Klounai be sienų – mes einam pas vaikus, o ne pas jų ligas

Apie „Klounus be sienų“ pirmą kartą išgirdau Kultūros kontaktų biuro organizuotose dirbtuvėse  „Dramblio kaulo bokšto griūtis – 2“. Viltautė Žemelytė, kuri dirbtuvių metu pristatinėjo savo būsimo magistrinio darbo temą, pasirodo nuo dirbtuvių dalyvių „slėpė“ dar vieną labai puikią idėją. Ją mes sužinojome tik per kavos pertraukėlę. Mane labai sužavėjo ši idėja ir jų daromas darbas. Norėdama, kad apie tai sužinotų dar daugiau žmonių aš pakalbinau pačia Viltautę, kuri yra „Klounai be sienų“ vadybininkė, ir vieną iš klounių Jurgitą Kleizaitę apie jų vykdomą projektą.

Kas yra „Klounai be sienų“?

Viltautė: „Klounai be sienų“ – tai nauja meno terapijos rūšis Lietuvoje, paremta scenos menų metodika. Klouno terapija – plačiai pasaulyje paplitus meno terapijos sritis, patikrinta ilgamete užsienio šalių patirtimi. Klounai Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Italijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių dirba vaikų ligoninėse, vizituoja vaikų ir našlaičių namus, lanko vaikus karo zonose, pabėgėlių stovyklose. Klouno terapijoje susijungia klounados, improvizacijos, muzikos ir akrobatikos technikos, kurios yra pastiprinamos vaiko psichologijos žiniomis. Klounai individualiai bendrauja su vaikais, padeda jiems atsipalaiduoti, numalšinti nerimą; juokas ir šypsenos padeda vaikams laikinai užmiršti savo problemas ir skausmą, padeda greičiau gyti, nes juokas mažina stresą bei skatina optimizmą.

Šiuo metu Lietuvoje yra 15 profesionaliai parengtų klounų-aktorių, kurie kas savaitę lankosi Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje bei Vaiko raidos centre. Per mėnesį jie aplanko apie 250 vaikų. Apsilankymus taip pat stebi ir teigiamai vertina ligoninių darbuotojai, vaikų tėvai ir artimieji.

Kokiais metodais dirbate?

 V: Klouno terapijos pagrindinis principas – individualus bendravimas su sergančiu vaiku. Klounai poromis užeina pas vaikus į jų palatas ar kitą jiems įprastą aplinką. Priklausomai nuo ligoniukų amžiaus ir sveikatos būklės bendravimas su jais vyksta interaktyviai arba pasyviai, tačiau klouno terapijos esmė nėra fiziškai žaisti su vaiku, o greičiau aktyviai psichologiškai bendrauti per jo fantaziją ir vaizduotę. Klounai, pasitelkę žongliravimo triukus, muziką, įvairias mimikas ir  kitus klounados elementus, su vaikais kalbasi apie vaikiškus žaismingus dalykus, taip bent trumpam nukreipdami dėmesį nuo jų ligos, skausmo ir problemų.

Klouno personažas pasirinktas ne atsitiktinai. Klounai ir vaikai natūraliai dera, o dažnai minima klounų baimė, dažniau pasireiškia suaugusiems negu vaikams.  Klouno archetipas suvokiamas kaip nevykėlis, juokdarys netelpantis į socialinių normų rėmus. Vaikai į klounus žiūri ne kaip į suaugusius, o kaip į sau lygius, nori jais rūpintis. Vaikai daug natūraliau ir lengviau reaguoja į juos, jais tiki bei pasitiki. Sergantys vaikai nelabai atsipalaiduoja bendraudami su savo tėveliais bei medikais, nes bendravimą su jais visada lydi nerimas ir skausmo (procedūros, operacijos) laukimas, tad klounų apsilankymas iškrauna įtampą palatoje bei sukuria geresnę psichologinę atmosferą. Vaikai sutelkia dėmesį į atliekamus triukus ir mimikas, įsitraukia fiziškai ir/arba psichologiškai į klouno kuriamą žaidimą. Aplink vaiką sukuriamas kitas, saugesnis pasaulis.

Kaip vyksta jūsų pasiruošimas, treniruotės, iš kur viso to išmokote?

 V: Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko labai intensyvūs 6 dienų seminarai. Mokymuose dalyvavo teatro edukologijos studentai ir teatro-studijos „Palėpė“ aktoriai, kuriuos su klouno terapija supažindino ilgametę socialinio klounavimo patirtį turintys lektoriai iš Miuncheno. Dėstytojai jaunuosius aktorius mokė tiek klounados ir improvizacijos, tiek darbo ligoninėse specifikos, psichologiškai juos parengė kaip prisitaikyti prie ligoninės aplinkos ir taisyklių.

Jurgita: Dabar susitinkam kartą per savaitę tam, kad drauge paimprovizuotume, kad neprarastume vadinamos formos. Labai naudinga pabūti visiems kartu, neatprasti vieniems nuo kitų – juk į ligoninę einame poromis. Na, o pasiruošimas prieš pat einant į palatas dažniausiai vyksta taip: pirmiausiai pasikalbi su partneriu – labai svarbu žinoti, kaip jis jaučiausi, kaip tądien nusiteikęs, o po to seka trumpas apšilimas (dažniausiai būna aktyvūs, mintis atpalaiduojantys pratimai-žaidimai).

Kaip vyksta ėjimas pas vaikus? Ar sunku eiti pas sunkiai sergančius vaikus?

 J: Kaip jau minėjau, viskas prasideda nuo pokalbio su partneriu. Tada apsirengiame kostiumus, nusigrimuojame, apšilimui padarome keletą pratimų ir pirmyn pas vaikus. Visą laiką žinome, kad yra geranoriškai nusiteikęs personalas ir, jei kas neaišku, ar iškyla kokių nors problemų, galim kreiptis į juos. Iš pradžių galvojau, kad gali būti sunku atsiriboti nuo vaiko ligos ar negalios, pamiršti tą faktą, kad jis sunkiai serga, bet iš tikrųjų dauguma tokių vaikų, nepaisant jų ligos, labai noriai ir draugiškai sutinka mus, klounus, todėl greitai dingsta mintis, kad tas vaikas – sunkus ligonis. Ligoninėje nėra sveikų vaikų – visi serga, gal vieni sunkiau, kiti lengviau, bet visi tie vaikai yra mažos individualybės su savo charakteriais, nuotaikom, pomėgiais ir mes einam pas juos, o ne pas jų ligas.

Kas lieka jumyse po tokių apsilankymų pas vaikus?

 J: Dažniausiai lieka tik geros emocijos. Asmeniškai man, dar nė karto neteko išeiti iš ligoninės nusivylusiai. Būna taip, kad ne visiems vaikams patinka, bet gi nėra mūsų tikslas sudominti būtinai visus vaikus. Kartais vaikui džiaugsmo suteikia ne tavo pasirodymas, o, tarkim, balionas, kurį jam davei ir tai yra labai gerai. Pasijauti laimingas, kai matai, kad vaiko akys nušvito. Žinojimas, kad suteikei vaikui teigiamų emocijų, padaro tavo darbą naudingu ir motyvuoja toliau jį tęsti.

Ar galėtumėte papasakoti bent kelis pačius keisčiausius, įdomiausius, linksmiausius ar labiausiai pasisekusius apsilankymus pas vaikus?

J: Vienas įdomiausių apsilankymų buvo, kai vienoje palatoje mergaitė mus mokė šokti baletą (netgi pati pastatė mini kompoziciją). Linksmiausias buvo turbūt tada, kai užeiname į palatą, o ten sėdi gal septynios įtariai nusiteikusios paauglės. Partneriui teko dainuoti serenadą – panelėms patiko ir buvo tikrai linksma. Keisčiausias apsilankymas galbūt buvo pas pusės metų berniuką, kuris visiškai neprisileido svetimų žmonių. Mes vos tik atidarydavom duris, vaikas net nepažiūrėjęs į mus pradėdavo verkti. Bet tada partneris sugalvojo per durų tarpą pūsti muilo burbulus ir berniukas, nematydamas mūsų, bet matydamas tuos burbulus, nurimo ir net susidomėjęs žiūrėjo. Kartais užtenka ir tiek.

Taigi, kaip vis dėlto kilo idėja suburti „Klounus be sienų“?

V: Kasmet vykstantį „Naujojo cirko savaitgalį“ Menų spaustuvėje visada lydi edukacinė programa. 2009 metais dėstytoja iš Švedijos supažindino su ten vykstančiais cirko judėjimais ir naujomis cirko formomis. Tada pirmą kartą susidūriau su socialiniu klounavimu ir projektu „Klounai be sienų“, tad pasidalinau idėja su kolegomis iš akademijos (studijuoju VDA UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje). Metus su Indre Vileite dirbome prie šio projekto: ieškojome finansavimo, mezgėme ryšius su Vilniaus universiteto vaikų ligonine, ieškojome tinkamų dalyvių.  Pakeliui sutikau daug entuziastingų ir įkvepiančių žmonių, kurie labai padėjo. Visa ši veikla remiasi žmonių geranoriškumu ir noru daryti kažką kilnaus ir gero.

Kas jus labiausiai vienija ir stumia į priekį?

V: Labiausiai vienija mintis, kad darom kažką naudinga ir reikalinga. Mane kaip organizatorę įkvepia aktoriai, kurie grįžta iš ligoninės pilni istorijų ir gerų emocijų, pasakojimų apie sutiktus vaikus ir juokingas situacijas. Įkvepia labai teigiami ligoninės personalo atsiliepimai. Mus Vilniaus universiteto vaikų ligoninėj ir Vaiko raidos centre sutinka kaip draugus su šypsenom, taip pat ir išlydi. Neseniai lankėmės Vilkaviškyje neįgalių vaikučių darželyje, tikrai jaučiame, kad mūsų ten laukia sugrįžtant. Visoje Lietuvoje yra vaikų, kuriuos galime nudžiuginti, praskaidrinti jiems dienas.

Kokie jūsų planai ateičiai?

 V: Neseniai įkūrėme savo organizaciją „Balta scena“ vienijančią ir skatinančią įvairias socialines meno iniciatyvas. Rengiant „Klounai be sienų“ sutikom nemažai jaunų menininkų, kurie nori dalyvauti socialiai atsakinguose meniniuose projektuose. Tad bandysime būti jiems pastoge, tarpininkais tarp kultūros ir socialinio sektoriaus, kuriems labai dažnai sunku susišnekėti.

Taip pat šiuo metu intensyviai rengiamės antrajam projekto „Klounai be sienų“ etapui: norime išplėsti partnerių tinklą Vilniuje, aplankyti daugiau vaikų globos įstaigų; taip pat norime padaryti gastroles po Lietuvą ir aplankyti tiek didžiųjų miestų (Kauno, Klaipėdos ir t.t.), tiek provincijos miestelių ligonines.

Dėkui už pokalbį Viltautei Žemelytei ir Jurgitai Kleizaitei.

Nuotraukos: Lina Praudzinskaitė