Mimi Sheller straipsnio „Automotive Emotions: Feeling the Car“ apžvalga

SONY DSC

Žymus prancūzų postmodernistas Jean Baudrillard (2009) kalba apie tai, jog mes gyvename hipertikrovėje, hiperrealybėje, apsupti gausybės simuliakrų – kopijų, kurios neturi originalo. Visa tariama tikrovė yra pagrįsta simuliacijomis, nebeaišku kas mūsų pasaulyje yra realu ir tikra, o kas sukurta.

Tokiomis simuliacijomis ir hiperrealybės apraiškomis galima būtų pavadinti ir Mimi Sheller straipsnyje „Automative Emotions: Feeling the car“ aptariamą vairavimo malonumo jausmą ir emocijas, kurias sukelia automobilio vairavimas. Autorės teigimu, tarp automobilių ir juos vairuojančių asmenų, taip pat paties judėjimo ir erdvės, kurioje jie juda egzistuoja tam tikras intymus ryšys. Viena vertus vairuotojas tarsi pats pradeda tapatintis su mašina, ją jausti, su ja susilieti tarsi į vieną bendrą kūną. Kita vertus, automobilis personifikuojamas, jis tampa tarsi gyvu asmeniu, su kuriuo galima pakalbėti, kurį galima paraginti, ant kurio galima pykti.

Taigi pirmuoju - vairuotojo ir automobilio tapatinimosi atveju – tarsi simuliuojamas pats vairuotojo kūnas ar tam tikros jo savybės. Greitai važiuojant automobiliu vairuotojas gali įsivaizduoti pats galįs taip greitai skrieti, judėti, laviruoti kelyje, turėti tiek galios. Turbūt ne veltui vyrus žavi ir riaumojantis automobilio variklis, jis prideda dar daugiau galios, jėgos, narsumo ir agresyvumo. Antruoju atveju, kai automobilis personifikuojamas, simuliuojami patys socialiniai žmonių santykiai. Tarkime, vienišam vyrui automobilis gali būti vienintelis daiktas, kuriuo jis gali rūpintis, saugoti ir mylėti. Tikriausiai dėl to neretai galima išgirsti, jog mašina yra pavadinama mažute ar kokiais kitais išsigalvotais vardais. Bet ko gero tokį vyrų elgesį galima pateisinti, juk mašinos daug supratingesnės ir tuo pačiu greičiau suprantamesnės, vadinasi, turėti tokią draugę žymiai paprasčiau.

Viena įdomiausių minčių pateikta šiame straipsnyje yra tai, kad mes jaučiame ne tik patį automobilį, bet ir per automobilį, su automobiliu. Dažnai automobiliai suteikia laisvės, socialinės integracijos jausmą. Jauni asmenys netgi teigia, kad tai yra dalis socialumo ir tiesiog būtina šiuolaikinėje visuomenėje.  Vadinasi, žmonės yra susaistyti su automobiliais emociniais ryšiais. Be to, automobiliai ir vairavimas yra neatskiriami nuo lyties ir klasės aspekto. Vyrai ir moterys, bei asmenys iš skirtingų klasių turi skirtingas vairavimo kultūras, taip pat patiria skirtingas su vairavimu susijusias emocijas. Tačiau kartu yra pastebima, kad tuo pačiu metu automobiliai ir vairavimas gali sukelti labai prieštaringus jausmus. Pavyzdžiui, vairavimo džiaugsmas gali peraugti į neapykantą eismo spūstims, į monotoniško maršruto nuobodulį. Taigi automobilių kultūra yra susijusi su skirtingais patiriamais jausmais, emocijomis, kurie taip pat persipynę su lyčių suvokimu ir vaidmenimis, klase, socialiniu statusu ir t.t.

Taigi, kaip jau buvo minėta, be teigiamų emocijų, kurias suteikia vairavimas, egzistuoja tam tikri stiprūs jausmai, kurie yra nukreipti prieš automobilius, prieš jų daromą žalą aplinkai. Ir kaip pastebi straipsnio autorė,  ši protesto etika dažniausiai yra gana nežymi. Net ir patys žmonės gali būti tuo pat metu entuziastingi vairuotojai ir aktyvūs kovotojai prieš automobilius. Apskritai šiuo metu automobiliai yra siejami su meile, bei rūpesčiu kitiems. Automobiliai yra įsiskverbę ir į lyčių santykius, geba pakeisti moterų padėtį. Pavyzdžiui, automobilių atsiradimas galėjo padidinti moterų su mažais vaikais integraciją į darbo rinką. Vis dažniau pastebima, kad automobilis tampa ne tik pagalbos priemone, bet ir šeimos nariu, bei prietaisu demonstruoti meilę artimiesiems, pavyzdžiui, automobilio dovanojimas, kaip dėmesio išraiška. Be šeimos, lyties aspektų, automobiliai yra įtraukti ir į nacionalinio identiteto formavimą. Taigi skirtingos šalys renkasi skirtingo galingumo automobilius, turi skirtingą vairavimo stilių. Pavyzdžiui, kadangi Indijoje egzistuoja nuolatinis degalų trūkumas, ten nenuostabu pamatyti susisėdusią visą šeima ant nedidelio motociklo. Taigi automobilių kultūra yra nulemta labai įvairių aspektų.

Autorės teigimu, vairavimas keičia būdą, kuriuo mes juntame pasaulį ir taip pat transformuoja žmogaus kūno galimybes sąveikauti su pasauliu vizualiai, oraliai, uodžiant ir kitais pojūčiais. Anot jos, mes jaučiame ne tik automobilį, bet jaučiame ir per jį ir su juo. Vadinasi, automobilis mums tarsi padeda patirti tokius pojūčius, kurių niekada negalėtų patirti žmogiškas kūnas be kieno nors pagalbos (greitis, jėga, galia) ir pajausti tokias emocijas, kurių mūsų socialiniame gyvenime trūksta. Tačiau didžiąja dalimi vis dėlto šitos vairavimo sukeltos emocijos ir pojūčiai yra tik simuliakrai, tik Baudrillard hiperrealybės atributas.

Literatūra:
1. Baudrilland J. 2009. Simuliakrai ir simuliacija. Baltos lankos.
2. Sheller M. 2004. Automotive Emotions: Feeling the Car. Theory, culture and society. Vol. 24 p.221-242.