Lėlių teatras – ne vaikų žaidimas

Lėlių teatras Lietuvoje labai dažnai laikomas sinonimu vaikų teatrui. Tokį įsitikinimą patvirtina ir Lietuvos lėlių teatrų veikla, kur visi spektakliai, išskyrus kelis ne visai sėkmingus (finansine ar menine prasme), skirti vaikams. Lietuvoje tai stipriai susiję su tuo, kad profesionalus lėlių teatras pradėtas kurti tik XX a. pradžioj. Ir nors pirmieji Stasio Ušinsko bandymai nebuvo skirti tik vaikams (kaip beveik siurrealistinis jo filmas „Storulio sapnas“), tačiau XIX a. Europos lėlininkų įdirbis pristatant bene seniausią teatro rūšį kaip puikią pedagoginę priemonę (todėl labai tinkamą vaikams) pasiekė ir mūsų dailininką. Ir ne tik jį. Daug kur iki šiol lėlių teatras tapatinamas su vaikų teatru. O kartais net su vaikų žaidimu: teatrinė lėlė ir lėlė žaislas daugeliu kalbų (kaip ir lietuvių) vadinami tuo pačiu žodžiu, be to vadinimo ir žaidimo su lėle principas tas pats –negyvo objekto atgaivinimas.

Kad būtų lengviau atskirti lėlę žaislą nuo lėlės teatre, reikėtų pastarąją apsibrėžti. Nors kai kurie teoretikai sieja jas su mašina, mechanizmu, taigi ir su tokiais iš to kylančiais reiškiniais kaip inercija, neunikalumas, nenatūralumas, tačiau tai tinka labiau mechaninėms lėlėms, žaislams nei tikram lėlių teatrui. Tai, kas teatre yra lėlė iš tikrųjų labiausiai priklauso nuo to, kaip su objektais elgiamasi, o ne nuo to kaip jie veikia, kokios konstrukcijos ar formos yra. Tad lėle teatre gali tapti ir į gyvūną panaši marionetė, ir iš įvairių rakandų sumeistrauta stalinė lėlė, ir tiesiog popieriaus lapas ar kėdė. Svarbiausia yra tai, kad tiek aktorius, tiek žiūrovas būtų pasiruošę patikėti, kad objektas scenoje atgyja.

Koks objektas scenoje bebūtų, lėlė yra nekintančios išvaizdos, perteikiančios pagrindines personažo charakteristikas. Dažniausiai lėlės mimikos, drabužiai, laikysena kinta tik tiek, kiek leidžia konstrukcija, o tai reiškia – minimaliai. Tad personažai lėlių teatre yra schematiški, ne psichologiški. Atsižvelgiant į tai dažniausiai pasirenkama ir atitinkama dramaturgija: tragikomedija, parodija, satyra, komedija, baletas, estrada.

Lėlių teatras, lėlės dažniausiai pristatomos klasifikuojant pagal valdymo būdus. Ne išimtis ir šis tekstas. Pasakoti pasirinkta apie pačias populiariausias lėlių rūšis. Tačiau tai nereiškia, kad lėlių teatras baigiasi tuo, kas čia bus pristatyta. Yra išlikusių ir, deja, pražuvusių lėlių teatro rūšių, tikrai vertų dėmesio: vietnamietiškos vandens lėlės, kinų fejerverkų lėlės (kurių pamatyt, deja, jau nebeįmanoma). Jų tyrimams skirtas ne vienas mokslinis tekstas. O šiuo tekstu, kaip pirmu žingsniu pažįstant lėlių pasaulį, norisi visai nemoksliškai pristatyti pačią sąlygiškiausią teatro rūšį.  Pradėti norėtųsi marionetėmis. Ne tik todėl, kad jos yra turbūt pati populiariausia lėlių rūšis pasaulyje, bet ir todėl, kad jomis prasidėjo Lietuviškasis lėlių teatras.  

Marionetė yra figūra, pilnai arba dalinai valdoma iš viršaus manipuliuojant siūlais, kuriais ji pakabinama ant laikiklio. Tipinė marionetė turi devynis siūlus, ir valdoma vienoje rankoje laikant laikiklį, prie kurio pritvirtinti siūlai, o kita judinant siūlus ir taip ją atgaivinant. Yra tokių marionečių, kurios valdomos 20-30 siūlų (tai labiau būdinga tolimųjų rytų tradicijai), tačiau marionetė gali būti valdoma ir 3 siūlais. Marionetės dažniausiai turi lankstų kaklą, pečius, alkūnes, klubus ir kelius. Kinijoje gali būti lankstūs net lėlių pirštai. Nuo siūlų kiekio bei sąnarių jungimui parinktų medžiagų (viela, spyruoklės, varžtai ir kt.) priklauso marionetės judesiai, jos lankstumas, išraiškingumas.

Kuo daugiau siūlų valdoma marionetė, tuo tikslesnius judesius galima išgauti. Priklausomai nuo aktoriaus meistriškumo, galima išgauti net gyvybės iliuziją, išvengti judesių dirbtinumo, kampuotumo. Tačiau kaip meistriškai bebūtų valdoma marionetė, jos veidas lieka bežadis. Stebint tokią lėlę iš toli, gali susidaryti gyvybės iliuzija, tačiau jei lėlė yra didesnio mastelio arba stebima iš arčiau, jos veido bejausmiškumas sukelia nesmagų dirbtinumo pojūtį, tarsi bendrautum su žmogumi dėvinčiu kaukę. Nors tai gali būti išnaudota siekiant meninių tikslų, dažniausiai pasirenkama ignoruoti šią marionetės savybę, taip dar pastiprinant įsigalėjusį lėlių teatro dirbtinumo, nenatūralumo įvaizdį.

Lėlės, kurių valdymui naudojama mažiau siūlų, yra sąlygiškesnės, jų judesiai abstraktesni, ir, paradoksalu, bet tokios lėlės atrodo mažiau dirbtinės, negyvos, nei „gyvosios“ marionetės: „trūkčiojančių ir šuoliškų judesių nenatūralumo pojūtis atsiranda būtent žiūrint į prisukamą lėlę arba marionetę, o nejudanti lėlė, kurios judesius tik įsivaizduojame, tokio įspūdžio nesukelia“[1]. Išplečiant šią Jurijaus Lotmano mintį galima teigti, kad meistriškai tiksliai valdoma marionetė į sceną su savimi atsineša dirbtinumo, netikrumo jausmą mat niekada nebus tapati gyvam padarui, o sąlygiškesnė, mažiau siūlų turinti lėlė stebint jos judesius priverčia mintyse juos pratęsti ir papildyti, tad savaime gaunasi papildyti ne tik jos veido nejudrumą, bet ir užpildyti kitų savybių (kvėpavimas, odos faktūra ir pan.) trūkumą. Tai reiškia, kad mažai siūlų turinti marionetė skatina vaizduotę, o daug siūlų turinti marionetė skatina imitaciją, o kartu ir vieno svarbiausių lėlių teatro bruožų –sąlygiškumo – ignoravimą.

Į marionetę daugeliu aspektų panaši stalinė lėlė. Dažnas tradicinio japonų lėlių teatro bunraku imitavimas už Japonijos ribų lėmė stalinių lėlių atsiradimą Europoje XX a. septintajame dešimtmetyje. Stalinės ir bunraku lėlės panašios tuo, kad abejos valdomos iš nugaros naudojantis įvairiomis rankenėlėmis ir svirtelėmis, jas valdantys aktoriai (vieną lėlę valdo ne vienas aktorius) yra dalinai arba visiškai matomi. Pagrindinis skirtumas toks, kad europietiškos stalinės lėlės yra labai supaprastintos, jų valdymui dažniausiai naudojama viena ar dvi rankenėlės, kuriomis valdomas lėlės kūnas ir galva, su viena lėle dirba mažiau aktorių, be to jos yra gerokai mažesnės nei dviejų trečdalių žmogaus ūgio bunraku lėlės.

Dažnai stalinės lėlės primena minkštus žaislus. Tuomet ir visas spektaklis įgauna vaikų žaidimo atspalvį. Tačiau minkštą žaislą primenanti lėlė ir iš to kylančios asociacijos gali būti panaudotos ir politinei satyrai (tokio stalinių lėlių panaudojimo pavyzdys –Baltarusijos valstybinio lėlių teatro spektaklis „Vieno miesto istorija“(2006 m.), Kaune rodytas 2008m., XVIII tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ metu). Kiek rečiau Lietuvoje galima pamatyti subtilesnes, išraiškingesnes stalines lėles, kaip Julijos Skuratovos lėlės „Juodajai vištai“ ar „Muzikinei dėžutei“, Valentino Masalskio ir Renatos Valčik lėlės „Pero Giunto sugrįžimui“. Čia personažo charakterį pabrėžia net ir naudojamos medžiagos (malūnėlis, skambučiai, kirvis, spausdinimo mašinėlė, senų muzikos instrumentų dalys ir kt.).

Kuriant spektaklį su stalinėmis lėlėmis netenka susidurti su istoriškai susiklosčiusiomis jų reikšmėmis, asociacijomis, tad kiekviename spektaklyje galima kurti naują santykį su lėle ir su žiūrovais, o aktoriaus (kuris dirbdamas su stalinėmis lėlėmis visada yra matomas, nes tiesiogiai liesdamasis jas valdo) dalyvavimas veiksme gali tą santykį suintensyvinti. Įdomu tai, kad jei spektaklio kūrėjai nusprendžia, kad aktorius pats nėra personažas, nebendrauja su lėle, o tik valdo ją, apsimesdamas, kad yra nematomas, į šį žaidimą dažniausiai noriai įsijungia ir žiūrovai nepastebėdami aktorių.

Stalinių lėlių valdymo būdas lemia tai, kad jos dažniausiai atsiduria kamerinėse salėse. Ten kuriamas intymesnis santykis su žiūrovu, tad galima rodyti ir jautresnių siužetų spektaklius. Intymus santykis su žiūrovu lemia ir tai, kad matoma ne tik lėlė, jos valdymo būdas, bet ir medžiagos, iš kurių ji padaryta. Todėl galima sukurti labai jaukų įspūdį naudojant autentiškas medžiagas, tradiciškumo, gamtiškumo –natūraliais audiniais, neapdirbtu medžiu, arba naudoti sintetines medžiagas ir išnaudoti jų keliamas asociacijas.

Panašiai kaip marionetės, stalinės lėlės gali būti plastiškos ir lyriškos, tačiau joms nesvetima ir pirštininėms lėlėms būdinga satyra. Komiškas ar lyriškas lėlės atspalvis kuriamas tiek pasirinktomis medžiagomis, tiek lėlės kūno dalių proporcijų keitimu, tiek tų dalių jungimo būdu, tiek jos valdymu, ką jau kalbėti apie lėlės veidą, kurio išraiška apibendrina lėlės charakterį ir yra iš esmės nekintanti viso spektaklio metu. Taip pat labai svarbus kontekstas, kuriame atsiduria lėlė spektaklio metu. Čia jos pirminė reikšmė gali būti supriešinta su spektaklio turiniu (vaikiškas žaislas politinėje satyroje) arba jį papildyti (iš autentiškų namų apyvokos daiktų sukurtos lėlės kameriniame, šeimyniniame spektaklyje).

Stalinės lėlės labiausiai tinka kameriniams spektakliams. Tinkamumu mažai, jaukiai erdvei į jas panašios lazdelinės lėlės. Tačiau nuo stalinių jos skiriasi tuo, kad čia aktorius yra toliau nuo lėlės: nedalyvauja jos valdyme tiesioginiu prisilietimu. Lazdelinės lėlės yra valdomos iš apačios, o kartais – iš nugaros. Nors toks valdymas lėtina ir riboja lėlės judesius, bet lazdelinėmis lėlėmis galima išgauti ypatingai gražius gestus ir poetiškus judesius.

Nuo stalinių lėlių lazdelinės skiriasi dar ir tuo, kad yra tinkamos ne tik kameriniams, bet ir gatvės spektakliams. Geriausiai žinomas tokios veiklos pavyzdys Lietuvoje – aplinkos teatras „Miraklis“, spektakliams naudojęs milžiniškas lazdelines lėles, valdomas 3 – 5 aktorių. Šios trupės lėlės turėdavo lyrinį, mistinį atspalvį. Tačiau didelio mastelio lazdelinių lėlių spektakliai gali būti ir radikalūs, plotiški (kaip Niujorko trupės „The Bread and Puppet Theatre“).

Kadangi dirbantis su lazdeline lėle aktorius yra nematomas arba, jei yra matomas, dažniausiai turi sutelkti visą dėmesį į lėlės valdymą bei įvairių jos kūno dalių darnią veiklą, lėlė čia, kaip pagrindinė veikėja, turi būti išraiškingos, ir gerai pažįstamos formos. Tad dažniausiai lazdelinės lėlės yra žmonių, gyvūnų, kartais ir augalų, pavidalo.

Lazdelinių lėlių pradžia galima laikyti šešėlių teatrą kur plokščiomis, ganėtinai statiškomis lėlėmis sukuriami stebuklai. Kuriant spektaklį šešėlinėmis, kaip ir kitomis aptartomis, lėlėmis pati svarbiausia išraiškos priemonė yra judesys, veiksmas. Jomis galima kurti ir visiškai abstrakčius spektaklius, kur neištariamas nė vienas (suprantamas) žodis. Tokio spektaklio pavyzdį galima išvysti Kauno lėlių teatre: visai neseniai su jaunaisiais teatro aktoriais sukurtą „Uma uma“, kur stalinės lėlės kalba uma kalba. Tačiau yra tokių lėlių, kurių valdymas yra pernelyg schematiškas, kad būtų galima atsisakyti teksto. Kalbu, žinoma, apie pirštinines lėles. Jas aktoriai maunasi ant rankų tarsi pirštines ir dažniausiai manipuliuoja jomis iš apačios, pasislėpę už širmos, tad pirštininė lėlė yra ne ką išraiškingesnė už ranką, kai tuo tarpu kitos iki šiol aptartos lėlių rūšys turėjos galimybę sukurti realistišką gyvybės iliuziją.

Daugelyje šalių žinomiausi lėliniai personažai yra būtent pirštininės lėlės (Pančas ir Džiudė Anglijoje, Kasparas Vokietijoje, Petruška Rusijoje, Pulčinela Italijoje). Šių personažų žinomumas, jų schematiškas ir satyriškas pobūdis bei ilga pirštininių lėlių tradicija lemia tai, kad jos dažniausiai naudojamos parodijoms, komiškiems bei tragikomiškiems spektakliams, kur svarbiausias pranešimas žiūrovui perteikiamas tekstu.

Lietuvoje nacionalinių pirštininių lėlių personažų neturime, profesionalaus lietuvių lėlių teatro pradžia buvo marionečių teatrai (Mykolė Krinickaitė, S. Ušinskas) tad nenuostabu, kad ir dabartiniuose Lietuvos lėlių teatruose pirštininės lėlės itin retos. Vienas iš nedaugelio pavyzdžių –Rimo Driežio spektaklis „Kiškių sukilimas“ (2005 m.). Čia išnaudojama tradicinė angliško Pančo ir Džiudės vaidinimų stilistika, tad spektaklis įgauna satyrišką pobūdį.

Be išvardintų lėlių tipų galima kalbėti dar ir apie objektų teatrą. Kai kur objektų teatras nelaikomas lėlių teatru, tačiau kaip ir tradiciniame lėlių teatre čia manipuliuojama negyvu objektu kuriant gyvybės iliuziją, tad nemanau, kad toks atskyrimas būtinas. Objektų teatre lėles atstoja paprasčiausi daiktai: vaidinti gali lipni juosta, papuošalai, popierius, įvairūs buities rakandai. Jų, savaime suprantama, negalima realistiškai animuoti, tačiau galima labai įvairiai išnaudoti daiktų formas, konstrukcijas. Daiktai gali tiek pasakoti istorijas aktorių balsais, tiek šokti baletą. Čia ir vėl labai svarbi raiškos priemonė yra judesys, tačiau judesys nebegali būti tiesiog imituojantis.

Toks teatras yra labai jaunas, tad ir jo pavyzdžių Lietuvoje turime vos kelis. Daugiausiai objektų teatro kuria „Stalo teatras“. Kai kurie jų spektakliai primena žaidimą namuose, kai kiekvienas daiktas gali visiškai pakeisti savo paskirtį, atgyti: lipni juosta tapti sraige, o stalinė lempa –saule. Labai įdomus ir suaugusiesiems skirtas Klaipėdos lėlių teatro eksperimentas su objektų teatru: Alfredo Jarry pjesės „Karalius Juoba“ pavertimas politiniu lėlių baletu „Juoba“. Šiame spektaklyje pagrindinius personažus vaidina stačiakampiai audinio ir dirbtinio kailio gabalėliai, o jiems talkina peiliai, obuoliai, šluotelės, taurės ir daugybė kitų daiktų.

Objektų teatras labai atviras ir dažniausiai skatinantis iš naujo atrasti aplinkos daiktus. Jis padeda lėlių teatrui išlipti iš lėlių teatro scenos ir cechų į kasdienį gyvenimą. Bet to negana. Lėlių teatras jau seniai yra suradęs būdų išpilti iš lėlių teatro ir net dažnai iš lėlininkų rankų į kitų rūšių teatrų scenas bei į kino ekranus. Ne lėlių teatre lėlės dažnai tėra mechaniškumo, negyvumo, dirbtinumo metafora, tačiau kartais jos tampa ir pagrindine raiškos priemone. Čia negalima nepaminėti nepaprastai estetiško Gintaro Varno ir J. Skuratovos kūrinio: madrigalinių Claudio Monteverdi operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ pastatymo, kur lėlės įsiveržė ir užvaldė operos sceną.

Tokie pavyzdžiai rodo, kad lėlių teatras Lietuvoje po truputį ima keisti XIX a. lėlininkų sukurtą įvaizdį. Kad situacija pasikeistų drastiškai reikės labai daug laiko. O iki tol galime pasidžiaugti kad ir ne visada priimtino siužeto, bet išraiškingos formos, siūlančios pajungti savo vaizduotę, sąlygiškais, žaismingais, vizualiais lėlininkų darbais.