Pasakose užkoduota išgyvenimo informacija – apie spektaklį „Viskas arba nieko“

2011.02.04
Greta Klimavičiūtė Minkštimienė

Šis, jau paskutinis, tokio tipo „eksperimentas“ su žiūrovais apžvelgs Cezario Graužinio spektaklį „Viskas arba nieko“. Spektaklis susilaukė labai skirtingų ir kartais net prieštaringų nuomonių. Vieni jame įžvelgė viltį, kiti beprasmybę, kiti neįžvelgė nieko ir teigė, jog tai nuotaikos spektaklis – koks tą dieną ateisi į teatrą, taip tą spektaklį ir pamatysi. Tačiau kas įdomiausia, jog skaitant „eksperimento“ dalyvių atsakymus, juose gali įžvelgti kažką bendro. Tai, manau, yra gero spektaklio pavyzdys, kai žiūrovai atranda bendrą spektaklio ašį, kuri juos ir prikausto ar verčia bent trumpam susimąstyti. Jei esate matę šį spektaklį, maloniai, lauksime ir jūsų atsiliepimų.

Apie ką buvo spektaklis?

1. Apie savęs bei savo artimo atradimą. Apie nesusikalbėjimą. Apie susvetimėjimą ir niurzgėjimą. Apie pamirštą fantazijų pasaulį.

2. Spektaklis buvo apie viską ir apie nieką J Sudarytas iš kažkokių realios ir metafizinės kasdienybės nuotrupų jis atspindi šiuolaikinį pasaulį, kartu lyg nieko apie jį ir nepasakydamas. Tai refleksija, kurioje gali nepamatyti nieko, arba gali įžvelgti labai gilius klodus.

3. Kurį laiką bandžiau ieškoti tikslaus atsakymo į šį klausimą, bet galiausiai suvokiau jog minties šuoliai susiveda į viena: viską arba nieką.

4. Spektaklis apie gyvenimą. Taip, kaip aš jį tą vakarą supratau. Arba taip, kaip norėjau suprasti.  Žmogaus santykį su gyvenimu, jo santykį su aplinka, kurioje gyvena. Apie žmogaus santykį su savimi.

5. Spektaklis apie žmogaus vidinį pasaulį, sudėtingą ir klaidų... Meistriškai vaizduojama kelionė po savo minčių ir iliuzijų labirintus drauge atskleidžia ir žmonių tarpusavio santykius bei problemas, nevengiama į visa tai pasižiūrėti su ironija. Riba tarp susikurtos ir realios tikrovės spektaklyje, turbūt kaip ir gyvenime, yra labai trapi. Norėdami viską suvokti iki galo, apsibrėžti savo patirtis, jas argumentuoti ir suteikti vienokią ar kitokią reikšmę dažnai atsiduriame akligatvyje. Labai logiškai ir apibrėžtai gyvenime nieko negalime sau įvardinti, tai per daug sudėtinga, tai supratus, apima neviltis. Spektaklyje tas labai gražiai atsispindi. Tokioje situacijoje atrasti atsakymus į vidinius klausimus yra labai sudėtinga, padėti negali niekas, ypač aplinkiniai, siūlantys savo unikaliu, tik jiems būdingu suvokimu suformuotus gydymosi (problemos sprendimo) metodus, kurie tegali būti suprantami jiems patiems. Tik jiems patiems jie gali ir padėti. Nebent pavyksta vieniems kitų įsiklausyti ir pradėti kvėpuoti vienodu ritmu, atsiradus tarpusavio ryšiui net ir skirtingai suvokiamus reiškinius galima išgyventi panašiai, kitaip sakant, vieningumas ir noras vieniems kitus suprasti gydo.

Ar jis atspindi mūsų šiandieninį pasaulį (mūsų visuomenę)?

1. Žinoma, atspindi. Aplink daug viskuo nepatenkintų, apatiškų žmonių (kaip vienas iš veikėjų), kurie sunkiai pasiduoda žaismei. O savęs bei artimo žmogaus paieškos – pats svarbiausias žmogui dalykas.

2. Spektaklis pradedamas tarsi psichologiniame seanse – žmonės sunkiai, lėtai kalba apie savo problemas, o paskui viskas apsipina fantazija, psichologinio seanso dalyviai lygtai tampa pasakos herojais, jų kalba tampa lengva, atrodo, kad žmogus lengviau, lyg žaisdamas, išgyvena sunkumus. Manyčiau, kad tai susiję su šiuolaikiniu pasauliu – žmogui reikalingi psichologai, nes jis paskendęs buitiniuose dalykuose ir nesugeba išnaudoti fantazijos. Mūsų visuomenėje jis pamišta mitus ir pasakas, kurios mūsų senoliams padėdavo išgyventi lūžio momentais. Nereikia, kad kažkas suprastų, tereikia žinoti, kad tu ne vienas, jog ir kitas gali jausti tą patį. Pasakos padeda tai padaryti. Jos yra viskas, nes jose užkoduota išgyvenimo informacija, bet kartu ir niekas, nes negali išmokyti kaip spręsti konkrečias problemas.

3. Personažai varijavo tarp pasakų veikėjų ir šiuolaikinio žmogaus – apatiško aplinkai, neturinčio vaizduotės, nenorinčio pastebėti ir ką nors keisti, paskendusio kasdienybėje. Kartais netikėtai įterpiami keiksmažodžiai sudarė beviltiškumo vaizdą – kaip mes nemokame valdyti kasdienybės ir kaip nebemokame išreikšti savęs. Tiek apatiškai, tiek komiški veikėjai, ypač pradžioje, dažnai pasirodydavo kaip kasdienybės prislėgti, visiškai kūrybines galias praradę žmonės. Scenoje kuriami paradoksai, žaidimai tarsi reikalavo „sustoti akimirkai žavingai“ - atrasti grožį ir susidomėjimą paprastuose dalykuose.

5. Atspindi mūsų šiuolaikinę visuomenę, nes, mano manymu, vaizduojama konkreti nesusikalbėjimo problema, kai vienas kito nesuprantame, nes skirtingai suvokia pasaulį. Tie skirtumai galbūt išplaukia iš to, kad nūdienos gyvensena yra labai toli nuo primityvo, gyvenimas sudėtingėja, todėl ir jo vertinimas darosi komplikuotas. Susikalbėti vieniems su kitais darosi vis sunkiau, nes aplinka ne tik talpina be galo daug elementų savyje, bet ir siūlo labai daug jos suvokimo galimybių. Pastarąsias renkamės skirtingas ir tada pasiklystam tarp savo minčių bei siekiamybių, ką jau kalbėti apie aplinkinių supratimą. Galime tik vaidinti, kad suprantame vieni kitus, vadovaudamiesi bendrais, apsibrėžtais kriterijais. Arba, teisingiausias būdas būtų, ieškoti emocinio bendrumo, ką spektaklyje, mano nuomone, tam tikrais momentais ir pavyksta atrasti herojams.

Kas jus labiausiai spektaklyje sujaudino? Kokios spektaklio vietos jums kėlė daugiausiai minčių?

1. Žiūrėdama spektaklį aš pagalvojau, kad būtų gerai jei ir realiam gyvenime (ne)pažįstami žmonės taip visomis išgalėmis stengtųsi padėti, su tokia kantrybe bei gera nuotaika trauktų žmogų iš apatijos, nevilties ir liūdesio. Taip pat spektaklio metu dar kartą pajutau, kaip trūksta suaugusių gyvenime žaidimo ir fantazijos. Tai mane labiausiai ir jaudino: gėlytė iš maišelio, perintis pingvinas, laukas,  kuriuo ateina velnias,...

Labai graži tema, gražus spektaklis, gaila tik kad ne tobulas. Kartais įsijausti trukdė kiek erzinanti ir neįtikinanti B. Arsobaitės (ja aš visiškai nepatikiu) ir P. Čižinausko vaidyba (į spektaklio galą pasidarė visai nieko). Taip pat užkliuvo per ilgas šokimas, bėgimas bei ne vietoje nuskambėję keiksmai.

Ir man liko neaišku, ar spektaklis buvo vientisa istorija, ar tiesiog padrikos fantazijos... Ilgai laužiau galvą, koks ryšys tarp numirėlio ir mirusio tėvo. Bet galbūt logikos ieškoti čia visai nereikia.

2. Labiausiai atkreipiau dėmesį į vaidybos triukus – J. Žalakevičiaus rakteliu prisukamą velniūkštį, P. Čižinausko perintį pingviną, jo nuostabias mimikas ir vartomas akis, fantastiškai įdomiai perteiktą brovimąsi per medžius. Spektaklis yra daugiasluoksnis ir būtent nuo to, kaip žiūri, priklauso, ar jis gausis „viskas“ ar „nieko“. Manau, kad tai – nuotaikos dalykas, netgi nesusijęs su tuo, ar giliai kapstai, ar ne. Tiesiog tuo momentu esi pasiruošęs pajausti, arba ne.

3. Iš tiesų šis spektaklis emociškai manęs giliai nepalietė, tiesiog paliko gvildenti įvairius klausimus: apie grožį, kasdienybę, visuomenės sustabarėjimą. Rodos, viena mintis niekur neišreikšta, tačiau kiekvienoje scenoje gali atrasti visuomenei būdingų prototipų. Konkrečių minčių spektaklio metu negvildenau, po spektaklio viską stengiausi sudėti į visumą (kas pasirodė neįmanoma), o atskirų momentų pernelyg daug, kad sugebėčiau visus išsiaiškinti, tačiau kai kuriuos fragmentus po spektaklio aiškinausi detaliau, pavyzdžiui, žaidimus su maišeliais.

4. Pats spektaklis didelio įspūdžio nepaliko (nieko įžeisti nenoriu). Pritrūko šarmo. Mintys, tos, kurios kilo jo metu ar vėliau, ir pats kūrinys, toks, kaip aš jį supratau, esu tikra, verti daugiau dėmesio ir apmąstymų, bet tą vakarą liko Parketinėje Dramos teatro salėje. Nežinau, gal tai buvo diena ne tokiam spektakliui...

5. Mane labiausiai ir jaudino tie jausmų proveržiai, kada žmonės negalvoja neanalizuoja, bet pasiduoda emocijoms. Bendrai šoka, bendrai dainuoja, įsivaizduoja... ieško paguodos piešiamame paveiksle: keturios kėdės, stalas, ąsotis vandens. Paprasti dalykai suartina žmones, vienodai piešiamas vaizdinys sąmonėje, ko gera, sukuria ramybę, saugumą. Jaudino tai, kad žmogaus negali paveikti jokie įtikinėjimai, jei jis pats to nenori, jei nėra jausmo. Žodiniai bandymai paveikti yra neveiksmingi, problemos sprendžiasi tik tada, kai leidžiamasi į bendros emocijos potyrius. Fantazijos ir jausmas leidžia išsilaisvinti. O staiga raginimas „sugrįžti“ dar labiau sukrečia, nes vėl įsijungia mąstymas ir pasidaro neaišku net kur buvai, vėl grįžtama į pradinį tašką, be intuityvaus suvokimo. Vėl nieko negali paaiškinti žodžiais, todėl kartojama „nežinau“ o „sugrįžk“ jau skamba tarsi „jausk“, būk būsenoj, kada galvoti nereikia, kada ir taip viskas aišku.

„Eksperimente“ dalyvavo VDU Teatro klubo nariai: Justina Zmitrulevičiūtė, Agnė Petrulėnaitė, Kristė Krupovisovaitė, Monika Jašinskaitė, Monika Augustaitytė

Foto: D. Matvejev