Teatro stebuklo paieškos „Triušio landoje“

Remiantis įvairių mokslininkų teorijomis, teatro menas yra kildinamas iš ritualo – pasislėpę po kaukėmis žmonės imituodavo įvairius įvykius ir taip pasiruošdavo išgyventi tai, kas neišvengiama arba pakreipdavo likimą jiems palankia linkme. Rituale slypi ir kitų menų ištakos – tuo teatras panašus, pavyzdžiui, į dailę. Šiuolaikinio žmogaus sąmonė vargu ar susies šias dvi meno šakas – dažniausiai teatro meną tapatiname su kinu, nes čia aktoriai imituoja tikrovėje atliekamą veiksmą ir perteikia jį neatsiejamai nuo laiko tėkmės.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos gyventojų pramogų galimybes praplėtė du to paties pavadinimo kūriniai – spalio pabaigoje Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko spektaklio „Triušio landa“ premjera, o gruodžio viduryje kino teatruose pradėtas rodyti pagal tą patį Davido Lindsay-Abaire’o scenarijų pastatytas filmas. Panašiu metu Kaune vykusioje diskusijoje su spektaklio režisieriumi Viliumi Malinausku kalbėdamiesi apie priežastis, privertusias jį pasirinkti teatrą, o ne kiną, sužinojome, kad režisierius žavisi teatro savybe čia ir dabar – teatro scenoje žiūrovams rodomas realiu laiku prieš jų akis vykstantis veiksmas, tuo tarpu kine turime užfiksuota tai, kas vyko kažkada ir kažkur.

Noras pažinti teatro stebuklą, neatsiejamą nuo savybės čia ir dabar, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatro klubą paskatino Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pasižiūrėti minėtąjį V. Malinausko spektaklį bei po jo surengti diskusiją tarp „Triušio landos“ žiūrovų ir režisieriaus bei aktorių. Šis teatro salėje kovo 18 dieną vykęs pokalbis šiek tiek panašus į kino filmavimo aikštelėje imamą interviu – spektaklio kūrėjai buvo „pagauti“ savo darbo vietoje (aktoriai po spektaklio vos spėjo persirengti), o su jais akis į akį bendraujantys žiūrovai bandė išgauti atsakymus į įvairius jiems rūpimus, su spektakliu susijusius, klausimus.

Priešingai, nei kine, kur žiūrime vis tą patį įrašą, tame pačiame teatro spektaklyje galime išvysti naujų spalvų ne tik todėl, kad keičiamės mes: keičiasi čia vaidinantys žmonės. Aktorių darbas scenoje susilaukė ypač daug susidomėjimo. Houvio vaidmenį atlikęs Mantas Vaitiekūnas pasakojo, kad scenoje gimsta įvairūs dalykai, o spektaklio kūryba nesibaigia su repeticijų pabaiga. Greičiau priešingai – kūrinys tik pradeda gyvuoti ir per savo gyvenimo laiką vis gilėja ir turtėja. Aktorius sakosi improvizuojantis, nuolatos susigalvojantis įvairių niuansų, padedančių perteikti įkūnijamą personažą. „Jei ateitumėte rytoj, spektaklis būtų visai kitoks,“ – sakė jis.

Ta nuolatinė kaita greičiausiai bus viena priežasčių, kodėl tarp „Triušio landos“ žiūrovų galima išvysti ir jo režisierių. „Tuo ir žavu, kad kaskart viskas kitaip,“ – kalbėjo V. Malinauskas. „Scenos kūrinys gyvena savo gyvenimą, tačiau jį reikia nuolat prižiūrėti, kad iš esmės liktų toks, koks buvo pastatytas, bet kartu ir nuolat skleistųsi. Po kiekvieno spektaklio galvoju, kaip jį galima patobulinti.“

Stebėdami filmą kino teatre ar prie televizijos ekrano, mes visiškai neįtakojame kūrinio – jis mums bus parodytas toks, koks yra įrašytas. Teatre – truputį kitaip, aktoriai visuomet reaguoja į publiką, jos susidomėjimas gali padėti atskleisti papildomas scenos kūrinio prasmes. Į tai atkreipia dėmesį ir pats režisierius. Jo žodžiais tariant, kaip pjesė bus suvokta ir priimta, šiuo atveju priklauso ir nuo aktoriaus, ir nuo publikos: „Čia reikia leisti pasitikėti žiūrovu. Jei pradėsime artistiškiau vaidinti, salėje iškart įvyks atmetimo reakcija: ne! tai netiesa! tai netikra! Priešingu atveju, kiekvienas sau atras artimą temą ir personažą.“

Tokia režisieriaus pozicija gali būti viena priežasčių, kodėl, iš šiandien Lietuvos teatruose rodomų spektaklių, „Triušio landa“ išsiskiria savo realistiškumu, neteatrališkumu. Ši įvairiose JAV scenose vaidinta pjesė gali pasirodyti netgi buitiška (iš tiesų, daugelis už Atlanto pastatytų „Triušio landa“ spektaklių tokie ir yra), tačiau V. Malinausko spektaklyje buities beveik nelieka, kūrinys realistiškas jame perteikiamų išgyvenimų bei jausmų natūralumu. Šiandienos teatrališko Lietuvos teatro kontekste šis darbas atrodo labai artimas kino menui.

Čia pats metas šiek tiek atitolti nuo pagrindinės temos ir prisiminti iš JAV atkeliavusį paprotį kino salėse valgyti kukurūzų spragėsius. Kol kas teatre tai neįmanoma – tokie kasdienio gyvenimo atspindžiai teatro salėje ne tik gadina žiūrovo įsijautimą, trukdo aplinkiniams, bet blaško ir vaidmens atlikėjo dėmesį. Aktoriams aiškiai matosi, kai žmonės pradeda slapčia tikrinti telefonus ar rašyti SMS žinutes. Vis dėlto, jeigu sėdint pirmoje eilėje galima susikelti kojas ant... scenos (panašiai, kaip po darbo namo grįžę „dėdės“ kojas susikelia ant stalo – situaciją iš savo patirties diskusijos metu linksmai perteikė M. Vaitiekūnas) arba spektaklio atomazgoje kalbėtis telefonu, gal netrukus ateis ir spragėsių laikas?

Grįžtant prie „Triušio landos“ tikroviškumo, reiktų atkreipti dėmesį į aktorių išsakomą tekstą. Čia kalba turtinga, gausi spalvų ir metaforų, nors žodžiai – natūralūs ir paprasti.  Kaip sakė Beką vaidinusi Ineta Stasiulytė, jie dėliojosi maloniai, sakiniai tiesiog „lipte lipo“. Spektaklio žiūrovams išraiškingos pasirodė ir pauzės, kuriomis aktoriams puikiai pavyko kurti bei išlaikyti intrigą ir įtampą. Pritardamas bendraminčių išsakytai žiniai, kad visi stabtelėjimai yra užfiksuoti tekste, V. Malinauskas pasakojo: „čia visi Rimo Tumino mokiniai. O bent jau mums režisierius sakė, kad viskas yra parašyta, tik reikia mokėti tai atverti, ištraukti kiekvieną sakinio arba pauzės veiksmą.“

Pasak spektaklio „Triušio landa“ kūrėjo, tokį veiksmą – „aš rūpinuosi“, „aš intriguoju“, „aš pripažįstu“ – slepia kiekvienas aktoriaus ištariamas sakinys. Iš tokių veiksmų sustatomas visas spektaklio planas, kuriuo aktorius keliauja vaidindamas. I. Stasiulytė atkreipė dėmesį, kad kiekviena atliekama scena yra mikroskopiškai išnagrinėta, todėl ji ir kolegos puikiai žino, ką daro. Vis dėlto scenoje viskas gyva, tad, jei ir nepavyktų apsiverkti būtent tuo momentu, kai reikia, didelės bėdos nebūtų – juk veiksmą „aš liūdžiu“ arba „man skauda“ galima išreikšti ir kitaip.

Ši įvykių seka – kaip spektaklio griaučiai. Kad aktoriai galėtų perteikti spektaklio mintį, ją turi gerai žinoti. Tačiau, apie tai kalbėjome dar gruodžio mėnesį vykusioje diskusijoje su V. Malinausku, retai rodomi spektakliai virsta „prisiminimų vakarėliais“ – aktoriai neprisimena įvykių eigos, jiems sunkiau išreikšti tai, kas svarbiausia. „Triušio landoje“ Nat vaidinusi Inga Burneikaitė patvirtino, kad prieš kiekvieną pasirodymą šį kūrinį aktoriai turi repetuoti: „prieš spektaklius, kurie dažnai rodomi, nerepetuojame, tačiau šiuo atveju – taip“.

Stebint spektaklį tampa akivaizdu, kad puikiai perteikdami veiksminę seką, nesislėpdami už teatro kaip cirko elementų, aktoriai kalba žiūrovui lengvai suprantama teatro kalba. Diskusijos metu viena mergina pastebėjo: „man patiko, kaip Beka priima skausmą, viskas čia buvo aišku. Moderniuose spektakliuose paprastai turi nagrinėti, ieškoti ir negali atkapstyti, o čia - viskas taip aišku! Ateini, atsigauni ir išsineši kažką“. Atrodo, kad jai pritarė ne vienas diskusijos dalyvis.

Mirties tema (Lietuvos pramogų erdvėje jau senokai tapusi tabu) „Triušio landoje“ primena apie mūsų laikinumą. Užuot apsunkinusi kūrinį, ji greičiau padeda išryškinti tai, kas svarbiausia – kaip likę gyvieji vienas su kitu elgiasi šiandien, čia ir dabar. Kad V. Malinauskui tai svarbu, paliudijo ir ši diskusija, leidusi pabendrauti režisieriui, aktoriams bei žiūrovams ir padėjusi vienas kitą suprasti geriau.

Vienoje spektaklio recenzijoje sakoma, kad lietuviai nevaikšto pas psichologus. Tačiau lietuviai vaikšto į teatrą, kuris (tai gali patvirtinti ne vienas teatro mylėtojas) padeda išspręsti vidines žmogaus problemas. Ir šiandien teatras vis dar primena ritualą – leidžia pamatyti pavojus, pažinti mus supančią realybę bei skatina... ieškoti atsakymų į įvairius klausimus.

Foto iš VMT archyvo