Gyvenimas su Laisve. Pamąstymai apie Cezario Graužinio spektaklį „Drąsi šalis“ kovo 11-osios belaukiant

„Rašykite man laiškus.
Kaip reikia gyventi?“
A.Škėma

Žmogus seniai nuėjo dirbti, o laisvė vis dar siekiamybė, vis dar reginys, ateinantis iš praeities dainuojančios revoliucijos, tarpstantis niūrioje kasdienybėje ir pasibaigiantis ateities fabrikuose. Apie Cezario Graužinio spektaklį „Drąsi šalis“ kalbėta ir rašyta ne vieną kartą, aptartas siužetas, pagirta ironija ir satyra, kartais sukritikuotas antrosios dalies nuoširdumas, kuris patiekiamas tarsi saldus desertas po pirmosios dalies ekspansijos į mūsų sąmonę, pasąmone ar bent jau egzistencinę realybę. Bet laisvė nenusibostanti tema, neišsemiama – kažkada ją reikėjo atsikovoti, dabar (vis dar) reikia išmokti su ja gyventi. Kol teatro scenai (ir ne tik) bus aktualus klausimas, tai koks vis dėlto tas lietuvio identitetas - tapatybė, tol ieškosime savęs susikurtoje gyvenimo tikrovėje – laisvėje.

O jeigu paeksperimentuotume ir kūrinį apverstume aukštyn kojom, jeigu į „Drąsią šalį“ pažvelgtume nuo antro veiksmo perspektyvos ir negalvotume apie savižudybių prevencijas, o tiesiog kaip apie pasirinkimą negyventi alegorine prasme. Jean‘as Baudrillard‘as rašė: „Anksčiau karalius turėdavo mirti (Dievas taip pat) ir čia slypėjo jo galia“[1] – jeigu nužudysime žmogų sukursime jo mitą. Jeigu Dievo mirtis kūrė (kuria) religijas, gal laisvės mirtis buvo sukūrus laisvę, o ką daryti ją turint? Ir prisikėlęs mitas nebekelia tokio egzaltuoto susižavėjimo, koks buvo apėmęs jį kuriant. Jaunas lietuvis, pasimetęs savo būtyje, bando dar susidėlioti ir laisvės viziją, sukurti ją iš naujo ir pergyventi per kiekvieną Kovo 11-ąją. Jei vis dar apie tai kalbama ir taip aktualiai, gal mes negyvename laisvėje, o tik visaip bandome ją simuliuoti? Režisierius antroje dalyje „nužudo“ veikėjus ir parodo juos trokštančius atgauti bent vieną savojo gyvenimo fragmentą, kuris neatrodė svarbus būnant gyviems. Laisvės manifestacija ir noras išnaudoti Europos Sąjungos pinigus, sukurti lietuvio tapatybę taip pat tėra kasdienybės nuvertinimas, kuris suteikia džiaugsmo tik jos netekus. Kam jaunimui (arba nebūtinai jaunimui) kurti kažkokią naują Lietuvos tapatybę, juk tai sukuria įspūdį, kad Lietuva neturi identiteto, ir tai, kad ji pati pasiklydusi tarp savo vaizdinių (lietuvis su beisbolo lazda, o gal raudantis lietuvis, o gal maniakiškai priklausomas nuo darbo, o gal nemokantis gyventi?). Visi šie klausimai užduodami spektaklio metu, visus atsakymus turi susirasti kiekvienas žiūrovas asmeniškai, nors antra dalis ir bando sufleruoti apie džiaugsmą gyventi.

Galima susidaryti įspūdį, kad spektaklis niūrus ir netgi didaktiškas. Verta pasidžiaugti, kad taip tikrai nėra. Pirmoje dalyje netyla žiūrovų juokas, o antrojoje nuo veidų nedingsta svajinga šypsena.  Režisierius žaismingai perteikia prasmingus klausimus, nepamokslauja ir netgi to nesiekia. Taip žiūrovas, besijuokdamas iš vaizduojamų „darbščių“ lietuvių, scenoje norinčių sudaryti vertingą sandorį, kurio pagrindinė prekė yra pačių šalis, tarsi terapijoje išmoksta pasijuokti ir iš savęs. „Drąsi šalis“ drąsiai atskleidžia esmines problemas, kurias spręsti jau reikia tokios pačios drąsos kiekvienam asmeniškai. Susumavus visą spektaklį peršasi išvada, kad nelaisvė, nusivylimas, troškimas viską palikti ir pabaigti (kodėl gi ir ne savižudybe) slypi ne kasdienybės monotonijoje, o savyje. Todėl visai nebūtina kurti naujo identiteto – tapatybės, reikia pažvelgti į tai, ką turime, visai nereikia savęs apgaubti apsauginiu darbo barjeru, kuris ne tik nekuria gyvenimo, bet ir veda savidestrukcijos link, ne visada reikia susikurti galimybę gyvenimui, reikia tiesiog pamėginti jį gyventi. Rodos, taip nesunku dešifruoti gyvenimo rebusą, tačiau jis suvokiamas yra tik antrosios dalies negyviesiems veikėjams, tiems, kurie pasitraukė iš gyvenimo pasirinkę savižudybę.

Gyvenimas laisvėje nebūtinai yra lengvesnis už gyvenimą be jos. Juk tą kasdienybės monotonijos vertę suprato ir atrado tik antrosios dalies mirusieji veikėjai, suprato savo klaidas ir būtent nesugebėjimą „pakelti“ savęs, o ne gyvenimo. Jie tarsi aidas pirmosios dalies, kurios nesugebėjo atlaikyti, nesugebėjo dalyvauti masiniame prekybos akte, nemokėjo pakelti menamo gyvenimo svorio, kurį kartais sukuria patys žmonės, ir nepamatė mažos kasdieninės laimės. Jie nusižudė tarsi įsivaizduojamoje pasirinkimo laisvėje, bet iš tikrųjų nepakėlė tikrosios galimybės rinktis. Todėl mirusiųjų akimis spektaklyje matome ne tik paprastos rutinos džiaugsmą (cigaretės rūkymas, rytinis kavos puodelis, paukščio čiulbėjimas, lietus už lango), bet ir alegorinį gyvenimo – spektaklio susumavimą – po ironiška, sarkastiška ir net gi groteskiška kiekvieno kauke vis dar slypi paprasta gyvenimo meilė, kuri spektaklyje įvertinta iš anapus. Taip ir su laisve, kuri yra  kiekvieno individo neatsiejama siekiamybė, kai jos neturi, tai tampa pagrindiniu tikslu, kai ją gauni, jautiesi nesupratęs ir vis dar bandai ją kurti, paversti tokia, kokia įsivaizduoji, kad laisvė turi būti. Ji nėra nei graudžiose liaudies dainose, nei agresyviai nusiteikusiuose jaunuoliuose, nei stambiuose verslo planuose, ji tiesiog yra. Ir gal kartais reikia nusimesti klausimus ir vizijas apie laisvę, nereikia kurti tariamai tikro identiteto ar vos išsiveržus iš vienos ideologijos spraustis į kitą, o sukaupti visą drąsą ir joje gyventi.

Tokie pasvarstymai ir pamąstymai dažnai kyla tam tikromis Valstybinių švenčių progomis (pavyzdžiui minint Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją), tačiau pamačius ironija, sarkazmu, jaunyste, bet ir meile gyvenimui alsuojantį C.Graužinio spektaklį „Drąsi šalis“ savasties paieškos laisvėje tampa ne šventinės tematikos pokalbiais arba sakraliniais paminėjimais, bet kiekvieno suvokiama realybe ir galimybę reflektuoti gyvenimo laisvę ir kasdienybės džiaugsmą. Kaip reikia gyventi, kūrinys neišmokys, bet suteiks galimybę permąstyti kuriamą vertybių skalę ir pabandyti pajausti gyvenimą laisvėje čia ir dabar. Su šypsena.

C.Graužinio spektaklis „Drąsi šalis“ rodomas balandžio 16 d. Kauno dramos teatre, kovo 12 d. – Marijampolės dramos teatre, balandžio 6 d. – Vilniuje Menų spaustuvėje.

Foto: Julia Goyd