Teatras į mokyklą grąžina

,,Kultūra išvaduoja iš mokymosi beprasmiškumo“,- tokią tiesą straipsnio pavadinimu (bernardinai.lt)  pasako Panevėžio J. Miltinio gimnazijos teatro mokytojas ekspertas Algis Želvys ir teiginį pagrindžia  savo veiklos pavyzdžiais: mokiniai turi galimybę realizuoti  svajones, mokosi nebijoti, pamato naujausius respublikos teatrų spektaklius, diskutuoja apie juos net koridoriuose. ,,Tai juk J. Miltinio gimnazija... Ką ten mums, eiliniams, lygintis...“- pagalvoji. Na, lygintis gal ir nėra ko, bet pakalbėti galima, nes kartais ir kitose mokyklose vyksta daug gražių dalykų.

Tokia mokykla yra ir Kaune, tai- Šančių vidurinė. Jau antras dešimtmetis mokykloje dėstoma drama kaip viena iš meno disciplinų. Keitėsi mokytojai, mokiniai, ir  įvairūs renginiai mokykloje tapo kitokie, pagyvėjo. Dramos studija ,,Fantazija“, kuriai vadovauja D. Klimavičienė, įsikūrė prieš keletą metų. Yra dvi grupės- jaunesniųjų ir vyresniųjų. Kiekvienais metais sulaukiame premjeros, studijos nariai dažnai yra ir įvairių mokyklinių švenčių dalyviai. Ypač nudžiugino šių metų pastatyti spektakliai: ,,Pavogta širdis“- jaunesniųjų- ir Vidos Bladykaitės komedija ,,Ženteliai“- vyresniųjų.

,,Pavogta širdis“- pasakojimas apie mergaitę, kuri neteko širdies, bet vis tiek darė gerus darbus, nes kitokia nemokėjo būti. ,,Buvo įdomu žiūrėti: aktoriai kalbėjo garsiai ir aiškiai, scenoje elgėsi drąsiai,- rašo savo recenzijoje dešimtokė Viktorija.- Spektaklis verčia susimąstyti, kas yra gėris, ir tie, kurie jį matė, tikriausiai suprato, kas tai yra“. Šių vaikų dar laukia daug atradimų mokyklos teatro scenoje, tikimės, kad ateis daugiau vaikinukų, nes jie turi puikų pavyzdį- vyresniųjų grupę, kurioje vaikinų tikrai netrūksta.

,,Ženteliai“ sužavėjo ir nustebino. Ir ne vien todėl, kad miestiečiai kaimiečius vaidino (beje, nešaržuodami, tik kartais autorės tarmė maišėsi su šančiške), bet gera režisūra, kai viskas apgalvota, tinkamai parinkta, kai, atrodo, vaikai ne vaidina, o tiesiog gyvena senajame kaime, kur greitai sklinda žinia apie pralobusius Repšius ir dabar jau turtingą jų dukrą. Ženteliai stengiasi vienas kitą aplenkti. ,,Šiek tiek nusijuokti, o kartais  ir visai nusikvatoti priverčia spektaklio gale ištarti ir pakartoti žodžiai ,, Ir, žinokit, mano Sargis piktas, naktį griebia už kelnių“. Juokiesi, o supranti rimtą mintį, jog žmonėms  svarbiausia pinigai“,- taip rašo Deimantė. ,,Spektaklis tikrai yra įdomus, įtraukiantis,- sako Tedas,- pamatęs dalį vis galvoji, kas bus toliau. Aš žiūrėdamas tikrai nesitikėjau tokios pabaigos“. ,,Buvau vienas iš tų žmonių, kurie į teatrą žiūrėdavo kaip į laiko švaistymą. Neįdomus scenarijus, migdantys dialogai ir t. t.,- teigia Tadas,- tačiau šis spektaklis mano nuomonę pakeitė- siūlau jį pamatyti visiems, net ir tiems, kuriems teatras atrodo neįdomus“. Mokinius labiausiai džiugino tai, kad scenoje taip tikroviškai, tvirtai jausdamiesi vaidino jų klasės draugai, kurie pamokose dažnai nebūna labai aktyvūs, kuriems mokslai nelabai ir sekasi.

Spektaklio kūrimas- ilgas procesas. ,,Kai pradėjom skaityti pjesę, sakėm, jog turinys neįdomus ir nejuokingas, bet vadovė mus vis tiek kažkaip įkalbėjo,- pasakoja vienas aktorius dešimtokas Valerijus.- Per repeticijas vis atsirasdavo naujų improvizacijų, ne kartą iš juoko apsiverkdavom. Kai pirmą kartą užlipau į sceną ir suvaidinau, kai salė ilgai plojo, supratau, kad nebegalėsiu to mesti“.

Džiugu skaityti tokias mintis, matyti, kad teatras veikia tiek spektakio kūrėjus, tiek žiūrovus.

Šiame spektaklyje vaidino ir antrametis, kurį, drąsiai galiu teigti, į mokyklą grąžino teatras. Ir ne vien jį. Žinot, kaip žibėjo tų, padykusių, tų, kuriems mokytis nelabai sekasi, akys- scenoje jie matė tokius pačius, tik čia šie parodė kitokius save- drąsius, ryžtingus, siekiančius.  Ir koridoriuose vaikai kalbėjo, spektaklį aptarinėjo, ir pasiekimais džiaugėsi. Ir mokymasis ne toks beprasmis pasirodė- reikia aiškiai tarti garsus, reikia gražiai formuluoti mintį, reikia mokytis atmintinai. Visa tai padeda.