Kūno ženklai

2011.01.20
Raimonda Tamulevičiūtė


Kūno piešiniai bei aksesuarai šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, visų pirma, asocijuojasi su įvaizdžio dalimi – tai atskiro individo asmeninės patirties, emocijų išraiška bei tapatinimas savęs su tam tikru socialiniu konstruktu kaip, pavyzdžiui, subkultūra, sekta ar kitomis socialinėmis grupėmis.

Auskarų vėrimas, tatuiruočių darymas, nudeginimai (brandings) nuo 7-ojo dešimtmečio įsiliejo į Vakarų kultūrą. Šis fenomenas ypač išplito anglo - saksoniškose šalyse, kurios istoriškai pirmosios galėjo savo akimis išvysti kūno piešinius, kolonialistams išsilaipinus Australijoje, Indijoje ar Afrikos šalyse. Anot vienos legendos, kapitono Kuko ekspedicijų metu po Ramiojo vandenyno salas, tatuiruočių darymas buvo praktikuojamas tarp įgulos narių siekiant išvengti nuobodulio ilgų ekspedicijų metu. Kūno žymės ilgą laiką žymėjo atitinkamų socialinių grupių statusą, priklausymą sektai ar gaujai, šiandien kūno žymių praktika Vakaruose modifikuojama ir yra labiau įvaizdžio ar mados dalis, o ne ryškų identitetą atskleidžiantis simbolis. Kūno ženklai labiau siejami su agresyvumu nei su pozityviomis vertybėmis, o buvę spiritualūs ženklai šiandien paverčiami preke.

„Šiuolaikinis kūnas yra neišsemiamas“ teigia Davis Le Breton. „Kūnas tapo tyru dabarties aksesuaru ir nebėra tik likimo duotas kaip kadaise. Šiuolaikinio kūno rinka yra nuoroda į nesibaigiantį jo perkūrimą, nuolatinę transformaciją“. Obsesijos kūno metamorfozėms puikūs pavyzdžiai yra Michael Jackson, dainininkė Genesis P. Orridge bei Lady Jay.

Remiantis archeologiniais kasinėjimais, įvairiuose kontinentuose, pirmosios apraiškos, to ką būtų galima vadinti kūno ženklais, pasirodė maždaug vienodu metu apie 3000 m. pr. Kr. Moteriškų keramikinių figūrėlių dekoras Valdijoje, Pusiaujyje, kurios datuojamos šiuo laikotarpiu, be abejonių dekoruotos religiniais motyvais. Okeanijoje seniausi liudijimai atsispindintys Lapita stiliaus puodynėse įrodo, kad pirmieji migrantai atvykę į salas iš Azijos II tūkst. prieš Kr. buvo tatuiruoti ar randuoti.

Tradicinėse gentinėse bendruomenėse kūno žymėjimas turėjo panašią reikšmę – pašalinti nuogo kūno anonimiškumą ir tokio kūno abejingumą gyvajai gamtai, natūraliems gamtos reiškiniams, sąmoningas ženklų modeliavimas ant vaiko ar paauglio kūno buvo tarsi harmoningo žmogaus ženklai. Perėjimo ritualai, kurie buvo būtini norint gyventi pilnavertį gyvenimą gentyje, dažniausiai pasižymėjo skausmingomis „operacijomis“ ar didelės ištvermės reikalaujančiais išbandymais. Likę randai nuolat liudydavo apie atliktą ceremonialą, kuris kandidatui buvo natūraliai paskirtas suteikiant jam naują statusą ir identitetą.

Kūno žymės senosiose gentinėse bendruomenėse turėjo ir komunikacijos funkciją, pagrinde tai buvo genties narių dialogas su protėviais. Tai atsispindi Naujosios Zelandijos Maorių kultūroje, moko – kūno tatuiruočių praktikoje. Naujoji maorių karta moralines vertybes, kurias protėviai išreikšdavo tatuiruotėse atgaivino XX a. 8-jame dešimtmetyje. Moko – tai garbė būti maoriu. Ati Teepa, moko tatuiruočių meistras, sako: „mano tatuiruotė, tai ženklas, iš kur aš kilęs. Revoliucijos ir pasipriešinimo simbolis“. Tradiciškai kai kurios moters veido sritys netatuiruojamos, priešingai nei vyro veidas gali būti tatuiruojamas visas. Veido zonos tatuiravimas dvigubu įpjovimu (dviguba tatuiruote) yra brandos įrodymas, kuris liudija pagarbą bei žavėjimąsi maorių kultūra. „Nešioti moko – tai būti pačiu savimi. Moko vaidina svarbų vaidmenį mano gyvenime, tai mano ateities planų variklis bei išraiška to, ką jau esu pasiekęs“ - teigia verslininkas Dion Hutana. Dion pavyzdys rodo, kad mokopraktika paplitusi tarp visų socialinių grupių. „Mes mirsime su mūsų protėvių ženklu ant veido“ – ši frazė yra esminė maorių kultūroje, tai istorijos įrašas jų kūnuose, perduodamas ateities kartoms. „Mūsų moko yra mūsų dvasinis paveldas, tas kuris mums leidžia žengti į protėvių žemę“. Vienodas kūno transformacijų ritualas perduodamas iš kartos į kartą.

Kitos kūno intervencijos kaip: ilginamas kaklas, kojų atrofija ar nosies perforacija, senosiose gentinėse bendruomenėse taip pat reiškia grožį bei pagundą tarp skirtingų lyčių. Magrebe būsimai nuotakai ant rankų ir kojų tatuiruojamas tinklas, kurio funkcija – jaunosios dorybių saugojimas. Vakarų kultūroje šis fenomenas turi priešingą reikšmę, pavyzdžiui, „gėdos ženklai“, vergus ženklinant įkaitinta geležimi, taip pat nacių okupacijos metais Europoje, kuomet visi patekę į „mirties stovyklas“ buvo ženklinami specialiais skaitmenimis, žyminčiais visišką identiteto praradimą.

Vakarų civilizacijos kontekste kūno ženklai yra praradę savo pirminę prasmę, kokią turėjo senosiose gentinėse Afrikos ar Naujosios Zelandijos bendruomenėse. Auskarai neįprastose vietose, brandings, egzotiškos tatuiruotės patekę į komercalizacijos gniaužtus tampa tik nuperkama užgaida, o ne asmenybės, giminės ar bendruomenės savotiška vizualia išraiška. Pažvelgus iš kitos pusės Vakarų kultūroje kūno ženklai dažnai siejami su kriminaline praeitimi, taip pat priklausymu gaujai ar sektai, trumpai tariant, nieko bendra neturint su spiritualumu ar pozityviomis emocijomis, tiesa, gentinėse bendruomenėse kūno ženklai taip pat ne visada byloja geras emocijas, pavyzdžiui, skausmingi perėjimo ritualai, tačiau tai bendruomenės gyvenimo dalis, natūralus procesas. Akivaizdu, kad kūno ženklų praktika turi skirtingą prasmę konkrečiame kultūriniame – socialiniame kontekste.

Literatūra:
1. Blanc, D. (2005). Les signes du corps. Connaissance des arts. Paris, vasaris, pp. 86-92.
2. Blanc, D. (2005). Les fleurs de l’encre Maori.  Connaissance des arts. Paris, vasaris, pp. 6-14.