Gyvenimo karnavalas spektaklyje „No Concert“

2011.02.28
Silvija Čižaitė-Rudokienė

Vasario 24 dieną festivalyje „Nerk į teatrą“ žiūrovai turėjo galimybę išvysti Vido Bareikio režisuotą ir Gintaro Varno studentų suvaidintą spektaklį „No Concert“. Aprašyme šis kūrinys apibūdinamas kaip „intymi gedulinga komedija“ ir tai gana mistifikuoja patį spektaklį dar jam neprasidėjus, todėl kai pradžioje į sceną subėga trys vyrai su juodais kostiumais ir baltai grimuotais, it pantomimos teatre, veidais besiplaikstydami lyg kokiam kabarete, toliau tik ir telauki kada pasirodys Liza Minnelli ir sudainuos „Money Makes a World Go Round“. Džiugu, nes praskleidus užsklandą viskas nepasirodo taip nuspėjama ir maloniai nustebina. Tai kas gi ta „intymi gedulinga komedija“?

Scenoje išvystame chaosą, kuriam suprasti reikia laiko. Niekas čia nepristatys vaidmenų, niekas neatskleis siužeto, kurio rodos taip ir nebus, niekas nebus savo ar kito vietoje. Todėl pirmiausia kas tampa suvokiama vos išvydus kostiumus, kad čia tikrai bus rytietiškų motyvų ir jie tikrai nebus itin aukštinami. Tiesą sakant, šiame spektaklyje viskas yra vienodai svarbu, gera ar bloga, viskas persipina kaip ir pats gyvenimas. Kiekvienas atlikėjas bando atskleisti savo vaidmenį ir taip tarsi intymiai išpažindamas savo požiūrį į gyvenimą, į patį save, į esmę. Nors šis spektaklis ir vadinamas komedija ir žiūrėdamas jį šyptelsi gal ir ne kartą, bet dar labiau tai primena gyvenimo teatrą, ribines pasirinkimo situacijas ir besimėtantį žmogų ieškantį savo savasties. Atpažįstame tokius dabar itin populiarius potraukius į rytus: po sceną klaidžiojantį Sen Sėjų (Mokytoją) vis dalinantį kažkokius keistus pamokymus apie vandenį, visą tai atlikdamas anglų kalba, muzikuojančias geišas iš kurių viena niekada iš burnos nepaleidžia degančios cigaretės ir netgi savo šokį intymiai raudonoje šviesoje atliekančią su smilkstančia cigarete burnoje. Neatrodo tai nė kiek egzotiška ir nekelia susižavėjimo, tačiau bando atskleisti ir parodyti galbūt kitą, taip gana masiškai garbinamą Rytų pusę, jog ir ten gyvena žmonės, o galbūt tai, kad Vakariečiai niekada negalės tapti tikraisiais Rytų filosofijos/religijos atstovais, o tik „suteps“ ją savo cigaretėmis ir nesuprastais bei kvailais, bet rimtais veidais sakomais pamokymais. Kas žino, nieko šiame spektaklyje neiššifruosi tiesiogiai, bet viską gali reflektuoti savaip ir gal net prieiti bendrumų.

Neatsiejamas ir kitas ryškus motyvas, tai krikščioniškosios religijos linija. Tai pateikiama gana įdomia bei populiaria forma – dainomis iš filmo „Jėzus Kristus super žvaigždė“ („Jesus Christ Superstar“). Dainos skamba iš ribinių pasirinkimo situacijų tokių kaip malda Alyvų kalne bei Judo solo partija: „I have to know my God“ (aut.past. „Aš privalau žinoti, mano Dieve“).  Noras žinoti, suprasti ir atrasti save – vienas pagrindinių siekių viso spektaklio metu, tik jis pateikiamas ne kaip tragiškos paieškos, bet kaip ironiška nežinia, o paieškos per religinę prizmę tik paryškina šiandienos jauno žmogaus pasimetimą ir nežinojimą į kur suktis. Tokį kiekvieno personažo ieškojimą ar Rytuose ar Krikščionybėje nors ir persipynus su šiuolaikine masine kultūra, tačiau nutraukia amžinas ir nekintantis šūvis – mirtis. Jis vis nuaidi scenoje ir tada tarsi keičiasi kupletas – kiti aktoriai, kiti vaidmenys. Viską pertraukiantys šūviai – mirtis išsprendžia viską, nes tada jau nebėra ką spręsti. Ir vėl gi toks „gedulingas“ mirties vaizdelis atrodo tarsi absurdas ir ironija. Taip ir prisimeni Jeana – Paulis Sartre‘ą, kuris teigė, kad mirtis nėra pirmapradis laisvės projektas, o tiesiog absurdas, toks pat absurdas kaip ir gimimas – absurdiška tai, kad gimėme, absurdiška ir tai, kad mirsime. Tokia mirtis ir „No Concert“ spektaklyje greita, pertraukta šūvio, net neišplaukianti iš paties gyvenimo, o atsitiktinė, netikėta ir absurdiška.

Spektaklyje persipina ne tik religijos, bet ir filosofijos – taip be absurdiškos J.-P. Sartre‘o mirties matoma ir Friedricho Nietzsches kaukes – aktoriai vis kartas nuo karto užsideda vaikiškas kaukes ir jomis prisidengę bando atlikti savo gyvenimo vaidmenis. Visgi vieną kartą kaukės nukrinta tarp dviejų žmonių, kurie atranda save meilėje – labai kūniškoje, labai intymioje, bet tuo pačiu ir atviroje. Visa tai išsakoma ne žodžiais, o muzika ir šokiu, kuris alegorinėje aistroje sujungia du žmonės ir kuris persipina su mirtimi. Šūviai nuaidi ir meilės akivaizdoje, kaip tarp dviejų nevaldomų stichijų ir taip pat ribinių, bet galbūt vienodai absurdiškų situacijų. Lieki be kaukės, akis į akį su meilę, bet apakintas nenugalimos kaip pati mirtis aistros.

Šiame kabaretiniame chaose poezija taip pat bando rasti savo vietą, bet vis būna išstumiama (net gi tiesiogiai – atlikėja tiesiog vis išstumiama nuo scenos) gal dėl savo ramybės, susitaikymo ir atvirumo. Poezija, kuri nebando konfrontuoti su gyvenimu ir taip pat nėra nei stiprybės, nei valdymo alegorija, o atvirkščiai – nuogumo ir nuoširdumo simbolis. Eilėraštis galų gale padeklamuojamas tik spektaklio pabaigoje kaip apibendrinimas ir ramybės simbolis po nenutrūkstamos audros scenoje. Visgi  eilėraščio posmeliuose „patalpintas“ alkanas vilkas, kuris norėtų stirnos, tačiau pasitenkintų ir paprastu zuikiu, simbolizuoja beprasmišką pabaigą ir susitaikymą po praloštos partijos su gyvenimu. Daug siautulio, aistros, mirties, paieškų įvyko per tas 60 minučių scenoje, tačiau ar kas nors laimėta? Juk taip norėtųsi stirnos, tiktų ir zuikis, bet lieka tik alkis. Nepasotinamas gyvenimo alkis ir vienatvė. Rodos būtų gana sentimentali pabaiga, tačiau viską vainikuoją tarsi himnas visų aktorių sudainuojamas atsisveikinimas su žmogiškumu, žmogaus prigimtimi.

Tad pagrindinis spektaklio veikėjas yra žmogus, pagrindinė tema – savasties paieškos. Visa tai ironiška jau nuo pat pavadinimo, kuris yra angliškas neiginys, tačiau spektaklyje skamba ne tik anglų, bet ir kitų kalbų gausa. Ir nemanau, kad tai pretenzija į tarptautines sferas, o atvirkščiai lietuviškas kosmopolitiškumo siekis ir savęs neturėjimas. Visiškas pasimetimas ir nežinia. Ir tai labai suderinama su jaunais atlikėjais scenoje (E.Špokaitė, E.Gudavičiūtė, I.Lancevičiūtė, E.Latėnaitė – Bieliauskienė, A.Storpirštis, M.Repšys, D.Stončius, V.Sodeika, V.Bareikis) bei tokia pačia publika. Nebūtiniai šis spektaklis skirtas tik konkrečiam žiūrovui, bet jis gana suprantamas žmonėm vis dar intensyviame savirealizacijos procese. Žinoma, tai nereiškia, kad tam tikrame amžiuje savęs paieškos tiesiog baigiasi, bet jaunas žmogus dažnai tokias paieškas, mirtį, meilę pergyvena hiperbolizuotomis aistromis, perdėtai sureikšmindamas ir dažnai nerandantis tikrojo trokštamo rezultato. Ir vis dėlto šis spektaklis – koncertas – kabaretas – chaosas nesiekia pamokyti, priversti susimąstyti ar kažką keisti, o tiesiog pažvelgti, pamatyti save, kitus, pasaulį iš šalies, tam tikros pozicijos ir nebūtinai suprantamą, aiškų, tačiau tokį koks jis yra arba gali būti.

Ar mes visi kartais nebūname tie Judai, kurie nori žinoti ir tik nežinomybė tampa išdavystės faktoriumi. Bet gal šiandien visuomenė linkus paversti savo nežinomybę įsitikinimais ir taip jau nebegalėdami atskirti kas yra tikra ir mūzas paversdami persirūkiusiomis geišomis, Mokytojus niekais tauškiančiais susireikšminusiais ir įgrisusiais žmonėmis? Bet tai tik pasvarstymai, nes vienos tikros nuomonės apie gyvenimą ir egzistenciją niekada nebuvo ir nebus, ir visai nesvarbu kokie stereotipai kaustytų žmogų. Ir visai neprivaloma ką nors keisti – gyvenimas nėra šventas, o intymus, gedulingas ir komiškas kaip ir pati mirtis.