Neatrasta Italija (I)

2011.01.19
Daiva Klimavičienė

Monopolis yra miestas Italijoje, Apulijos regione. Miestas yra apie 40 km į pietryčius nuo Bario, jame gyvena apie 50 000 gyventojų.Istorija

Iš pradžių miesto apylinkėse apsigyveno graikai. 545 m. visus jų miestus sunaikino Ostgotai, tad graikai persikėlė į Monopolį ir pavadino jį vieninteliu miestu. Vėliau miestas priklausė Bizantijos imperijai, Normanams ir Štaufenams. Monopolis buvo pagrindinių Kryžiaus žygių startų taškas. Po to miestas priklausė Anžu dinastijai. 1484 m. miestas pateko į Venecijos Respublikos valdžią ir tapo svarbiu ekonominiu miestu kelyje tarp Bario ir Brindisi. 1545 m. Monopolis tapo laisvu miestu, o 1860 m. tapo suvienytos Italijos dalimi.

Pažadina pro balkonėlio duris sklindantis triukšmas – kažkas kažką traukia akmeniniu grindiniu ir visa gerkle rėkia: Ortaggi freschiOrtaggi freschiOrtaggi freschi! (it). Staiga pažadinta, nesuprantu kas vyksta. Na taip - aš Italijoj. Tikroj Italijoj. Nenusakomas jausmas atsibusti XVIII a. statytame name, po akmeninėmis skliautuotomis lubomis, mažame pietų Italijos miestelyje (Monopolis). Tačiau kas ten per triukšmas? Itališkai nesupratu, tačiau išėjus į balkoną ir pažvelgus į siaurą senamiesčio gatvelę tampa aišku – spengiančią rytmečio tylą drumsčia vietinis prekeivis, tempiantis vežimėlį su šviežiomis daržovėmis ir jau labai garsiai siūlantis savo prekes. Pirmasis rytas Italijoj... Po rytmetinio dušo kylu į terasą, esančią ant viso dabartinio „mano“ namo stogo (šį namą su vyru išsinuomavome savaitei) gerti kavos. Vaizdas kvapą gniaužiantis. Atrodo sėdi laivo denyje, nes kiek akis užmato plyti jūra („mano“  - namas ant paties jūros kranto). Taigi, kitokios atostogos... Nereikia niekur skubėti, nereikia dėti „pliusiukų“ ant turistams būtinų pamatyti objektų sąrašo, nereikia... Reikia tik sėdėti po aukštu, vaiskiai mėlynu Italijos dangum, gerti į save gaivų rytmečio orą, pasodrintą jūros prieskoniu, ir mėgautis akimirka...

Pirmas vakaras. Išeiname pasivaikščioti. Einame „savo“ krantine. Žmonių – vienas, kitas. Senamiestis apjuostas akmenine siena, palei jūrą išlikę X a. gynybinio forto įtvirtinimai. Klaidžiojame po siaurų, akmenimis grįstų gatvelių labirintą. Čia jau žmonių nesutinkame. Stebina ant namų sienų, skersgatviuose pritvirtinti šv.Marijos paveikslėliai, kai kur netgi altorėliai  ir gausybė bažnyčių.

Einant link šiuolaikinio naujamiesčio, žmonių daugėja. Centrinėje miesto aikštėje vyksta pietietiškas gyvenimas. Garbaus amžiaus monopoliečiai sėdi ant suolelių ir šnekučiuojasi, jaunos mamos stumdo vežimėlius, močiutės „gano“ triukšmingus anūkus. Aplinkui gausybė caffetteria (kavinukių), gelateria (ledų parduotuvėlių). Visi valgo pyragėlius ir ledus bei geria kavą. Na, o mums, kaip doriems lietuviams, po dienos kaitros lyg ir norėtųsi atsigaivinti bokalu šalto alaus. Pradedame alaus baro pajieškas. Apeiname visą senamiestį (tiesa, jis nėra didelis), pasižvalgome po najamiesčio gatveles. Deja..., visur tik pyragėliai, ledai ir kava. Niekas daugiau nieko ir nevartoja. Ką gi, einame toliau atradinėti Monopolio.

Nuklystame į  gatvelę, esančią už miesto sienos, jūros pakrantėje. Gatvelė visai tuščia. Matome - toks nedidelis, neišvaizdus bariukas. Užeiname. Mūsų džiaugsmui, čia yra alaus buteliuose (beje, pilstomo alaus pietų Italijoje taip ir neragavome). Barmeno paprašome alus ir rodome, jog norime atsisėsti lauke. Vaikinukas spėriai paruošia mums stalą (kėdės jau buvos sudėtos nakčiai). Atsisėdame. Prie gretimo stalelio vakaroja keli solidaus amžiaus vietiniai italai. Prie jų stalelio kartas nuo karto prieina vietiniai, pašneka ir vėl nueina. Kažkodėl mintyse pradeda suktis “Sopranų” serijos ir pradedame įdėmiau stebėti kaimynus. O jie kažką ramiai aptarinėja ir vis žvilgčioja į mus. Po to vienas atsistoja ir atneša mums lėkšletę gardaus vietinio sūrio. O koks sūris!... Mes dėkojame, šypsomės... Sėdime toliau, gurkšnojame alų... Kaimynai taip pat sėdi. Tada atsistoja kitas ir atneša mums didžiulę kekę vynuogių. Vėl šypsomės, dėkojame... Jie irgi šypsosi. Na alų jau pabaigėme, atsiskaitėme su barmenu (beje prie alaus jis mums atnešė sūrio ir riešutų, tačiau mokesčio už juos nepaėmė, suprask - baras vaišina). Pasijutome, kaip svečiuose “pas dėdę jaunėlį”. O mūsų kaimynai, matyt norėdami tą įspūdį dar labiau sustipriti, užsako mums dar po buteliuką alaus. Mes vėl šypsomės, vėl dėkojame... jie mums irgi šysosi ir toliau aparinėja savo reikalus (beje alaus jie negėrė, matyt ledų jau buvo privalgę...). Po to visi atsistojo, mums nusišypsojo, pamojavo ir išsiskirstė. Taigi geriame mes tą jų alų ir galvojame: tikrai, pietų Italija  – stebuklų kraštas...

Trečią dieną pagaliau įeini į ritmą. Rytas – kava terasoje; šviežios daržovės ir vaisiai iš gretimos gatvės turgelio, apsilankymas „savo“ duoninėj, mėsinėj. Po to, kaip ir dera atostogaujant prie jūros, keliauji už miestelio ieškoti kokios ramios vietelės pajūryje. Savaitgalis, prie jūros vietelė pasirodo ne tokia jau ir rami, susirenka vietiniai gyventojai ištisomis šeimomis, tiesiog ne šeimomis o giminėmis. Čia ir seneliai ir močiutės, tėvai ir mamos ir aišku būrys vaikų.  Visi kažkaip labai garsiai ir aktyviai bendrauja ir atrodo, jog visi vienas kitą pažįstą (turbūt taip ir yra), nes būtinai kiekvienas kiekvieną pašnekina. Truputį svetimi jaučiamės tik mes, nes mes vieninteliai nieko nepažįstame... Taigi mūsų niekas ir nešnekina, tik šypsosi, mato - atvykėliai...

Vakaras. „Savo“ terasoje mėgaujamės vietiniu itališku vynu, pirktu tiesiai iš statinės „mūsų“ gatvelėje. Lyg ir pasiilgstam kažkokios kultūrinės veiklos. Atsimename – už kelių žingsnių yra Charles V pilis (statyta Xa.), o mes dar jos neaplankėm (gėda!). Žiūrime į laikrodį – 21:20. Šiaip jau jokių šansų, kad pilis dirbs, bet ką ten žinai su tais italais, puse dienos jie miega (siesta), tai gal kartais pusę nakties „kutūrinasi“. Žodžiu, nulipame nuo „savo“ terasos pažiūrėti. Prieiname – bokšto durys atidarytos, šviesa dega, kažkaip nedrąsu eiti, gal čia negalima, gal vyksta koks renginys, bet tas vietinis itališkas vynas kažkaip drąsos priduoda ir... užeiname. O čia malonus vaikinukas sėdi šypsosi ir kažką maloniai itališkai sako. Intuityviai suprantame, kad kviečia užeiti. Tada mes jau angliškai bandome klausti, kiek reikia mokėti. Dabar vaikinukas jau angliškai atsako, kad įėjimas nemokamas!? Visai vieni (daugiau žmonių nesutinkame) apžiūrime pilį, nusifotografuojame atminčiai ir vis neatsistebime - muziejus dirba iki 22 val.! ir dar pinigų neima! Keisti tie italai...

Skaityti antrą dalį:

Neatrasta Italija (II)

Foto: Kostas Klimavičius