Moters padėtis visuomenėje: (ne) lygios galimybės ir kultūra

2011.01.25
Rita Činikienė

I

Per šimtmečius susiformavusios filosofinės ir teisinės idėjos skelbia visų žmonių laisvę, lygybę, atsakomybę, vienodos elgsenos su abiem lytimis ir galimybių visose gyvenimo srityse principus. Šiandieniniame Lietuvos kontekste, pasak J. Reingardienės (2004a: 20), Lietuvos Respublikos įstatymai užtikrina moterų bei vyrų lygias galimybes ir sudaro „reikiamą teisinę bazę ir pažangos lyčių lygybės srityje įspūdį“. Tačiau, nežiūrint to, lyčių lygybė Lietuvoje dar nėra visiškai įgyvendinta. Moterys neturi tokių pat galimybių pasinaudoti „galingiausiais galios ištekliais –  eiti perspektyviausias pareigas ir gauti tiek pajamų, kiek jų gauna vyrai“ (Reingardė 2007). Statistiniai duomenys atskleidžia Lietuvoje esantį didesnį vyrų uždarbį, nei moterų[1]. Vyras, parduodamas savo darbo jėgą gauna užmokestį ir skirdamas žmonai pinigų išlaikyti šeimai, sukuria moters ekonominę priklausomybę. Moterys, dirbdamos namuose ir negaudamos atlyginimo už atliekamą darbą, įgyja žemesnį statusą visuomenėje, suteikiantį mažiau galios ir savirealizacijos galimybių. Nelygūs santykiai šeimoje sumažina moterims karjeros galimybes, tuo pačiu padidina ekonominę priklausomybę nuo vyro, sukuria sąlygas psichologiniam, fiziniam, ekonominiam ar seksualiniam smurtui atsirasti. Pasak J. B. Elshtain (2002), šeima laikoma galios arena ir vyriškos lyties pranašumo bastionu, nes moters pavaldumas palaikomas per žmonos vaidmenį. Lyčių politikos ekspertai teigia, kad lyčių politikos įgyvendinimą apsunkina politiniai, instituciniai, ideologiniai ir kultūriniai veiksniai (Reingardienė 2004a). Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą Lietuvoje, sunkinančias kultūrines priežastis.

Šiuolaikinės moters padėtis laikoma krikščioniškos tradicijos požiūrio į moterį tęstinumu, nes didžiosios pasaulio religijos moteris vaizduoja kaip emocingas ir priklausomas nuo vyrų (Žvinklienė 2003). Pasak M. A. Pavilionienės (1998), moteriškos lyties pavergimą ryškiausiai atskleidžia Biblija. Moters priklausomybės nuo vyro įrodymu tampa Ievos sukūrimo iš Adomo šonkaulio motyvas – „Ievos likimas virsta moters likimu“ (Pavilionienė 1998: 27). Atlikti tyrimai Lietuvoje atskleidžia smurto prieš moteris atvejus – 15 procentų ištekėjusių moterų savo šeimoje nuolat patiria smurtą. Šis rodiklis ženkliai viršija panašių tyrimų metu nustatytą smurto lygį kitose šalyse. Nors smurtas prieš moteris šeimoje laikomas slaptu reiškiniu, kadangi vyksta nematant ne šeimos nariams, bet vidutiniškai keturi penktadaliai smurto prieš moterį atvejų stebi vaikai. Asmenys, kurie matė smurtą savo tėvų šeimose, keletą kartų dažniau tampa aukomis ar smurtautojais savo santuokinėje šeimoje (Tureikytė ir kt. 2008).

Pasak П. Р. Сендей (2001), vyriška prigimtis nėra užprogramuota smurtui. Prievarta laikoma kultūriniu konstruktu, apimančiu tarpasmeninę prievartą, vyrų valdžią ir lyčių atskyrimą.  Moteriškosios lyties išnaudojimo pradžią sukūrė patricentrinė sistema, iškilusi kartu su atsiradusia privačia žemės nuosavybe ir istoriškai siekia 5000 metų. Tradicinėse visuomenėse vyravęs patriarchatas vyrui suteikė galią prieš moteris, atskleidė vyrų valdžią ir smurtą šeimyninėje sferoje. Vyrams atiteko aukštesnis socialinis statusas, sprendimų priėmimo galia bei ekonominis saugumas. Moterų galia susiejama su privačia, kultūriškai mažiau vertinama sfera. Moteris tapo objektu, paklūstančiu vyro galiai, apribota reprodukciniu ir namų šeimininkės vaidmeniu, negarantavusiu jai tokio rango, kaip vyrui – savarankiško ir pilnaverčio individo (Jekentaitė 2002). Moters atliekama emocinė veikla šeimoje remia patriarchalinį moteriškumo modelį, kuris skatina lyčių nelygybę (Maslauskaitė 2004).

Vyro ir moters santykį šeimoje lemia ne tik visuomenėje egzistuojanti socialinių santykių struktūra, individualūs psichologiniai asmens ypatumai, bet ir tam tikros bendruomenės kultūra ir papročiai, tradicijos, vertybės bei įsitikinimai, kurie suteikia lyčių santykiams „raiškos pavidalą“ (Leonavičius 2004: 45). P. L. Berger, T. Luckman (1999) pabrėžia subjektyvias kultūros reikšmes socialiniame pasaulyje, per kurias suvokiamas pasaulis, įvardijimas individo patyrimas bei interpretuojama saviegzistencija. Kultūros kūrimo veikla analizuojama socializacijos procesu, kurio metu pasaulis pripildomas reikšmėmis, padalijama galia ir išvengiama chaoso. Socializacijos metu sukuriamas, perduodamas ir palaikomas visuomenėje patriarchalinis šeimos modelis bei vyrų galios dominavimo santykis.

Kultūra yra simbolinė struktūra, susidedanti iš reikšmių, kurios vartojamos sąveikoje su kitomis, formuoja gyvenimo modelius, kuria vyro ir moters santykį visuomenėje, pasitelkdamos įvairias žiniasklaidos priemones: televiziją, reklamą, spaudą. Kultūra žmonių sąmonėje įspaudžia reikšmes, sukuria kultūrinį archyvą, iš kurio nuolat vis naujesniu pavidalu iškyla tai, kas buvo įdiegta. Šiuolaikinėje visuomenėje žiniasklaida prisideda prie kultūros sukurtų stereotipinių – seksualios moters, globėjos bei racionalaus vyro, turinčio galią situacijos valdyme. Vaizdavimas dalyvauja galios santykiuose ir tampa lyčių vaidmenų normalizavimo ar reguliavimo forma (Saukienė 2007; Maslauskaitė 2002a; Tereškinas 2004). Vyrui priskiriama stebinčiojo žvilgsnio galia. Moteris įtraukiama į geismo dialektiką, ji tampa ne tik geidžiama, bet ir pati trokšta būti vyriško geismo objektu (Žukauskaitė 2004). Viena vertus, žiniasklaidoje pradeda ryškėti kitokie lyčių santykių modeliai, išsiveržiantys „iš patriarchalinės kultūros standartų“ (Čyžiūtė 2007: 60), įsiveržiantys į tradiciškai vyriškomis laikomas sferas, atspindi kompleksiškus, susidedančius iš psichologinės savistabos, individualias abiejų partnerių pastangas kuriant tarpusavio santykius ir valdant negatyvias patirtis. Kita vertus, karjeros moterys žiniasklaidoje vis dar siejamos su šeima ir motinyste, gyvenime neatsisakančios tradicinių vaidmenų atlikimo (Maslauskaitė 2002a, 2002; Tereškinas 2004). Ideologija, laikoma socialinės galios dalimi, apibrėžia situaciją ir nustato reiškinio suvokimo priežastis. Nors kultūriniai įsitikinimai sunkiai pasiduoda kaitai, tačiau jie kinta, priklausomai nuo visuomenės raidos, sąlygojančios socialinio gyvenimo pokyčius (Valackienė, Krašenkienė 2007; Novelskaitė 2001).

II

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais ir siekiant užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktus, 1998 m. priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas[2] bei 2003 m. priimtas Lygių galimybių įstatymas[3]. Moterų ir vyrų lygios galimybės reiškia žmogaus teisių įgyvendinimą, įtvirtintą tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose bei Lietuvos Respublikos įstatymuose. Kitaip tariant, šis įstatymas užtikrina kliūčių nebuvimą nei vienai iš lyčių dalyvauti ekonominiame, politiniame bei socialiniame visuomenės gyvenime. Remiantis lyčių lygybės politika siekiama vienodo pasidalijimo valdžia, galia ir įtaka priimant svarbius sprendimus; ekonominės gerovės, moterų ir vyrų ekonominės nepriklausomybės; tolygaus pasiskirstymo pareigomis ir teisėmis šeimoje bei apsaugos nuo smurtaujančių asmenų (Jankauskaitė, Mackevičiūtė 2005).

Jeigu, pasak J. Reingardienės (2004), įstatymiškai įtvirtintas moterų ir vyrų lygių teisių užtikrinimas negarantuoja realios lyčių lygybės, o tik dar labiau sustiprina antagonizmą tarp lyčių ir kultūros įtvirtintus normatyvinius lyčių režimus – moteriškumą ir vyriškumą, tuomet galima kelti diskutuotiną klausimą apie tai, kaip perduodami visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo modeliai ar Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas bei Lygių galimybių įstatymas pakankamai užtikrina lyčių lygias galimybes formuojant lyčių tvarką visuomenėje? Nors Moterų ir vyrų lygių galimybiųįstatymo 7(1) straipsnio 2 punkte teigiama, kad prekių pardavėjo ar gamintojo veiksmai, suteikiantys informaciją vartotojui apie gaminius, laikomi pažeidžiantys moterų ir vyrų lygias teises, jeigu reklamuojant gaminius ir prekes, formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis laikoma pranašesne prieš kitą, o vartotojai diskriminuojami dėl jų lyties. Tačiau meno kūriniuose, žiniasklaidoje ir reklamose pateikiami lyties ir seksualumo simboliai ne tik konstruoja normalumo kiekvienai lyčiai vaizdinius, bet atspindi tradicines moteriškumo ir vyriškumo sampratas (Saukienė 2007). Moteris dažnai vaizduojama kaip gražaus, bet pasyvaus kūno, subordinuoto aktyviam vyro troškimui, objektas (Jankauskaitė 2004; Germanavičiūtė 2003).

Analizuojant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą bei Lygių galimybių įstatymą pasigendama nuostatos, kurioje būtų įstatymiškai įtvirtinta vyrų ir moterų apsauga nuo smurtaujančių asmenų, ypač šeimoje. Tarptautiniuose dokumentuose teigiama, kad smurtas prieš moteris viešajame ir privačiame gyvenime pažeidžia, riboja moterų galimybes naudotis žmogaus laisvėmis ir yra žmogaus teisių pažeidimas bei viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių pasiekti lyčių lygybės tikslus. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad smurtą patiria tiek moterys, tiek vyrai. Tiktai moterys daugiau smurto patiria šeimoje, o vyrai – viešojoje sferoje (Pečiūrienė 2003–2007). Taigi, patiriantys smurtą asmenys patenka į dviprasmišką situaciją. Jeigu LR Konstitucijos[4] 21 straipsnyje rašoma, jog būtina užtikrinti žmogaus asmens neliečiamumą, tuomet kyla klausimas, kaip užtikrinamas moterų, patyrusių smurtą šeimoje, neliečiamumas? Atsakymo į šį klausimą ieškoma Lietuvos įstatymuose. Tiek Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, tiek Lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 2 punktuose  randame, kad šeimoje ir privataus gyvenimo srityse šio įstatymo nuostatos nėra taikomos. Kitaip tariant, moterų nuo smurtaujančių šeimos narių įstatymas negina. Vėl gi, įstatymuose atsižvelgiama į LR Konstitucijos 22 straipsnį, kuriame užtikrinamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Nežiūrint į tai, kad abiejų įstatymų nuostatos yra suderintos su ES teisės aktais, bet vis dėl to pasigendama įstatymiškai įtvirtintos apsaugos nuo smurtaujančių šeimos narių. Smurtas šeimoje laikomas privačiu asmens reikalu, o ne baudžiamojo pobūdžio nusikaltimu ir žmogaus teisių pažeidimu (Pečiūrienė 2003–2007).

Kita vertus, yra paruoštas ir svarstomas Seime Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymo projektas[4]. Jame numatyta, kad ranką prieš artimus šeimos narius pakėlę asmenys privalės laikinai išsikelti iš namų, o smurtautojui uždrausta bendrauti ir nesiartinti prie nukentėjusiojo nustatytą laikotarpį. Smurtautojui nesilaikant šių reikalavimų, grėstų teisinė atsakomybė.  Šis įstatymo projektas yra pirmasis tokio pobūdžio projektas siekiant sumažinti smurtą privačioje erdvėje. Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas pateikė išvadas, kuriose iš esmės  pritaria įstatymo projektui ir siūlo pagrindiniam komitetui tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pastabas ir Seimo narių pasiūlymus, kuriems pritarė komitetas.

Ieškant atsakymo į klausimus, kodėl Lietuvoje vis dar nėra realios lyčių lygybės ir ar bus apsaugotos patiriančios smurtą šeimose moterys, Seimui priėmus Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymą,  reikėtų išsiaiškinti, kas yra teisė ir kokį vaidmenį ji atlieka visuomenės gyvenime. Jeigu teisė, pasak E. Kūrio (Cotterrel 1997), yra valstybės nustatytų normų/taisyklių visuma, reguliuojanti socialinius santykius, tai kyla klausimas, ar teisės normos/taisyklės egzistuoja tam, kad atsirastų nukrypimas nuo normos? Tačiau teisės normos „materializuojasi“ faktinėje socialinių santykių dalyvių elgsenoje dėl kelių priežasčių: teisės normos atitinka daugelio visuomenės narių interesus, bijomasi įstatyme nustatytų sankcijų už jų pažeidimus, tačiau negalima atmesti galiojančių elgesio taisyklių visuomenėje (Cotterrel 1997). Atsakant į klausimą, kokia moralės arba etikos kaina, galima teigti, kad visuomenėje moralės kaina padidėja, į pirmą vietą iškėlus tokias vertybes kaip padorumas, teisė ir teisingumas. Dauguma žmonių visuomenėje dažniausiai nusižengia dėl laukiamos naudos sau. Visuomenėje nuvertinus moralės normas, atsiranda lengvesnis kelias naudos sau ieškotojams, greičiau patenkama į tam tikras struktūras, kuriose sprendimo priėmimo galia tampa svarbiausiu veiksniu, lemiančiu pasipelnymą, populiarumą, rinkimų kovos pergalę ar panašiai. Lietuvoje sprendimo priėmimo galia vis dar atitenka vyrams. Nors, teisėtai yra uždrausta diskriminacija dėl lyties, o lyčių lygios galimybės įteisintos įstatymiškai. Ar galima būtų teigti, kad lietuvių moralė atitinka teisingumą ir teisę? Pirma reikėtų išsiaiškinti, kokia teisinė kultūra egzistuoja Lietuvos visuomenėje? Jeigu teisinė kultūra reiškia elgesio normas, susiklosčiusias istorijos eigoje ar sukurtas visuomenės teisės srityje, tai būtų tikslinga panagrinėti teisės ir kultūros ryšį visuomenėje (Nazarovienė ir kt. 2003).

III

Pirmasis teisės ir kultūros ryšį pradėjo nagrinėti F. K. Savigny (Cotterell 1997). Jo manymu, kad visuomenėje prigytų įstatymai, reikia socialinio pagrindo. Pasak Savigny, egzistuoja Tautos dvasia, kurią charakterizuoja visuomenėje ilgą laiką įsitvirtinusios vertybės bei papročiai, kurie turi atsispindėti šalies įstatymuose. Jeigu įstatymai neatitinka Tautos dvasios, tai žmonės jų nesilaikys. Pagal Savigny, galiojančios teisės normos yra papročiai ir žmonių dvasia, o oficialūs įstatymai galioja tik tiek, kiek gali juos atspindėti. Jeigu įstatymai neatitinka Tautos dvasios, jie paprasčiausiai negalios. Pasak J. Imbrasaitės (2004), Savigny teorija kėlė kai kurių neaiškumų, nenurodant, ką reikėtų laikyti papročiu, tačiau, pasitelkus Tautos dvasios perspektyvą, galima paaiškinti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo dalinį veiksnumą Lietuvoje. Atsižvelgiant į Savigny Tautos dvasios perspektyvą, galima sakyti, kad Lietuvoje socialinį visuomenės pagrindą sudaro vis dar gajos patriarchalinės tradicijos, kurios daro nemažą įtaką šiandieninėje visuomenėje esančioms normoms ir tradicijoms. Patriarchalinė tradicija sukūrė stereotipus, vyrams priskyrusi laisvę ir racionalų mąstymo išraiškos būdą. Moterims – žemesnę būtinybės sferą ir emocionalumą (Daugirdaitė 2000; Ślęczka 2005).

 Jeigu, remiantis Savigny, Lietuvos socialinis pamatas yra patriarchalinės normos, tai galima kelti diskutuotiną klausimą apie tai, ar Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Lygių galimybių įstatymas, taip pat ir (jeigu bus priimtas) Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymas prigis Lietuvos visuomenėje? Juk šio įstatymo nuostatos įkūnija priešingas vertybes, negu tas, kurias per ilgus šimtmečius Lietuvos visuomenei diegė patriarchalinės ideologijos politika.

Polemizuojant galima kelti klausimą, ar primestas kitos šalies modelis sėkmingai prigis kitoje visuomenėje, nes Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas buvo priimtas kaip būtina sąlyga, Lietuvai siekiant įstoti į ES. Tuo labiau, kad R. W. Connell (1987) lyčių santykių analizė padeda atskleisti patriarchalinės galios ideologijos kuriamą „normalaus vyro“ įvaizdį visuomenėje. O vyrų turima galia panaudojama lyčių nelygybei kurti. Lyčių lygių galimybių suvokimą apsunkina nežinojimas, socializacijoje diegtos vertybės ir normos. Švietimo sistemoje vis dar pasigendama vienodo požiūrio formavimo mergaitėms ir berniukams į lytis, lyčių santykius diegiant ir ugdant savybes, kurių prireiks jaunimui siekiant įsitvirtinti darbo rinkoje, padės spręsti sunkumus, iškilusius ir šeimoje. Lietuvoje švietimo sistema orientuota į jaunimo ruošimą segreguotai darbo rinkai. Nuo pat mažumės berniukams diegiamos savybės, kuriančios dominavimą ir galią lyčių santykiuose, tokios kaip veržlumas, judrumas, tikslo ir pergalės siekimas. Tuo tarpu mergaitėms – pavaldumą formuojančios savybės, tokios kaip emocionalumas, švelnumas ir rūpestis. Taip pat mokyklose nuolat kurstomas antagonizmas tarp lyčių, kuriami skirtingi vaikinų ir merginų troškimai, kurie natūralizuojami ir įsodinami į moksleivių mentalines struktūras tokiu būdu, kad apie įvairias alternatyvas vėliau nepagalvojama (Reingardienė 2006). Todėl nereikia stebėtis, kai jaunuoliai, baigę mokyklas, atitinkamai pasiskirsto į moteriškas ir vyriškas profesijas. Stereotipiniai vaidmenys diegiami šeimoje, vėliau mokykloje, prisideda prie asmens savivokos formavimo. Nemažą vaidmenį socializacijoje atlieka įdiegta samprata apie lyčių vaidmenis, lyčių santykius, kuriuose galia, dominavimas ir pavaldumas tampa vienu iš veiksnių, konstruojančių tarpasmeninius santykius. Per skirtingą patyrimą ir žinias prieinama prie bendro suvokimo apie tarpusavio santykius. Socializacijos eigoje įgytas patyrimas ir žinios yra viena iš sudedamųjų dalių, ant kurių kuriamas socialinis gyvenimas. Taigi, moterys ir vyrai Lietuvoje socializacijos metu internalizavo patriarchalinį modelį, kai jis valdo, o ji – paklūsta. Nes moters biologinė struktūra nulėmė jos užimamą vietą visuomenėje ir iš to kylančią lyčių nelygybę bei moters subordinaciją vyrui. Internalizavusi šį, motinos globėjos vaidmenį, dauguma Lietuvos moterų kitokio gyvenimo nesuvokė. Tačiau visais laikais buvo moterų, kurios išsiveržusios iš privačios sferos į viešąją, pradėdavo siekti karjeros.

Kadangi lyčių tvarka visuomenėje yra laikoma kultūros produktu, todėl gali būti kvestionuojama ir perkuriama. Tačiau tam būtina keisti institucinį pagrindą, kuris padėtų įtvirtinti iš naujo sukurtas kultūrines normas ir padėtų keisti senąjį bei įtvirtinti naująjį individų požiūrį į moteriškumo ir vyriškumo modelius. Socialinė kaita yra neišvengiama, todėl galima sakyti, kad atsiras galimybė įsitvirtinti ir įstatymui. Prie šios kaitos didele dalimi prisideda globalizacija, kuri pagreitina įvairios informacijos plitimą, suteikia naujų lyčių modelių pavyzdžius, kuriuos visuomenė priima arba atstumia. Tačiau reaguoti ji privalo, nes vykstant socialinei kaitai įvairiose gyvenimo srityse, susiduriama su nauja, dar nežinoma situacija visuomenėje (Vago 1981).

IV

XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje prasidėjusius visuomenės pokyčius lėmė besikeičianti vertybių sistema: individas troško savarankiškumo, nepriklausomybės, teisės pačiam tvarkytis visose gyvenimo sferose. Atmetęs iki tol buvusias institucinės kontrolės ir įtakos formas, individas pajuto turintis savyje ir kitokių siekių, suprato, kad juos gali pats realizuoti. Individai troško studijuoti, išreikšti save profesinėje veikloje, aktyviai praleisti laisvalaikį. Žmogus sprendė pats, kas jam svarbiau, priklausomai nuo to, kokioms vertybėms jis teikė pirmenybę. Į pirmą vietą iškeliama „asmeninės laisvės, saviraiškos <...> svarba“ (Stankūnienė ir kt. 2003: 52). Šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje pradedami laužyti vyriškumo ir moteriškumo stereotipai. Moterys išsiveržia iš privačios sferos, pradeda siekti išsilavinimo, karjeros. Keičiantis visuomenės požiūriui į lytį, lyčių vaidmenis, po truputį ryškėja didelis neatitikimas tarp moterų padėties praeities ir šiandieninėse visuomenėse. Tradiciškai reprodukcinė funkcija vis dar siejama su moteriška tapatybe, tačiau šios funkcijos realizacijoje vis didesnę reikšmę įgyja vyras, kaip giminės pratęsimo proceso dalyvis: jis pradeda dalyvauti auginant ir socializuojant palikuonis.

Teisė tampa atsaku į vykstančius visuomenėje transformacijos procesus, į technologijų, vertybių ir požiūrių kaitą bei reprezentuoja valstybės autoriteto sankcionuotą galią. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo atsiradimas inicijuotas ne tik ES reikalavimų, bet ir kito aspekto – kaip teigiamo poslinkio „moterų ir vyrų lygiateisiškumo principo įgyvendinimo link“ (Žvinklienė 2003: 70). Šis įstatymas, tapęs atsaku į socialinę kaitą, po truputį lėmė naują socialinę kaitą įvairiose gyvenimo srityse (Vago 1981). Teisė tapo įstatymu, prie kurio išleidimo ir vėlesnių naujų įstatymo pakeitimų, didele dalimi prisidėjo Moterų informacijos centras, padedantis įgyvendinti lyčių lygių galimybių politiką, skatinant moterų pasitikėjimą savimi, šviečiant ir informuojant moteris ir vyrus lygybės klausimais (Metinė ataskaita 2002).

Kauno moterų draugija[6] 2010 m. lapkričio 25 –  10 dienomis vykdė akciją „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ skirtą smurto problemos viešinimui, inicijavo diskusijas, kuriose būtų ieškoma smurto pašalinimo būdų bei pagalbą teikiančių organizacijų galimybių stiprinimui. Kauno moterų draugija didelį dėmesį skiria ne tik smurto problemos viešinimui, bet ir teikia psichologines, teisines bei socialinio darbuotojo konsultacijas moterims, patyrusioms smurtą.

Moterų teisėms ginti susikūrusi nevyriausybinių organizacijų koalicija[7] vienija Lietuvos nevyriausybines organizacijas, siekiant lyčių lygiateisiškumo. Galima sakyti, kad teisė pradedama laikyti valstybės galios įrankiu ir suprantama kaip padedanti išsivaduoti moterims ir vyrams iš kultūrinių patriarchalinių rėmų. Moderni valstybė visuomenėje įgyja legitimios galios monopolį (Cotterrel 1997).

Apibendrinant galima teigti, kad kultūra, pasitelkdama žiniasklaidos priemones, formuoja reikiamus gyvenimo modelius, kuria moteriškumą ir vyriškumą. Vyrui suteikiama galingo, turinčio ekonominę nepriklausomybę bei stebinčiojo žvilgsnio pozicija, o moteris paverčiama nuolankia, ekonomiškai priklausoma nuo vyro, antrąja lytimi (Beavour 1996). Lyčių lygybė Lietuvoje tik deklaratyviai grindžiama lygiomis teisėmis ir galimybėmis įvairiose gyvenimo sferose. Remiantis F. K. Savigny Tautos dvasios perspektyva daroma prielaida, kad Lietuvos moterys ir vyrai socializacijos metu internalizavo patriarchalinės ideologijos sukurtus moteriškumo ir vyriškumo modelius, įteisinančius vyro dominavimą prieš moteris, leidžia paaiškinti moterų ir vyrų lygių galimybių visuomenėje egzistuojantį dalinį veiksnumą. Vykstanti socialinė kaita teisę pavertė valstybės galios įrankiu ir tapo įstatymu, padedančiu vis labiau įtvirtinti lyčių lygias galimybes, griauti stereotipinius lyčių vaidmenis. Teisė tampa atsaku į visuomenėje vykstančius transformacijos procesus, padeda moterims ir vyrams išsivaduoti iš internalizuotų socializacijos eigoje stereotipinių vaidmenų bei padeda iš naujo apibrėžti savo tapatumą ir lyčių vaidmenis.

Literatūra:

Beauvoir, Simone de. 1996. Antroji lytis. Vilnius: Pradai/ALK.

Berger, Peter L., Luckmann, Thomas. 1999. Socialinės tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Vilnius: Pradai.

Connell, R. W. 1987. Gender and Power. Society, the Perswon and Sexual Politics. California: Stanford University Press.

Cotterrell, R. 1997. Teisės sociologija. Kaunas: Dangerta.

Čyžiūtė, Jurgita. 2007 „Veiklios moters socialiniai vaidmenys šeiminės partnerystės kontekste“. Filosofija, sociologija. T. 18 ( 2): 55–63.

Daugirdaitė, Solveiga. 2000. Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. Moteriškumo reprezentacija naujausioje lietuvių moterų prozoje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Elshtain, Jean Bethke. 2002. Vyro viešumas, moters privatumas. Moterys socialinėse ir politinėse teorijose. Vilnius: Pradai.

Germanavičiūtė, Jolanta. 2003. „Moters įvaizdžio kategorijų raiška Lietuvos dienraščiuose“. Klėja. 2 (6). Prieiga internete: http://www.moterys.lt/assets/leidiniai/indexb688.ht–ml?show_content–_id=561 .

Imbrasaitė, Jūratė. 2004. Teisės sociologija. Sociologija: vadovėlis. Sud. V. Leonavičius. - Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, psl.190-202

Jankauskaitė, Margarita. 2004. „Moterų (ne) reprezentacija masinės kultūros vaizdiniuose“. Sociologija. Mintis ir veiksmas. (3): 52-64.

Jankauskaitė, Margarita. Mackevičiūtė, Indrė. 2005. Lyčių dialogui atvira bendruomenė. Kodėl reikia ir kaip galima siekti lyčių lygybės? Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras

Jekentaitė, Leonarda. 2002. „Moteriškasis žmogaus vertybių aspektas“. Feminizmas, visuomenė, kultūra. (4): 5–10.

Leonavičius, Vylius. 2004. Socializacija ir jos vaidmuo visuomenėje. Kn. Sociologija. V. Leonavičius (sudar.). Psl. 56–66.

Maslauskaitė, Aušra. 2002. „Tarpasmeninių santykių inertiškumo šeimoje problemos“. Filosofija. Sociologija. (1):  77–81.

Maslauskaitė, Aušra. 2002a. „Moterims skirtos žiniasklaidos raida Lietuvoje“. Filosofija. Sociologija. (4):  31–39.

Maslauskaitė, Aušra. 2004. „Lytis, globa ir kultūriniai gerovės kapitalizmo barjerai Lietuvoje“. Sociologija. Mintis ir veiksmas. (3): 39–51.

Metinė ataskaita (anglų k.). 2002. „Women’s Issues Information centre”. Moterų informacinis centras. Prieiga internete: http://www.lygus.lt/files_saugi/WIICreport2002.doc

Nazarovienė, Daiva, Merkys, Gediminas. 2003. „Teisinės kultūros bruožai (sociologinė perspektyva)”. Filosofija, sociologija. (1): 31–36.

Novelskaitė, Aurelija. 2001. „Moterų mokslinės karjeros dinamika ir tendencijos Lietuvos akademinėje bendruomenėje“. Filosofija, sociologija. (3): 36-44.

Pavilionienė, Marija Aušrinė. 1998. Lyčių drama. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Pečiūrienė, Jurgita. 2003–2007. „Smurtas prieš moteris“. Moterų informacijos centras. Prieiga internete: http://www.lygus.lt/ITC/smurtas.php .

Reingardė, Jolanta. 2007. „Kodėl moterys uždirba mažiau nei vyrai?“. Alfa.lt  prieiga internete: http://www.alfa.lt/straipsnis/155410 .

Reingardienė, Jolanta. 2004. Lyčių lygybės strategija ir užimtumo politika Europos Sąjungoje: Mokomoji knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla.

Reingardienė, Jolanta. 2004a. „Lyčių politika Lietuvoje ir Europos Sąjungoje“. Sociologija. Mintis ir veiksmas“. (3): 13–27.

Reingardienė, Jolanta. 2006. „Mokykla – stereotipų kalvė“. Komentaras į LNK televizijos laidą "JEIGU" - apie mokytojų ir mokinių teises. Prieiga internete: http://www.gap.lt/main.php/id/608/lang/1

Saukienė, Inga. 2007. „Moters įvaizdis reklamoje: pažeminimu besimėgaujanti auka“. Delfi žinios. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_women/women_time/artic–le.php?id–=15186568 .

Ślęczka, Kazimierz. 2005. Feminizmas: šiuolaikinio feminizmo visuomeninės ideologijos ir koncepcijos. Vilnius: Mintis/ALK.

Stankūnienė, Vladislava, Jonkarytė, Aiva, Mitrikas, Alfonsas Algimantas. 2003. „Šeimos transformacija Lietuvoje: požymiai ir veiksniai“. Filosofija. Sociologija. (2):  51-58.

Tereškinas, Artūras. 2004. „Konfliktinė hegemonija: žiniasklaida ir moterys Lietuvoje bei Europos Sąjungoje”. Mokslinė elektroninė biblioteka. Prieiga internete: http://www.elibrary.lt/inf_res4.phtml?id=14185 .

Tureikytė, Danute, Žilinskienė, Laimutė, Davidavičius, Algirdas, Bartkevičiūtė, Inga, Dačkutė, Aistė. 2008. Smurto prieš moteris šeimoje analizė ir smurto šeimoje aukų būklės įvertinimas. Tyrimo ataskaita. Prieiga internete: http://www.bukstipri.lt/lt/statistika

Vago, S. 1981. Law and Social Change. New Jersy: Prentice Hall, Inc., psl. 238-275.

Valackienė, Asta, Krašenkienė, Asta. 2007. „Diskriminacijos raiška ir valstybės institucijos bei visuomeninis sektorius“. Filosofija. Sociologija. 18 (2): 32–44.

Žukauskaitė, Audronė. 2004. Moteris ir vizualinė reprezentacija. Mokslinė elektroninė biblioteka. Prieiga internete: http://www.elibrary.lt/inf_res4.phtml?id=14201 .

Žvinklienė, Alina. 2003. Moters kelias į akademiją: istorija ir dabartis. Sociologija. Mintis ir veiksmas. (1): 50–70.

Сендей, Пегги Ривз. 2001. „Социально-культурный контекст насилия: кросс-культурные исследования“, Гендерные исследования (6): 88-113.


[1] Statistikos departamentas. Prieiga internete www.stat.gov.lt
[2] Valstybės žinios, 1998. Nr. 112–3100.
[3] Valstybės žinios, 2003. Nr. 114–5115.
[4] Lietuva, Konstitucija (1992) 2007.
5] Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarija. Prieiga internete http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=378717&p_query=&p_tr2= .
[6] Asociacija Kauno moterų draugija. Prieiga internete: http://akmd.lt/
[7] Nevyriausybinių organizacijų koalicija. Prieiga internete: http://moterukoalicija.webinfo.lt/dokumentai.htm