Kas yra taikomoji antropologija?

Taikomoji antropologija – viena iš antropologijos mokslo šakų ne teoriškai, o praktiškai bandanti spręsti įvairias problemas. Paprastai tariant taikomoji antropologija yra suprantama, kaip antropologinių žinių, metodų, teorinių požiūrių pritaikymas bandant atkreipti dėmesį į socialinius visuomenės klausimus bei problemas (Kedia and Van Willigen 2005:1). Pasak Harris (1998), taikomosios antropologijos esmė yra valstybinių ar privačių organizacijų užakyti tyrimai, kuriais siekiama tų organizacijų interesus atitinkančių praktinių tikslų. Antropologai pritaiko savo žinias bandant sumažinti ar panaikinti tam tikras kritines socialines, ekonomines, sveikatos ar technologines problemas arba dalyvauja vykdant įvairius plėtros projektus kokiose nors visuomenėse ar organizacijose.

Taikomosios antropologijos pagrindas yra tyrimas, kurio tikslas – gauti specialių praktinių rezultatų, tačiau mastas, kuriuo taikomosios antropologijos specialistas tikrai dalyvauja siekiant tam tikro rezultato, skiriasi su kiekviena užduotimi. Todėl yra taikomos kelios tyrimo strategijos. Pirmiausia, tai jau surinktų antropologų duomenų naudojimas (kurie yra surinkti tyrimo lauke ir susisteminti naudojant įvairias teorijas), tokiais atvejais antropologas gali patarti ar koks nors plėtros projektas ar pagalbos programa bus įgyvendinama ir pataria į ką dar reikėtų atsižvelgti, padeda priimti vienokius ar kitokius sprendimus ir pan. Kartais pasak Haris (1998), antropologų abstraktus teoretizavimas teikia žymiai svarbesnes praktines išvadas (pvz.: atsilikimo ir skurdo atvejais) negu specialiai atliekami tyrimai. Antra strategija – kai mokslininkas, pasitelkdamas antropologijos metodus, imasi ieškoti egzistuojančios problemos sprendimo būdų (teoriniame lygmenyje, pats sprendimo būdų neįgyvendina, pateikia tik pasiūlymus). Tokiu atveju antropologas naudoja dalyvaujančio stebėjimo metodą. Pasak Silliote (2007), labai dažnai yra sunku nusakyti koks yra tas dalyvaujantis stebėjimas, dažnai jis apibūdinamas, kaip „tiesiog buvimas, „trynimasis“ tarp žmonių“. Būtent šis metodas labiausiai gąsdina ir net kartais sukelia prieštaravimų tyrimo užsakovams, kadangi jis nėra labai griežtai apibrėžtas, neturi tikslaus veiksmų plano, reikalauja daug laiko, o užsakovai dažnai nori greitų rezultatų. Trečia strategija – kai pačiam antropologui yra paskiriama sudaryti sistemingą planą, kažkokiam tikslui pasiekti. Jis yra atsakingas už plano sudarymą, įgyvendinimą ir įgyvendintų rezultatų įvertinimą (bet tokia strategija yra taikoma rečiausiai). Tokie antropologai, kurie prisideda prie projekto įgyvendinimo vadinami veiklos antropologai (action anthropologists).

Pasak Harris (1998) taikomosios antropologijos efektyvumą padidina trys svarbūs bendrosios antropologijos bruožai:

1. Santykinė laisvė nuo etnocentrizmo ir vakarietiško tendencingumo. Pavyzdžiui Vakarų pasaulio žemės ūkio mokslininkai linkę pašalinti valstiečių žemės ūkio formas, kaip atsilikusias ir neproduktyvias, nepastebėdami sukauptos patirties, įkūnytos amžių praktikoje, perduodamos iš kartos į kartą. Pvz.: amerikiečių nuomonė, kad pienas yra “idealus maistas”, visame pasaulyje sukėlė daug nepatogumų ir baimės, nes dauguma žmonių trečiose šalyse, kurioms buvo siunčiami pieno milteliai, neturėjo organizme fermentų, reikalingų virškinti laktozei (Harris 1998:265). Kartais net galvojimas, kad žmonėms reikia pagalbos yra etnocentristinis.

2. Domėjimasis ištisomis sociokultūrinėmis sistemomis. Čia labai svarbus tampa holistinis požiūris, kuris svarbus apibrėžiant ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus, sociokultūrinių sistemų dalių tarpusavio ryšiui, visos sistemos ir jos dalių santykiui. Naujovių įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo sociokultūrinio konteksto. Pvz.: Meksikos sveikatos ministerija skyrė pinigų pastatyti skalbimo ir prausimosi namus Verakruzo kaimelyje, kuriame būtų švaraus karšto vandens. Tačiau inžinierius dėl praktinių sumetimų skalbimo kubilus suprojektavo priešais galinę sieną. Moterys buvo nepatenkintos, kadangi joms darbas einasi lengviau, kai gali būti atsisukę viena į kita, bendrauti ir dalintis apkalbomis. Todėl naujasis pastatas neatitiko nusistovėjusio sociokultūrinio konteksto ir jos name nebūtų lankęsi jei inžinierius nebūtų perprojektavęs skalbimo kubilų (Foster 1969:3-4). Taigi, taikomosios antropologijos specialistų analitinis supratimas yra taip išugdytas, jog pastebėtų vietinių žmonių daugiapusiškumą ir interesų skirtumus, jie pastebi jų daugialypius tarpusavio socialinius sąryšius, gerbia ir supranta jų kasdienio gyvenimo strategijas ir taip gali suprasti žmonių pasipriešinimą ateinančioms naujovėms.

3. Domėjimasis paprastais elgsenos atvejais. Šis bruožas atskleidžia skirtumą tarp etinio elgesio ir eminių planų bei ideologijų. Antropologai dažnai ne tik tiria vietinių, savo tiriamųjų kasdienes situacijas, tačiau gali daryti prielaidas bei įžvelgti pačias problemas organizacijose, todėl antropologai yra ištyrinėję mokyklas, gamyklas, korporacijas ir ligonines, tiek iš klientų, tiek iš darbuotojų požiūrio.

Taigi tam, kad įvairūs projektai būtų sėkmingai įgyvendinti, reikalinga taikomosios antropologijos specialisto pagalba – atitaikyti kultūrinį kontekstą su siūlomomis naujovėmis. Pasak Foste (1969), Vakarų pasaulyje yra manoma, jog jei mokslininkai pristato vietiniams žmonėms atneštas naujoves, kuriuos jų nuomone jiems labai reikalingos, vietiniai gyventojai jas priima ir įsisavina. Tačiau viskas yra šiek tiek kitaip. Projektas yra laikomas nesėkmingu tuomet, kai aplinkos pasikeitimo nežymi tam tikri elgsenos pasikeitimai arba atvirkščiai. Foster (1969) išskiria kelias priežastis kodėl žmonės iš karto nepriima naujovių ir nesinaudoja jų teikiama nauda. Pirmiausia, naujovė, bendruomenės gyvenimo kontekste iš tikrųjų nėra jokia inovacija. Antra, naujovė gali būti tikrai reikalinga, gerai suplanuota ir pristatyta, bet žmonės, kuriems tas planas yra sudarytas, gali nesuvokti naudos arba nenorėti to išbandyti dėl kultūrinių, socialinių ar psichologinių barjerų.

Gali pasirodyti, kad taikomosios antropologijos specialistai įvairioms organizacijoms padeda paveikti vietinius gyventojus, tačiau taip nėra. Dažnai antropologai padeda žmonėms surasti tinkamus žodžius kaip save reprezentuoti ir išreikšti savo reikalavimus, ko jų nuomone jiems reikia. Antropologai taip pat vykdo tokius taikomosios antropologijos projektus, kurie moko žmones priimti jiems naudingus sprendimus ir kovoti už save bei savo teises.

 Literatūra:
1. Foster, G. M. 1969. Applied Anthropology. Boston: Little, Brown.
2. Harris, M. 1998. Kultūrinė antropologija. Vilnius: Tvermė.
3. Kedia, S. and Van Willigen, J. 2005. Applied Anthropology: Context for Domains of Application. In: Kedia, S. and Van Willigen, J. (eds.). Applied Anthropology: Domains of Application. Westport, CT: Praeger, 1-32.
4. Sillitoe, P. 2007. "Anthropologists Only Need Apply: Challenges of Applied anthropology./Quand Les Anthropologues S'appliquent Heurs et Malheurs De L'anthropologie Appliquee." Journal of the Royal Anthropological Institute13:147. [ http://www.questia.com/PM.qst?a=o&d=5019968164]