Gražinos kiemas

http://kulturoskiemas.lt/wp-content/uploads/2019/05/Kiemo-istorija-200x33.jpg

Nemuno g.

Tai mūsų atnaujintas senas namas, kuriame gyvenome nuo 1940 iki 1949 metų kovo 25 dienos. Čia buvo mano senelių Kairiūkščių įkurtas ūkis, kuris turėjo 38 ha ariamos žemės ir buvo pastatai, reikalingi gyvenimo reikmėms – didelis kluonas ir tvartas gyvuliams bei jų pašarui laikyti, dar svirnas bei bulvinė, kuriuose buvo laikomi užauginti maisto produktai bei reikalingi darbui prietaisai.

http://kulturoskiemas.lt/wp-content/uploads/2019/05/Grazina-Katiliene_p1-750x479.jpg

Mūsų šeimoje buvo močiutė, o senelis jau buvo palaidotas 1946 metais. Tai mano mamytės tėvai, o tėvelis 1946 metais buvo suimtas NKVD ir pasodintas už nieką į kalėjimą. Mes buvome be jo likę trys maži vaikai – du broliai ir aš penkerių metukų. Kol buvome visi kartu, mums buvo džiaugsmo ir laimės, nes visi gerai bendravome ir žaisdavome kieme ir namuose. Kieme buvo didelis vandens rezervuaras, tai žiemos metu galėdavome smagiai pačiuožinėti, o tai buvome labai laimingi ir patenkinti.

Suėmus tėvelį, mes stengėmės mažai būti namuose – daugiausia slapstydavomės pievose ar pas kaimynus tvartuose, ar ant šieno kupetų lauke. Vėliau gyvenome Kaune pas pažįstamus ir gimines. Bet artėjant Šventoms Velykoms grįžome namo pas močiutę. Tą naktį išgirdome beldimą į langą ir įsakymą ruoštis išvykimui iš Lietuvos. Vėliau sužinojome, kad mūsų šeimą buvo numatyta ištremti į Sibirą 1941 metų birželio mėn. 23 dieną, bet prasidėjo karas ir likome Lietuvoje. Vėliau 1948 metais buvome pabėgę iš namų, o jau 1949 metų kovo mėn. 25 dieną teko susipažinti su tremtinio dalia – išgirsti vagono ratų bildesį, žmonių aimanavimus, pajusti nemalonų kvapą gyvuliniame vagone, kuriame mes keliavome į Sibirą.

Mūsų laimei, kad nuvežė pavasarį, tai per šiltą vasarą galėjome pasisodinti bulvių ir kitų daržovių, prisirinkti uogų, grybų, kurių ten daug augdavo. Dar ir žuvų Angaros upėje buvo galima pasigauti. Prasidėjus rudeniui vaikai pradėjo lankyti mokyklas, į kurias tekdavo paeiti kelis kilometrus nuo gyvenamų namų. Mokykloje buvo problemų su kalba, nes viskas ėjo rusų kalba, kurios mes dar nemokėjom, bet viskas buvo įveikta – išmokta, nors pradžioje teko daug labai daug mokytis.

Taip ir bėgo metai šaltų žiemų ir šiltų vasarų. Įsiminė 1953 metai – tai Stalino mirtis ir mano tėvelio grįžimas iš lagerio, kuris Jam buvo pakeistas į tremtį Sibire. Mūsų gyvenimas tapo lengvesnis ir įdomesnis.

1956 metais aš baigiau 8 klases ir nuvykau mokytis į lrkutsko medicinos mokyklą. Ją baigusi kartu su močiute išvykome į Lietuvą. Čia manęs laukė dideli išbandymai ir sunkumai. Atvykus į tėviškę Rokuose dėl gyvenamosios vietos – buvo atsakyta – neleista gyventi buvusioje tėviškėje. Ir čia nustebino bendras vaizdas – iš visų buvusių pastatų buvo likęs tik namas. Jame buvo kolūkio kontora, biblioteka ir poilsio kambarys, kuriame vykdavo šokiai ir vaidinimai.

Vėliau tris metus dirbau Kybartų ligoninėje sesele, o vėliau sugalvojau dar mokytis medicinos specialybės Kauno medicinos institute. Baigusi aukštuosius medicinos mokslus, dirbau gydytoja Vilniuje. Ten ištekėjau ir turime su vyru du sūnus, kurie gyvena ir dirba užsienyje. Prabėgus 50 metų, nutariau grįžti gyventi i savo tėviškę. Čia teko naujai išremontuoti namą ir sutvarkyti aplinką.

Prabėgę metai nebegrįžta niekad, nusinešdami užmarštin viską, kas buvo anksčiau.

Gražina Katilienė

Kitų Rokų kiemų istorijos >