti naujagimius ne tik Rokų, bet ir tolimesniuose kaimuose. Kai laimingos mamos krikštydavo naujagimį, į krikštynas būtinai kviesdavo ir bobutę. Ji visada ateidavo su pilna pintine žagarėlių. Krikštatėviu dažniausiai prašydavo būti pribuvėjos vyrą – Simoną Slavinską, mat jis buvo labai geros širdies: nors pats gyveno neturtingai, iki metų krikštavaikius aprūpindavo manų kruopomis ir muilu. Simonas Slavinskas, Lauryno sūnus, mirė 1926 m. birželio mėn. 16 dieną, Ona Slavinskienė, Igno Katkevičiaus duktė, mirė 1946 m. gruodžio 8 dieną.
Slavinskynė – didelis ilgas medinis namas su gonkomis, apsuptas sodo, – stūksojo tiesiai priešais revą, o revo gilumoje buvo forto įtvirtinimas – slėptuvė, kurioje per abu pasaulinius karus slėpdavosi Rokų gyventojai (dabar ta slėptuvė ir revas atsidūrė po plytinės drenų nuolaužom – toje vietoje pieva ir plytinės gyvatvorė netoli MAXIM‘os).
Dažnas pavojaus metu bėgdavo į slėptuvę, ten atsinešdavo maišą džiovintos duonos, kibirą taukų, nes vaikai greitai užsinorėdavo valgyti. Antrojo pasaulinio karo metu čia besislepiantiems gyventojams buvo iškilęs didelis pavojus – slėptuvės sprogdinti ėjo siauraakis azijatas, ką tik susprogdinęs tiltą per Jiesią. Mes, vaikai, žaidę prie slėptuvės – mėtę molio rutuliukus nuo įsuktų rykštelių, pamatėme tą azijatą su granatomis ir pranešėm suaugusiems, su kuriais slėptuvėje buvo ir keli vokiečiai. Šie skubiai sunaikino azijatą – iš jo liko tik skuteliai.
Mūsų mama Agota Slavinskienė prieš šį pavojų sapnavo pranašingą sapną – Šv. Marija vaikštinėja apie slėptuvę ir laimina slėptuvės vietą, tai ji buvo rami, nes žinojo, kad pavojų nebus.
Slavinskynę lengvai galėjai rasti ne tik pagal revą, šalia jos buvo ir molio kalnelis, nuo kurio žiemą važinėdavomės, o vasarą įklimpdavome molyje taip, kad mama turėdavo ateit ištraukti.
Nutiesus kelią nuo Garliavos iki Kauno hidroelektrinės, labai pasikeitė Slavinskynės aplinka. Seniau į Garliavą žmonės pėsčiom eidavo šlapiu molinu keliuku, retkarčiais pravažiuodavo kokia „padvada“ su arkliuku. Mums tas keliukas buvo pirmas vaikystės džiaugsmas, nes į jį leidosi mūsų molio kalniukas, nuo kurio žiemą važinėdavomės. Ant to kalniuko sueidavo daug Rokų vaikų.
Gyvenome prie trijų kelių (kelio iš Panemunės į Prienus, Moliakelio ir netoli, už kalnelio, buvo kelias į Garliavą), todėl pas mus neretai užeidavo koks pakeleivis pernakvot – dažniausiai tai būdavo elgetos. Mama visus priimdavo, apnakvydindavo, pamaitindavo.
Dideliame mediniame Slavinskų Simono ir Onos name, kai mes augome, tilpo trys šeimos – Meilučių, Ivickių ir Slavinskų. Buvo daug vaikų. Meilučių du sūnūs – Vytas ir Alys, o Romas su Elena jau gimė Meilučių pasistatytame naujame name, šalia esančiame sklype (dabar Rokakiemio 12A). Slavinsko buvo dvi dukros – Angelė ir Eugenija. Ivickio trys dukros: Zita, Regina ir Janė. Jos liko ten gyventi, nes močiutė padalijo visiems vaikams po sklypą žemės ir prasidėjo statybos. Pusė dabartinės Rokakiemio gatvės porinių namų buvo Slavinskų vaikų.
Iš Angelės Onos Baranauskienės ir Eugenijos Kostancijos Motiejūnienės atsiminimų užrašė Vanda Mažeikienė.