„Nutolę toliai“ – lyg šiuolaikinės visuomenės kritika

2011.01.28
Greta Klimavičiūtė Minkštimienė


Praeitą kartą rubrikoje „Trys viename“ galėjote skaityti apie spektaklio „Prakeiktieji“ „eksperimentą“ su žiūrovais. Bandėme bent maža dalele atspindėti žiūrovų požiūrį į spektaklį: kaip jie jį supranta, ką iš jo pasiima ir kiek jis jiems svarbus. Šį kartą tą patį „eksperimentą“ pakartosime, bandydami išsiaiškinti kaip žiūrovus paveikė ir kaip jie suprato Cezario Graužinio spektaklį „Nutolę toliai“. Tikimės, kad ir jūs atrasite artimų minčių ir jomis pasidalinsite su mumis.

Apie ką buvo spektaklis?

1. Spektaklis perteikia Pauliaus Širvio jausmų pasaulį. Eilėse figūruoja meilės tema, tačiau spektaklis ne apie tai. Jis skirtas patirti, kokios tos eilės yra gražios bei skatinančios jausti ir pajausti pasaulio grožį. Spektaklyje jaučiamas atsivėrimo, nuogumo leitmotyvas – aktoriai eiles sako taip, kaip jie jaučia, atveria publikai savo supratimą. Jų basos kojos to nuogumo išraiška.

2. Apie nostalgiją – namams, meilei, jaunystei, praeičiai.

3. Apie tai, kas, laiko prasme, nutolę, bet drauge yra amžina – žmonių jausmus ir siekius. Nuolatinį ėjimą link laisvės ir tikėjimą savo idealais. Kodėl nutolę? Nes pasaulio suvokimas nuo spektaklyje vaizduojamų sovietmečio laikų iki šių dienų yra smarkiai pakitęs: skiriasi ir idealai, ir vertybės, netgi jausmų raiškos būdai. Kodėl amžina? Nes nesvarbu kuo, bet turi tikėti, nesvarbu ko, bet turi siekti, antraip negyvensi, taip buvo, yra ir bus. Be to, laisvė skirtingais laikmečiais, skirtingų žmonių ir esant skirtingoms aplinkybėms suvokiama ne vienodai, vis dėlto, visais laikais tai yra siekiamybė.

Ar jis atspindi (gali atspindėti) mūsų šiandienini1 visuomenę?

1. Spektaklyje aktoriai – tarsi jungtis tarp Pauliaus Širvio ir šiandienos visuomenės, kurioje nėra nei romantikos, nei nuoširdumo, kuriai svetima poezija, prieštaraujanti laikmečio tempui. Taigi, spektaklis gali būti traktuojamas kaip visuomenės kritika, tačiau spektaklio metu tai visai nejaučiama. Priešingai, eilės, jausmai, ritmai užburia auditoriją ir pajungia ją tam poezijos „kaifui“ – žiūrovas tapatinasi su aktoriumi ar eilėraščių autoriumi, išjaučia grožį ir po spektaklio tegali kelti klausimus, kodėl dabartiniame (Lietuvos) gyvenime viso to nėra? Po šio spektaklio žmogus gali išsinešti spektaklio ritmą ir kaip maldą kartoti vienas ar kitas Pauliaus Širvio eiles.

2. Nors buvo pasirinkta gana tradicinė poezija, bet ji nebūtų buvusi pasirinkta, jei neturėtų nieko bendro su dabartimi. Nors labiausiai buvo apeliuojama į jausmų sužadinimą (lyg ir būdinga visoms kartoms), tačiau kupini dirbtinio patoso, ironijos intarpai galėtų būti taikomi ir šiuolaikinei visuomenei. Tarkim, pozavimas kolūkio nuotraukai: dirbtinės šypsenos, dirbtinės pozos – paplitusios kaukės, kurias nešioja visuomenė.

3. Atspindi žmogaus pradą, jo prigimtinį poreikį siekti ir tikėti. Tai visada yra aktualu, vienokia ar kitokia forma atrandama kiekvienoje visuomenėje. Spektaklyje sprendžiamas ne būties, bet paties buvimo būdo klausimas. Kaip mes mylime, kaip tai parodome, laukiame, išduodame? Kaip narpliojame gyvenimiškus santykius tarp žmonių? Visa tai mums svarbu, įdomu ir šiandien. Tiesiogiai spektaklis šiuolaikinės visuomenės neatspindi, bet labai akivaizdžiai demaskuoja skirtumą tarp sovietinio žmogaus tyrumo ir grynumo bei dabartinio vartotojo cinizmo.

Kas jus labiausiai spektaklyje sujaudino? Kokios spektaklio vietos jums kėlė daugiausiai minčių?

1. Kas LABIAUSIAI sujaudino, sunku atsakyti. Kareivis; kareivio laukianti mergina; meilės, artumo laukimas, sugniaužtas kumštis, gamtos grožis, norėjimas „gero“, meilė Nemunui ir visoms vietos, aplinkos apraiškoms, jų išjautimas kaip savęs dalies... Nors kas labiausiai jaudino tuo momentu – ledinė salė ir nuogos aktorių kojos... Šiaip visas spektaklis smarkiai užsuko, greičiausiai todėl, kad ėmiau svarstyti savo (ir visuomenės) santykį su poezija, su Paulium Širviu. Mąsčiau, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kuris tiki kažkuo, perduoda savo tikėjimą atvirai, vėliau kone ištrinamas iš istorijos kaip komunistas; kokios jo eilės – paprasti žodžiai, sudėti kartu, išreiškiantys labai subtilius dalykus; kaip sakoma nuoširdžiai, kaip savo tekstus; kaip galima pasijuokti patiems iš savo naivumo (aktorių šypsenos – tai šypsenos iš savęs, ne iš poeto); kaip jaunas žmogus gali ieškoti būsimų jausmų, o brandus eilėraštyje rasti jau pažįstamus, patirtus... Kadangi spektaklyje nėra tikslaus siužeto, sunku pasakyti, kurios vietos kėlė daugiausia minčių – labai sunku mąstyti apie spektaklio siužetinę liniją, jas išskirti.

2. Iš tiesų labai nustebau, kadangi skambant P. Širvio poezijai per kūną net šiurpuliukai bėgiojo – nesitikėjau, kad taip paveikti, įtraukti į spektaklį ir prikaustyti dėmesį galėtų tokios, rodos, tradicinės, lyriškos, liaudies motyvais paremtos eilės. Nesijautė jokios banalybės ar kylančio abejingumo, kaip tik, priešingai – poezija, deklamavimo ir aktorių judėjimo ritmas, nuotaiką kurianti muzika kėlė gyvas emocijas, spektaklio metu beveik nekilo jokių pašalinių minčių, išskyrus sentimentus, bet ir juos labiau įvardinčiau kaip šviesias emocijas. Vėliau daug apmąstymų sukėlė lyg ir kulminacijos žodžiai: „Tik tolių/Toliuos/Nutolę toliai“ - kas, kaip ir kodėl nutolo, eilėse slypinti nežinomybės baimė ir ilgesys, kiek to ilgesingumo slypi visame spektaklyje, nes tikrai ne vien šios eilutės skleidė tokią nuotaiką (tiesiog geriausiai įsiminė).

3. Nepamenu itin sujaudinusios spektaklio vietos. Ko gera, neturiu asmeninių patirčių, kurios būtų leidę įsijausti į spektaklyje analizuojamas problemas. Paprasčiausiai tuo metu man spektaklis buvo neaktualus. Apskritai, mano manymu, poetiškumas gali prisibelsti iki sielos gelmių ir jaudinti tik tada, kai pats žmogus yra jautriai nusiteikęs: įskaudintas, įsimylėjęs, apsvaigęs nuo gyvenimiškų patirčių, sugniuždytas ar susimąstę, kažką giliai išgyvenantis ar itin stipriai jaučiantis emociją... Kitu atveju, poezija kelia miegą. Ko gera, man buvo diena, kada jaučiau daugiau apatijos, negu nusiteikimo vaikščioti jautriausiais pasąmonės koridoriais. Tikriausiai todėl spektaklis ir nesujaudino. Žinoma, neneigsiu, kad muzikos, teksto ir aktorių meistriškumo derinys kai kuriose vietose privertė širdį sudrebėti, nebuvau visiškai abejinga. Tačiau tie išgyvenimai spektaklio metu nebuvo stiprūs ir neišliko atminty.

„Eksperimente“ dalyvavo: Monika Jašinskaitė, Kristė Krupovisovaitė ir Justina Zmitrulevičiūtė