Juozo Miltinio asmenybė ir teatro samprata

2011.10.25
Monika Jarulytė, Ieva Irkinaitė

I

Juozo Miltinio teatro odisėja prasidėjusi 1940 metais provincialiame mieste Panevėžyje, visiems laikams įėjo ne tik į Lietuvos, bet ir Vakarų Europos teatro istoriją. Dažnai jis apibūdinamas kaip intelektualus menininkas, eruditas, stebinęs amžininkus pasaulėjauta ir teatrine kalba. Teatrologai ir kritikai, precedento Lietuvoje neturintį Panevėžio teatrą, dažniausiai vadina filosofiniu, nes režisierius siekė parodyti žmogui jo egzistencijos gelmes. „Vaizduoti ne buitį, o būtį.“ – kaip sakydavo pats J. Miltinis. Tai ir buvo didžiausias skirtumas tarp jo ir panašiu laiku kūrusių B. Dauguviečio ar K. Glinskio. Tai ir darė J. Miltinio kūrybą modernia, netikėta ir itin patrauklia žiūrovams – aktorių darbas, jų paruošimas, įsijautimas. „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena Panevėžio dramos teatre – kaip rašė vienas to meto kritikų. Tad pabandysime pristatyti fenomenalią asmenybę, bei pirmąjį Lietuvos teatro scenos modernistą Juozą Miltinį.

Juozo Miltinis gimė 1907 Akmenėje. Baigęs Valstybės teatro studiją Kaune, kur jo mokytojai buvo B. Dauguvietis ir K. Glinskis, jis dirbo aktoriumi Šiauliuose, tačiau susižavėjęs Makso Reinharto idėjomis išvyksta studijuoti į Paryžių. Po studijų Paryžiuje (Šarlio Dūlino (Charles Dullin) bei Žako Kopo (Jacques Copeau)) ir Londone į Lietuvą sugrįžęs Juozas Miltinis pradėjo vadovauti Darbo rūmų teatro studijai Kaune. Iš šios studijos narių ėmė formuotis busimojo  Panevėžio dramos teatro trupė. 1940 m., gavus leidimą Panevėžyje organizuoti naują teatrą, J. Miltinis su grupe studijos aktorių atvyksta į Panevėžį. 1940 m. čia buvo įkurtas teatras (dabar Juozo Miltinio dramos teatras).  Pirmoji premjera pagal N.Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“. Publika ir spauda iš karto įvertino teatro išskirtinumą, pažymėdama jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliškumą. J. Miltinis dirbo meno vadovu, vyriausiuoju režisieriumi, vaidybos studijos vadovu iki 1980 m. rugsėjo (su pertrauka 1954 – 1959 m., tada buvo pašalintas iš teatro („Už netinkamą vadovavimą teatrui“, už tai, kad rinkosi „neteisingą“ repertuarą, 1956 metais jis buvo atleistas iš Panevėžio dramos teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų) ir dirbo Lietuvos kino studijos dubliažo režisieriumi, aktoriumi). Tačiau vis tiek lankė repeticijas, susitikinėjo su savo mokiniais, kol buvo išleistas naujas Kultūros ministro įsakymas, draudžiantis J. Miltiniui užeiti į teatrą repeticijų metu. „Po to jį išsiuntė į Maskvą mokytis režisūros. Ne į Sibirą, bet į Maskvą, kad pakeistų savo orientaciją ir taptų tarybinis. O jis vietoj to, kad klausytų paskaitų, užsirašydavo į Lenino vardo biblioteką, į trečią skyrių, kur buvo draudžiama literatūra, ir skaitė tas draudžiamas knygas angliškai, prancūziškai. Galima sakyti, įgijo vakarietišką išsilavinimą“, – prisimena Nijolė Blėdienė. Tačiau vėliau jam buvo leista grįžti į teatrą.“ Taip, mes labai laukėme to grįžimo, taip, mums visą tą laiką trūko Miltinio intelekto, bet dabar mes jau buvome savarankiškesni, atpratę nuo savo mokytojo kategoriškumo, kuris ankščiau mums ir padėjo, ir šiek tiek varžė. “Tėvo vaidmuo, kurį mūsų atžvilgiu prieš atleidimą turėjo Miltinis, iš mūsų gyvenimo jau buvo iškupiuruotas” prisimena D. Banionis.

Nepaisant praeities įvykių ir jų pasekmių 1961 m. „Makbeto” pastatymas žymi Panevėžio teatro “aukso amžių”.  Įsitvirtinęs savo pareigose, režisierius Juozas Miltinis tęsė savo karjerą teatro kūrybos srityje iki 1980 m. Teatre per 30 metų išaugino ištisą kartą garsių aktorių, tokių kaip B. Babkauskas, D. Banionis, R. Urvinis, J. Tamošiūnas, A. Masiulis, S. Petronaitis ir t.t. “Dar vaikystėje buvo parašęs raštelį su pasižadėjimu išmokti italų, prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbas. O 68 - erių keliaudamas po Ispaniją susilažino, kad po metų skaitys „Don Kichotą“ ispaniškai. Jis niekad nesustojo, nei būdamas šešerių, nei septyniasdešimties.” Eugenija Šulgaitė Karkienė. Mirė Juozas Miltinis 1994 metais Panevėžyje.

II

Miltinis sėmėsi idėjų iš užsienio kūrėjų, pats įgijo patirties Prancūzų modernistų teatre, tačiau nesekė viena kryptimi, pats susikonstravo požiūrį į teatrą, jį nuolat pildė ir tobulino. Kurdamas savo teatrą, jis konkrečiai neįvardino, kokiu metodu remiasi, tačiau tyrinėjant jo trupės repeticijas, kitų tyrinėtojų darbus bei jį pažinojusių žmonių atsiliepimus atsiskleidžia Miltinio teatrinis požiūris. Tai nuoseklus vieningos trupės kūrimas, dėmesys režisūriniam pasiruošimui, dramos analizei, intelektualinių pjesių pasirinkimas, aktoriaus vidinis ir išorinis lavinimas, improvizacinės vaidybos diegimas, visiško atsidavimo teatrui reikalavimas bei visų teatrinių elementų organiškas sujungimas.

Pirmas Miltinio siekis buvo nuoseklumas ir vieningos teatro trupės sukūrimas.  Nuo pat pradžių, tapęs Panevėžio teatro vadovu, jis įkūrė aktorių mokymo studiją ir palaipsniui ugdė būsimus aktorius, diegdamas visiškai kitokį požiūrį į teatrą nei buvo įprasta to meto Lietuvoje. Jis skatino darnios, bet tvirtos tupės formavimąsi, diegdamas nekvestionuojamą  discipliną, bet ugdydamas ir stiprų aktoriaus individualumą. „Savo aktoriams J. Miltinis draudė meilę, vedybas, vaikus -  jie privalėjo gyventi vien teatru, kūryba, entuziazmu, darbu - ir daugiau niekuo. Vis dėlto prieš Dievo lemtą paskirtį žmogus nepašokinėsi... Paradoksalu, bet sulaukęs garbingo amžiaus J. Miltinis tapo aktoriaus Vaclovo Blėdžio vėlyvo vaiko krikšto tėvu. Ir tai - ne išimtis. Anksčiau ar vėliau visi aktoriai J. Miltinio studijoje poravosi, tuokėsi ir krikštijo vienas kito vaikus. Tai buvo stipriau už viską - net už teatro meno guru žodį“. Miltinis teigė, kad aktoriui būtina disciplina, kuri turi būti vykdoma kartu su technika, nes ji apsaugo aktorių nuo nervinio ir psichinio susižalojimo. „Dažnai aktoriai rūpinasi ne tuo, kuo reikia, juos domina pasiplepėjimas, konkurencija, demonstravimas, kas centimetru didesnis. Jie pasidaro savimi patenkinti, pasitikintys, pradeda vienas kitam pavyduliauti, prasideda verbavimas daiktams, vaikymasis pigaus populiarumo, efemeriškos šlovės... Eina uždarbiauti. Pasidaro neveiklūs. O juk reikia išrasti, sužinoti.“

Iš Miltinio monologų repeticijų metu, matoma, kad jam buvo labai svarbus pasiruošimas. „Repeticijų metu salėje turėdavo sėdėti ir vaidmenis turintys aktoriai ir tie, kurie spektaklyje nedalyvavo. “ D. Banionis. Režisierius labai daug dėmesio skyrė dramų analizei, tačiau repeticijų metu jis improvizuotai, stebėdamas aiškindavo ir replikuodavo, įterpdavo daugybę netikėtų, vaizdingų pavyzdžių. Dažniausiai spektakliai rekonstruodavo istorinę tiesą, būdavo perteikiami gana realistiškai ir tai, taip pat reikalavo išsamios analizės ir suvokimo.

Galbūt dėl savo tiesioginio, greito pastabumo Miltinis neužrašė vieningos repeticijų sistemos, o kiekvieną spektaklį nagrinėjo kaip naują objektą, reikalaujantį naujo perteikimo, išjautimo, vaidybos: „Spektaklį kartais tenka daryti iš įvairiausių dalykų... Daug reiškia sapnai, jų simbolika. Susisiekiama su siurrealizmo stilistika... Arba idėjos išraiška fenomenologiškai, pagal Husserlį, kada priartėji prie tų staigių atradimų, pasikeitimų ir išsižadėjimų... O religinė ekspresija įdomi savo išraiškumu, užpildančiu akis, lūpas, visą veidą. Keista teutoniška ekstazė... Žinoma, nereikia manyti, kad, visa tai pamatęs užfiksuoji ir neužmiršdamas laikai. Visos tos mikroasociacijos esti tam tikrame chaose, primenančiame žaislinio kaleidoskopo mirgesį. Negalima to sudėti į kokią nors sistemą.“ Toks Miltinio požiūris parodo, kad kiekvieną spektaklį jis nagrinėjo lyg vis iš naujo.

Esminis Miltinio siekis buvo vidinis ir išorinis aktoriaus lavinimas. Režisierius siekė ne tik formuoti aktoriaus techniką, bet svarbiausia, ugdyti aktorius kaip savitas, išprususias asmenybes, kaip ir Stanislavskis, jis vienodą dėmesį suteikė ir antraeiliams vaidmenims. „Po gastrolių Vilniuje visi kritikai ir vertintojai atkreipė dėmesį į išskirtinai ryškų antraeilių vaidmenų atlikimą, mokėjimą dirbti ansamblyje.“ Miltinis kritikavo tuo metu Lietuvoje veikusių Dauguviečio ir Glinskio aktorių ugdymo metodus ir pirmiausia, neprofesionalius aktorius mokė scenoje veikti natūraliai, atsiribojant nuo įprastų teatrinių šablonų, dirbtinos intonacijos, amplua, perdėto mimezių, o vėliau mokė juos motyvuoti savo kuriamus personažus, kurti pasitelkiant vidinius resursus ir improvizuojant. Taip Miltinis diegė naują mokymo sistemą, reikalaudamas kurti personažus, kurie scenoje būtų psichologiškai tikroviški, bet perteiktų intelektualinę mintį, metaforą. Miltinis teigė: „gyvenimiškas pagrindas, realumas... Be to  nieko nebus. Absurdas kažkur padangėse skraidyti... Bet šito realumo neturi matytis, jis neturi įeiti į kompoziciją.“