Kultūros kiemo savanoriai Makedonijoje

2012 metų balandžio 10-17 dienomis trys Kultūros kiemo savanoriai: Rūta Morkūnaitė, Gintarė Kazakevičienė ir Mindaugas Sonda, dalyvavo „Veiklaus jaunimo“ programos finansuojamuose mokymuose „Create plan for Action“ Makedonijoje, Delchevo mieste. Mokymuose iš viso dalyvavo dešimt šalių: Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas, Makedonija, Serbija, Rumunija, Latvija, Lietuva, Estija bei Ispanija.

Ankstus ir šaltas balandžio dešimtosios rytas. Kaunas, autobusų stotis. Trise ropščiamės į autobusą vežantį link Vilniaus, dalinamės ryto įspūdžiais ir nuotaikomis visai nenujausdami, kas mūsų dar laukia. Atvažiuojame greitai, tad iš autobusų stoties su visais lagaminais judame link traukinių stoties. Iš ten – į Vilniaus oro uostą, kur lėktuvu keliausime iki Vienos. Iš Vienos sklendžiame į Sofiją, kur mus pasitinka pirmieji nesklandumai ir nuotykiai. Bandome susirasti sąžiningą taksi vairuotoją ir prieinamą kainą. Sekasi sunkiai, nes retas kuris kalba angliškai, o be to, kainos už taksi svyruoja nuo 6 iki 50 eurų kiekvienam. Pagaliau susikalbame su vienu padoriai atrodančiu vyriškiu ir susitariame, jog jis nuveš mus visus iki Sofijos autobusų stoties už 6 eurus. Kai atvykstame į vietą, jis pareikalauja beveik 15 eurų, tačiau nepasiduodame ir bandome išaiškinti, jog taip nesitarėme. Visi ginčai baigiasi tuomet, kai jis pagrasina iškviesiąs policiją. Apsvarstę visus galimus argumentus pasitariame ir sumokame pinigus, juk visai nesinorėtų pačią pirmąją kelionės dieną praleisti kur nors už grotų. Pasiekiame autobusų stotį. Kaip vėliau paaiškėja, bilietų už eurus įsigyti negalime, nors taksistas prisiekinėjo, jog tai jokių problemų nesudarys. Kaip tyčia valiutos keityklos nebedirba. Laimei sutinkame dvi ispanes, keliaujančias į tą patį projektą kaip ir mes, tad paprasčiausiai iš jų nusiperkame bulgariškos valiutos (levų) ir įsigyjame ranka rašytus vardinius bilietus. Nuo čia keliaujame link Bulgarijos-Makedonijos sienos, kur šiek tiek užtrunkame dėl bagažo ir dokumentų patikrinimo. Pasieniečiai, kaip ir kiti keleiviai, įtartinai į mus šnairuoja, išlaipina, tai vėl įlaipiną, išlaipina, tai vėl įlaipina į autobusą. Po patikrinimo pagauliau grįžtame į autobusą ir po dviejų valandų išlipame Delčeve.

Vidurnaktis, žmonių sutikti beveik neįmanoma, tačiau pamatome vieną jauną vyruką ir bandome jo išklausti, kaip galėtume nueiti iki „Makedonijos“ viešbučio. Deja, jis nekalba angliškai. Stovime vidury miesto ties sankryža ir nežinome į kurią pusę eiti. Situacija net ir mums atrodo tiesiog juokinga, tad per daug nesukdami galvos pasukame į vieną pusę ir pradedame eiti, o pakelėje pamatome policijos komisariatą. Žinoma, užsukame pasiteirauti kelio, tačiau ir čia niekas nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Bet žodžių neprireikė – gavome policijos palydą, kuri mus palydėjo link viešbučio. Mums prireikė 18 valandų nusigauti iki Delčevo, kur tikroji mūsų kelionė tik prasidėjo..

Pačioje pradžioje nežinojau ko tikėtis iš šio projekto. Tiek daug skirtingų šalių: Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas, Makedonija, Serbija, Rumunija, Latvija, Lietuva, Estija ir Ispanija. Balkanų ir Pabaltijo šalys – šiaurė ir pietūs.

Tik dabar, kai viskas baigėsi, aš galiu pasakyti, jog ši kelionė buvo atradimų ir pažinimų kelionė. Vykdama į Makedoniją, aš buvau tikra tik dėl vieno dalyko – į Lietuvą aš grįšiu nebe tas pats žmogus, kuriuo buvau anksčiau. Ir pasirodo, aš buvau visiškai teisi.

Nesinori kalbėti apie programą ar jos struktūrą. Galbūt kažką ir paminėsiu, tačiau tai nėra pats svarbiausias dalykas kuriuo norėčiau pasidalinti. Pagrindinis ir esminis dalykas – žmonės. Žmonės, kuriuos ten sutikau. Žmonės su visais savo skirtumais ir panašumais, skirtingomis religijomis, kultūromis, kalbomis, išvaizda, mintimis, pasaulėžiūra, priežastimis, dėl kurių atvyko į šį projektą ir pan. Žmonės su panašiais tikslais, idėjomis, tokiu pačiu raudonu krauju tekančiu jų gyslose, ir tokia pat siela glūdinčia jų viduje.

Apskritai kalbant, aš žinau, kad kažkas iš skaitančiųjų šį straipsnį yra ateistas, musulmonas, žydas ar krikščionis, bet mano nuomone, nėra jokio skirtumo ar kokių nors kliūčių išsakyti tai, kas slypi viduje, pasidalinti tuo su kiekvienu. Juk tikėjimas nepadaro tavęs geresniu žmogumi. Geresniu žmogumi tave padaro tavo darbai, tad manau, jog po šio projekto mes visi tapome šiek tiek geresniais.

Kalbant apie patį projektą, kai tik pamačiau projekto dalyvius buvau šiek tiek nustebinta, tačiau nustebinta ne dėl to, kad jie šiek tiek kitokie, bet todėl, kad nemaža jų dalis man kažką priminė. Atrodė, jog kai kuriuos iš jų aš pažįstu labai gerai ir pažįstu juos iš anksčiau, tačiau niekaip negalėjau prisiminti iš kur. Matyti veidai, o kai kurie tarytum pažįstamų žmonių kopijos. Tiek išvaizda, tiek kalbos manieros, gestai, pokštai ar mintys... Viskas tarytum taip, kaip visuomet. Viskas taip pažįstama ir sava, kad kartkartėm net nebesusigaudydavai, ar tai tikra ir realu, ar tai tik kažkoks nesusipratimas. Būnant tokiose situacijos pradedi daugiau mąstyti ir ieškoti sąsajų su tam tikrais dalykais, tuomet juos iš naujo skaidai ir vėl tyrinėji. Trumpai akimirkai tampi tarytum kokiu Šerloku Holmsu bandančiu išsiaiškinti paslaptį. Ir galų gale suvoki, kad galbūt mes nesam žmonės turintys dvasinės patirties. Galbūt mes esam dvasinės būtybės turinčios žmogiškosios patirties...

Visą savaitę buvau tarytum stebėtojas ir stebėjau kas vyksta: kaip žmonės bendrauja, elgiasi, ką jie mąsto, apie ką galvoja, ir kas už visa to slypi.

Taip pat aš svarsčiau, kodėl organizatoriai nusprendė padaryti tokį kontrastą pasirinkdami Balkanų ir Pabaltijo valstybes. Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad jos labai skiriasi, tačiau praėjus kuriam laikui ir pabendravus su projekto dalyviais supratau, kad šis skirtumas nėra toks jau ir didelis. Negaliu tiksliai žodžiais išreikšti tai, ką suvokiau ir tikrai negaliu būti užtikrinta, kad tas suvokimas yra tikras, lygiai taip pat, kaip kad nei vienas iš mūsų nebuvo užtikrintas dėl kai kurių dalykų. Bet, nepaisant visų abejonių, kurios karts nuo karto mus aplankydavo, mes išmokome prisiminti viltį ir tai, kad mes vis tiek galime šį tą pakeisti. Pavyzdžiui, kai mes vykdėme paskutinę užduotį – kūrėme kampaniją, mes buvome pilni abejonių, jog mums nepavyks, kad tai nesuveiks. Bet kad ir kaip ten bebūtų, mes pasinaudojome savo kampanija kaip įrankiu, kurio pagalba galėtume kažką pakeisti. Mūsų tikslas buvo pakelti žmonių sąmoningumą, ir priversti juos susirūpinti savo aplinkos tvarkymu bei išsaugojimu.

Delčeve aplinkosaugos problema yra išties nemaža. Netoli miesto stovi keletas tekstilės fabrikų, kurie teršia aplinką, taip pat žmonės važinėja labai senais ar net savadarbiais automobiliais, kurių išmetamosios dujos yra taip pat labai kenksmingos. O ir patys žmonės.. Atrodo, jog jiems nėra svarbu, kur numesti kokią nors šiukšlę, tad visi jas mėto kur papuola. Gaila žiūrėti, kaip nuostabus žemės lopinėlis pamažu virsta savartynu.

Mes pabandėme parodyti pavyzdį, kaip galima žengti pirmuosius žingsnius bandant padėti savo aplinkai. Rodėme prezentacijas ir kalbėjome apie problemas ir vyraujančią situaciją Delčeve. Teorinę dalį pagyvino kitų grupių surengti neverbaliniai vaidinimai, o visą šį renginį finišavo mūsų surengta akcija “Pick it up!“ (Pakelk!), kurios metu visi projekto dalyviai, kartu įtraukiant ir vietinius žmones tvarkė Delčevo centrinį parką. Idėja buvo pasiskolinta iš akcijos „Mes darom!” (angl. “Let’s do it!”), kuri, kaip žinia, yra labai propaguojama Pabaltijo šalyse.

Nors žmonių susirinko ir nedaug, o dar mažiau prisijungė prie mūsų akcijos, galiu pasakyti, kad vis dėlto mums pavyko padaryti tai, ką norėjome. Manau, jog Delčevo miesto gyventojai suprato idėją ir ją įsisavino, tačiau dar nežinia kiek laiko prireiks, kad ji būtų pradėta įgyvendinti. Taip pat, po šio paskutinio susibūrimo visi jautėmės padarę kažką, kas galbūt vėliau turės tęsinį. Palikome nematomą ženklą, kad mes ten buvome ir kažką padarėme.

Per šį projektą mes supratome ir išmokome daug dalykų: kaip pasinaudoti kampanija norint padaryti pokytį, kaip saugoti mus supančią aplinką, kaip bendrauti su įvairiais žmonėmis, kaip gyventi, dirbti, dalintis ir ilsėtis su tais, kurie skiriasi nuo mūsų, bet kartu yra ir tokie panašūs. Išmokome būti atviri ir dalintis idėjomis, nuomonėmis, diskutuoti ir nagrinėti įvairias problemas. Kai kurie išmoko nebijoti paklausti, prieiti ar kalbėti prieš auditoriją. Kiekvienas, manau, pasiėmė iš šio projekto tai, ko jam labiausiai reikėjo.

Be visų pliusų norėčiau paminėti ir vieną minusą. Žinau, kad kitaip ir negalėjo būti, tačiau... Buvo išties per mažai laiko sužinoti kažką daugiau apie tuos nuostabius žmones, kurie dalyvavo projekte, o juk tokie žmonės neatsiranda iš niekur. Nuostabūs žmonės yra tie, kurie žino kas yra pralaimėjimas, žino kas yra kančia, kas yra kova, netektis, skausmas, tačiau nepaisant visų šių negandų, jie suranda būdą kaip atsistoti ir vėl atsitiesti. Būtent tokius žmones teko pažinti šiame projekte. Ypatingai į atmintį įsirėžė jų papasakotos istorijos apie patirtus išgyvenimus per vykusius karus ir neramumus Balkanuose. Tačiau, kai kurios istorijos taip ir nepasiekė klausytojų ausų, nes nebuvo papasakotos.

Pasidaro šiek tiek liūdna, žiūrint iš šios pozicijos, tačiau galbūt, šis laiko trūkumas gali tapti gražios draugystės pradžia. Mus vienija mūsų skirtumai. Juk visi žinome, jog gyvenimas – tai susitikimai su žmonėmis ir tai, ką mes kartu patiriame, išgyvename ar sukuriame. Tiesa ta, kad vienintelis pažinimo šaltinis yra patirtis, ir aš tikrai įgyjau jos būdama čia. Šie žmonės mane išmokė daugelio dalykų. Vienas iš jų – tai, jog pokyčiai gali tykoti mūsų visai čia pat, už kampo, o taip pat, kad mes turime būti tuo pokyčiu, kurį norime matyti pasaulyje. Kad turime nenuleisti rankų ir kovoti už tai, kas yra brangu. Tikėti savimi ir nepasiduoti. O kai nepasiduodi, tuomet ir jėgų iš kažkur atsiranda... Noriu daug visko išsakyti, tačiau ir vėl nerandu žodžių. Kartais matyt tiesiog ateina toks laikas, kai tavo protas pasiekia aukštesnį pažinimo lygį, tačiau tu negali pasakyti kaip ten atsidūrei.

Matyt mintis, jog niekas nevyksta be priežasties, yra teisinga. Tai taip pat reiškia, kad jei kažkas įvyko, tu jau buvai tam pasiruošęs. Man asmeniškai, šis projektas nurodė gaires, kuriomis turėčiau sekti ateityje. Nežinau, galbūt Delčevas buvo tinkama vieta, o žmonės, kuriuos ten sutikau, buvo būtent tie, kurių man reikėjo. Esu dėkinga jiems už tai, kad jie prisidėjo prie mano pažinimo, augimo ir suvokimo... Gyvenimas yra per trumpas, tad gyvenk paprastai, šypsokis, priimk, vertink, daryk duok ir mylėk daugiau, o tikėkis mažiau. Nebijok būti spontanišku ir atviru visam pasauliui, nes kai tu atsiveri, pasaulis atsiveria tau ir parodo tai, kas jame yra gražiausio. Žmonės, kaip istorijos, kuriomis reikia dalintis, tad dalinkis ir tu. Juk tie momentai, kurie įtakoja mūsų gyvenimus ir apverčia juos aukštyn kojom, galiausiai baigiasi tuo, kad atrandame tai, kas mes iš tiesų esame.