Stovėk ant žemės, bet žiūrėk į žvaigždes – diskusija su Kauno dramos teatro vadovu Egidijum Stanciku

Paprastai yra sakoma, kad teatras apvalo, nuskaidrina sielą – gydo. O ar  gali teatras gydyti tuo pat metu sirgdamas pats? Regis, nutinka ir taip. Taigi kokios ligos kamuoja šiuolaikinį teatrą ir kaip reikėtų nuo jų vaduotis, praeitą ketvirtadienį bandė išsiaiškinti VDU teatrologijos katedros „Teatro klubo“ nariai bei svečiai, diskusijoje „Šiuolaikinio teatro aktualijos“. Rasti atsakymus į visus rūpimus klausimus apie šiuolaikinį teatrą padėjo Kauno valstybinio dramos teatro vadovas ir aktorius Egidijus Stancikas.

Diskusija prasidėjo gražia E. Stanciko įžanga: teatralų darbo ir kūrybos rezultatą jis įvardijo kaip stebuklą, nuolat besikartojantį teatro padangėje. Tokio stebuklingo išsipildymo pačiam E. Stancikui teko laukti bene trejetą metų. Kol Kauno valstybinis dramos teatras (KVDT) po nuosmukio įrodė, jog yra gyvas kitų Lietuvos teatrų kontekste, reikėjo ne tik išlaukti, bet ir labai daug dirbti, o visų svarbiausia – patikėti kūrybos galia įveikiant sunkumus. KVDT vadovas pastebi, jog nepatogumai kūrybiniame procese dažnai virsta stimuliatoriais, skatinančiais įveikti visa, kas trukdo, ir tam ieškoti kūrybiškų sprendimų. Pastovumas, atvirkščiai, slopina išsiliejančią energiją. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl šiandieninis teatras, yra „raupsuotas, sergantis visomis ligomis“ (E. Stancikas). Laimei, tos ligos neužmuša gyvybinių ląstelių ir šiandien vis dėlto turime teatrą, galime apie jį kalbėtis, gilintis į  problemas bei sprendimo būdus.

Taigi kylant įvairiems klausimams, o KVDT vadovui E. Stancikui į juos atsakinėjant, buvo atrasta keletas šiuolaikinio teatro silpnybių bei būdų, galinčių paversti jas privalumais. Pirmiausia buvo išsakyta mintis, jog teatrui yra labai svarbu ugdyti, šviesti ir, kūrėjų žodžiais tariant, užsiauginti sau publiką. Menininkai dirba žymiai atsakingiau, kai žino, jog jų kūrinys bus ne besąlygiškai priimtas, bet kritiškai įvertintas kompetetingų žiūrovų. Be to, susiformavęs aukštojo meno poreikis skatina ir didesnę tokio pobūdžio kūrinių pasiūlą. Išskirdamas Kauno miesto jaunimo bendruomenę kaip vieną kompetetingiausių teatro mėgėjų publiką, aktorius  pabrėžė, jog teatro poreikis turi būti diegiamas nuo pat mažumės – tai turi įaugti į kraują dar tada, kai moteris tik laukiasi kūdikio, vėliau vaikai turi būti ugdomi darželyje, mokykloje. Tik tokiu būdu galima panaikinti spragas visose visuomenės grandyse.

Dar vienas diskusijos metu išryškėjęs veiksnys, keliantis meninį šiuolaikinio teatro lygį – konkurencija. Pastaroji padeda apsiginti nuo jau minėto kūrybinio stabdžio – pastovumo – nuolat skatina pasitempti ir siekti vis geresnių rezultatų.

Na, o kaip pasiekti patį geriausią rezultatą? Kaip įtikti žiūrovui ir kritikams?

Visiems įtikti neįmanoma, o ir stengtis tai pasiekti, ko gera, nereikėtų, tačiau verta žinoti, jog teatre, kaip ir daugelyje kitų sričių, egzistuoja rondo dėsnis – viskas sukasi ratu ir grįžta. Kiek kita kalba, galbūt skirtinga forma, bet kartojasi. „Naujų vaidybos būdų sugalvoti neįmanoma, - teigia KVDT direktorius, - Ieva puikiai suvaidino prieš Adomą ir šis įtaigos menas išliko iki mūsų dienų.“ Keičiasi tik kalba. Kiekvienas laikmetis turi atrasti savąją, kuria taikliausiai gali pasiekti žiūrovo mintis bei jausmus. Be to, svarbu išlaukti momento ir tematikos atžvilgiu. Nelaiku gimęs spektaklis gali būti nepriimtas ir neįvertintas. Kita vertus, teatro tendencijas perprasti nėra lengva, egzistuoja tam tikra rizika. Kartais žiūrovus spektaklis sujaudina vien temos aktualumu, problematikos šviežumu, be ypatingo kūrybinio indėlio, o kartais net išradinga improvizacija ir labai įdomiai pasirinkta spektaklio forma yra nepaveiki vien todėl, kad tema to laikmečio žmogui yra visiškai svetima. Kalbant apie šiuolaikinį teatrą, diskusijos metu paaiškėjo, jog vis dar aktualiomis temomis išlieka egzistencializmas, psichologinės problemos, žmogaus ir visuomenės santykis bei vidinio apsisprendimo klausimai. Pamatinės žmogaus vertybės tikriausiai niekada nebus užmirštos, tik į jas nuolat pasižiūrima vis kitu kampu, kiekvienam laikmečiui – savo. Apskritai kultūrinio vystymosi procese teatras atlieka tokią misiją, kokią yra pavestas atlikti, tiesiog reikia mokėti išlaukti.

Prakalbus apie šiuolaikinio teatro temų pasirinkimą, nuskambėjo dar vienas klausimas: „Ar šiuolaikinis teatras turi tabu?“. Žinoma, turi. Tik tas tabu yra šiek tiek pakitęs, nes keitėsi ir kūrybinė medžiaga, ir profesionalumas, ir atlikimo kokybė, o labiausiai – asmenybė. Aktorius E. Stancikas pastebi, kad viskas teatre remiasi į asmenyę, taip buvo, yra ir bus: kūryba gimsta iš savęs neigimo, iš konflikto su pačiu savimi, tik taip yra išgaunami kūrybiniai virpesiai.

Šioje vietoje buvo aptikta dar viena šiuolaikinio teatro problema – ar teatro žmogus tikrai yra subrandinta, dvasinga asmenybė, ar ne per daug, pavyzdžiui, aktorių gyvenime vietos užima buitis? Iš tikrųjų per didelis pasinėrimas į buitį primityvina asmenybę, o tuomet teatrui atsiranda pavojus netekti pačios tvirčiausios atramos – vidiniu intelektu ir šviesa spinduliuojančių teatralų. Kad taip neatsitiktų, aktoriai turėtų labiau susidomėti savo instrumentu – vidiniu kapitalu – daugiau investuoti į save kaip į asmenybę. Teatras yra šventovė, todėl joje tiesiog negali dirbti buities žmogus.

Aptarus keletą šiuolaikinio teatro žaizdų ir pabandžius jas bent teoriškai išgydyti, diskusijos dalyviai smalsavo ir kitais klausimais. Kone didžiausias susidomėjimas buvo išreikštas jaunų aktorių darbo ir santykių su vyresniais profesionalais tema. Paklaustas apie  KVDT skirtingų kartų atstovų santykius, E. Stancikas tik šyptelėjo ir atsakė: „Širdyje – visi jauni“, senosios kartos atortrūkis nuo jaunimo yra beveik nejuntamas, galima sakyti,  vyrauja bendrumas ir vidinės konkrencijos nėra. Žinoma, žmogiška – jausti kartėlį, kai matai, jog tavo žiedas vysta, o kažkam jis dar tik skleidžiasi, bet to neišvengsi. Tuomet imamasi proteguoti sau artimesnį jauną aktorių, padėti jaunuoliui, jį pamokyti. Dažnai jaunieji aktoriai iš senesnės kartos perima vaidybos manierą, kai kurias detales ar metodus. Skirtumas tarp jaunosios ir senosios kartos išryškėja tik scenoje: jaunas aktorius vaidmenį bando išpildyti forma, nes dar neturi sukaupęs pakankamai vidinio kapitalo, na o vyresniesiems jau nereikia stengtis visko išvaidniti, visa yra užpildoma turiniu. Taigi skirtingų kartų bendradarbiavimas ir vientisa kūryba gali atnešti optimalių rezultatų, kada veikia ne tik jaunatviškos energijos ir polėkio užtaisas, bet ir patirties svoris.

Klausimas po klausimo išrpovokavo dar vieną poetišką aktoriaus E. Stanciko mintį – „Iš teatro neišeinama, į jį tik ateinama“. Teatralo kūrybinė energija, jo kūrybinė galia teatre veikti ir plazdenti lieka amžiams. Todėl dažnai teatras yra tarsi pokalbių su išėjusiaisiais vieta, kur juntamas dviejų erdvių susijungimo stebuklas. Kas žino, gal atradus tinkamą kalbą ir išmokus įsiklausyti į tai, ką skauda ne tik tau, bet ir visiems aplinkui, išmokus tikėti kūrybine galia ir savo vizija, bus atrasti vaistai nuo visų šiuolaikinį teatrą kamuojančių ligų. Tereikia tikėti, E. Stanciko žodžiais tariant, stovėti ant žemės, bet žiūrėti į žvaigždes.