Pantomimos teatras praeityje ir šiandien

Pantomima – teatro žanras nepavaldus žodžiui arba tiesiog sugebantis žodį transformuoti į judesį taip tarsi sukurdamas (o gal atkurdamas) universalų ženklą, savitą kalbą, kurios taip siekė XX amžiaus modernistai, kaip Antonin Artaud ar garsusis teatro antropologas Eugeno Barba. Žinoma, jų siekiai buvo sukurti universalią kalbą, bet kodėl gi judesys negali tapti kalba. Su judesio kalba ir galima susipažinti arba tiesiog iš naujo atrasti „prisikėlusiame“ Kauno pantomimos teatre.

Lietuvoje pantomimos žanro pradžią galima datuoti 1967 metais spektakliu „Ecco Homo“ debiutavusią Modrio Tenisono trupę. Tais pačiais metais ši trupė įsikūrė Kauno akademiniame dramos teatre. Šis miestas ir tapo pantomimos žanro simboliniu „lopšiu“ Lietuvoje. Deja, tokiam reiškiniui tuometinėmis tarybinėmis sąlygomis gyvuoti teko neilgai. Galbūt dėl jų siekio suaktualinti tų dienų žmogų, apžvelgiant jo problemas susiduriant su gyvenimo realybe, instinktų valdoma minia. Žmogų, kuris nėra istorinis herojus, jo gyvenimas yra paprastas, jo nusivylimai yra kasdieniški. Tatai visai nederėjo su sovietinio laikotarpio ideologiniais reikalavimais. Anot Modrio Tenisono, jų žiūros laukas buvo nukreiptas linkme, kurioje: „Visas kolektyvas kaip vienas žmogus, viena mintis iš scenos, kuri mūsų spektakliuose skamba taip: Žmogus yra gražus. Gražus yra jo kūnas, gražus jo vidinis pasaulis. Sunkus, bet gražus. Didelis“[1]. Siekiais ir savo darbais trupė buvo lyginama su avangardiniais teatrais vakaruose, o avangardas nebuvo itin mėgstamas tuometinės santvarkos. Todėl 1972 trupė priverstinai  iširo. Tačiau pantomima vis tiek tęsė savo kelią.

Kęstutis Adomaitis buvo Modrio Tenisono trupės aktorius ir padėjo toliau skintis kelią pantomimos žanrui Lietuvoje. Jis, iširus trupei, kurioje buvo aktorius, įkūrė Kauno pantomimos teatrą. K. Adomaitis nesiekė tiktai tęsti M. Tenisono tradiciją arba vaidybos žanrą, kurioje suteikiama daug reikšmės abstrakcijoms bei simbolinei raiškai, tačiau kūrė savitą kalbą ir siekė žodį perteikti judesiu imdamas konkrečias pjeses ir jas interpretuodamas. Taip gimė tokie spektakliai kaip „Donas Livingstonas žuvėdra“ pagal Richard‘o Bach‘o apysaką, „Laimingos dienos“ pagal Samuelio Beckett‘o pjeses „Laimingos dienos“, „Belaukiant Godo“ bei „Paskutinė krepo juosta“ motyvais.

Kauno ir Lietuvos publikai suteikta galimybė matyti ne tik žodžio teatro pastatymus bei jo variacijas, tačiau alternatyva, kuri orientavosi ne į konkretaus amžiaus, socialinio ar intelektualinio sluoksnio žiūrovą, bet į žmogų apskritai. Tai patvirtina ir buvęs įvairus ir dabar vis tobulėjantis teatro repertuaras: pradedant nuo pasakų mažiesiems 1983 metais “Snieguolė ir septyni nykštukai“ pagal brolių Grimų pasakas, 2011 “Norų skrynelė“, „Linksmosios pamokėlės“ iki žiūrovų paieškų kuriant pasirodymus gatvėse - „Gyvuosius paveikslus“.

Visgi pirmąjį kartą pantomimos trupė iširo dėl ideologinės struktūros, po to K. Adomaičio teatras suteikė pasirinkimo galimybes žiūrovam, teatrinę įvairovę bei judesio kalbos specifikos atradimą. 1997 metais turėjo prasidėti teatro pastato statybą, kurį buvo suprojektavęs Eugenijus Miliūnas, tačiau teatro vadovo žūtis 1996 metais lėmė pantomimos žanro pasitraukimą į teatrinę periferiją.  Pantomimos trupė vis dar dirbo, tačiau parodydama vos vieną spektaklį per metus. Sunku būtų nusakyti konkrečią vieną priežastį, tokių priežasčių buvo ne viena, tai yra režisieriaus, kuris buvo reiklus, bet visiems labai artimas, žūtis: „Mes juo tikėjome, nes jis sugebėdavo įtikinti tuo, kuo tikėjo pats. Jo jėga traukė ir stūmė dirbti“, – prisiminė S. Laukagalis“[2], taip pat patalpų kaita: iš filharmonijos pastato buvo iškelti laikinai į Girstupio rūmus, kuriuose teko išbūti ketverius metus.  Rodės, kad kiekviena nesėkmė teatrą stūmė į visišką pražūtį – žmonės jau tik teoriškai žinojo, kad pantomima egzistuoja – egzistavo Kaune, niekas nebelaukė spektaklių ir taip pantomimą Lietuvoje ištiko jeigu ne mirtis, tai stagnacija, kurioje šio teatro vardas Lietuvoje tapo vis mažiau ir mažiau minimas.

Visgi čia gal ir slypi teatro galia, nes pastangų ir didelio noro dėka 2010 metais lapkričio 26-ąją dieną pantomimos teatras atvėrė naujas, bet jau savas duris premjera - „Ab origine“ spektakliu, Oskaro Milašiaus kūrybos motyvais, režisierius Leszek Czarnota. Gana simboliška, tačiau pats spektaklio pavadinimas lotyniškai reiškia iš pradžių, nuo pradžios. Iš tikro trupei reikės daug ką daryti iš pradžių. Patalpos naujos, tačiau dar reikalaujančios daug įdirbio, reikalingas kuriantis, vaidinantis jaunimas, o svarbiausia -  iš naujo atrastas žiūrovas. O tokiam žiūrovui kyla klausimai: kodėl reikėtų domėtis pantomima, kuo ji pranašesnė arba tiesiog kitokia nei modernus šokis, ką galima nuėjus atrasti ir galų gale ar pripratus prie žodžio gestas bus suprantamas?

Trumpam grįžus į istoriją galima būtų atsiminti kelis pantomimos termino aiškinimo būdus: vienas iš jų tai graikiškai pantomimos – viską mėgdžiojantis, antrasis - kildinamas iš junginio Panas – piemenų ir jų bandų dievas, alegorinė gamtos dievo figūra, bei Mimos – imitacija tai šis terminas įgyja reikšmę gamtos imitacija[3].  Tokia imitacija nieko nestebina, nes ją randame ir žodžio teatre atsimenant Aristotelio mimezio teoriją. Tačiau tobulėjant arba tiesiog kintant dramos teatrui skirtingose epochose pantomima taip pat neapsiribojo tiktai gamtos mėgdžiojimu – judesiai tapo labiau abstraktūs, simboliški, pats spektaklio tekstas – intertekstualus.  Bet juk tobulėja ir pats žiūrovas, taip tarsi atliepiami ir jo poreikiai. Ir šiandien judesio, gesto kalba nenori žiūrovui palikti pasyvaus stebėtojo vaidmens, kuris galėtų pasigrožėti, išeiti ir pamiršti. Žiūrovui suteikiamas aktyvaus dalyvio netgi bendraautoriaus vaidmuo, nes spektakliai dažnai nėra vienareikšmiai, kiekviename iš jų stebintysis gali atrasti savo reikšmes pagal savo žiūros lauką ar interpretaciją.

Atrasti galima ne tik vaizdą, bet ir garsą, muziką, pasinerti į interpretacijos galimybes. Režisierius A. Katkauskas 2008 metais sukūrė spektaklį „Laikrodininkas“, kuriame skambėjo gyva muzika: atlikėjai - A.Joffë (perkusiniai) ir V.Labutis (saksofonas) tokiu būdu kuriant ne tik muzikos, bet ir vaizdo improvizacijas, kurios atsirasdavo tiesiog žiūrovų akivaizdoje.

Taip kuriant ne tik pramogai skirtus spektaklius pantomimos teatras siekia universalumo, atliepti visas amžiaus grupes ir leisti žiūrovui augti bei tobulėti drauge. Todėl pradedama nuo pačių mažiausių ir rodomi spektakliai skirti jiems, kas turėtų džiuginti, nes teatrai dažnai nėra linkę statyti spektaklius vaikams arba juos kuria negausiai. Kuriami ne tik spektakliai, bet norima, kad vaikai ir jaunimas įsilietų į pačią teatrinę erdvę, todėl renkamos grupės vaikų, kurie bus mokomi šio žanro subtilybių, galės save išmėginti scenoje. Šiuo metu planuojama rinkti dvi grupes, viena iš jų turėtų būti kurčiųjų ir gal tokiam bendradarbiavime su išbandymais, gims nauji atradimai stebinantys tiek pačius kūrėjus, tiek žiūrovus.

Kultūra turi teisę gyvuoti, todėl ir šis teatras su naujais užmojais, naujomis patalpomis greitai pasipildančiais naujais veidais papildo teatrinę Kauno aplinką. Žiūrovas, kuris gali prisiminti arba atrasti,  gauna dar vieną alternatyvią galimybę vaidybos žanro akiratyje. Simboliškai pradėjęs savo teatrinę veikla nuo „Ab origine“ ir vaikiškų spektaklių tikėtina, kad pantomima vėl įsikurs savo, kiek prarastoje, teatrinio meno sferoje, ieškodama, atras žiūrovą ir netgi padės atsiskleisti jauniesiems atlikėjams.  Teatras turintis spalvingą istoriją susikurs ir kaip feniksas prisikels iš pelenų.