Ties beprotybės riba – viskas arba nieko

Pasak įvairių filosofų, antropologų ir kitų mokslininkų mes pasaulį matome ir suvokiame įvairiais lygmenimis, remdamiesi mitiniu, maginiu, ideologiniu, meniniu, moksliniu, religiniu mąstymo būdais. Visi šie mąstymo būdai susieina į vieną – simbolinę mąstymo formą.  Kiekvienas iš mūsų atėję į šį pasaulį gauname tam tikrus simbolius bei ženklus, kurie mums padeda orientuotis ir suprasti šį pasaulį. Skirtinga šių simbolių ir ženklų konfigūracija gali nusakyti mūsų mąstymo būdą, kuris kiekvienu atveju (priklausomai nuo situacijos), manau, gali keistis.

Vienas filosofas samprotavo, jog šiuolaikiniam, postmoderniam meno kūriniui būdingas tik vienas meninis-estetinis mąstymo būdas. Tiek menininkas, tiek žiūrovas turi tam tikrus išugdytus ir susikurtus estetinius modelius, per kuriuos pajaučia pasaulį. Jie dažnai pastebi grožį (kad ir kas tai bebūtų) tuose dalykuose, kurių „paprasti“ žmonės nepastebi – vyšnios žydėjimas, moters plaukų vilnijimas, kūno judesių plastika ir t.t. Šie estetiniai modeliai, pasak filosofo, neturi aiškios loginės struktūros, užslėptos ideologijos ar istorijos, gilesnės potekstės, kuri mus visus vienokiu ar kitokiu būdu vienetu. Iš dalies jis teisus, bet kalbant apie teatrą jis gali ir klysti.

Prieš ir po Cezario Graužinio spektaklio „Viskas arba nieko“ vis mąsčiau apie šias koncepcijas. Pradėsiu savo pasakojimą nuo atėjimo į salę.

Į teatro rūbinę, kartu su savo kolega, atėjau kupina minčių prisikaupusių per ilgą dieną. Kupina visokių žemiškų – buitinių ir dvasinių – filosofinių problemų, kurių nespėjau tą dieną išspręsti, o tai reiškia, jog viskas nusikelia į kitą dieną, kuri jau pati pagimdys naujas problemas, kliūtis, kurias vėl reikės spręsti. Į teatro salę įžengiau su visa savo gyvenimo patirtimi – išgyvenimais, netektimis, nusivylimais, atradimais ir džiaugsmais. Atsisėdom antroje eilėje, nei per arti, nei per daug toli. Scenoje jau sėdėjo keturi aktoriai, įsijautę ar dar pradedantys įsijausti į savo vaidmenis. Dėl jų buvimo pasidarė sunkiau kalbėti apie kasdienius darbus, neišskalbtus rūbus ar nepamaitintus šunis. Apėmė kažkoks keistas susikaupimas, savęs tramdymas ir laukimas kažko, kas tuoj nenumaldomai ateis. Lyg bažnyčioje atsidūrus centrinėje navoje, atsiklaupus ir persižegnojus aplanko susikaupimas, ramybė ir tyla.

Spektakliui prasidėjus, bandžiau atpažinti detales, klausytis dialogų - bandžiau viską susieti į rišlų ir kažkur vedantį pasakojimą. Tačiau jau po dešimties minučių baisaus nepasitenkinimo dėl negebėjimo atpažinti loginio ryšio mano suvokimas pasidavė ir pasileido spektaklio ritmu.  Kelis kartus vis mąsčiau apie žmones sergančius autizmu arba šizofrenija, galėjau bent maža dalele įsijausti į jų išgyvenimus. Kelias akimirkas galvojau apie žmogų ištikusią komą ir jo gyvenimą pasąmoniniame, antrame, pačio susikurtame, mistiškame ir makabriškame pasaulyje. Galvojau apie mūsų sapnus. Taip pat galvojau ir apie psichiatrinę ligoninę ir ten smagiai šėlstančius jos gyventojus. Pati įsijaučiau į visą tą beprotybę ir man lyg iš niekur dingtelėjo, jog tai tikras gyvenimo košmaras ir linksmybė – tikra gyvenimo beprotybė.

Sąmonės nesugebėjimas visko suvesti į vientisą logišką pasakojimą trikdė, bet kartu ir suteikė didžiulį malonumą atpažinti tik tas vietas, kurios tik tau vienam svarbios ir reikšmingos, susieti jas su savo patirtimi ar kažkokiais tik tau vienam suprantamais filosofiniais pamąstymais ir pasvarstymais. Po spektaklio stebėdama išeidinėjančius žmones galvojau, ką kiekvienas išsineša iš spektaklio, ką jis jame atrado? Tai spektaklis, kuris nieko aiškaus nepasako, nieko nepasakoja, tačiau palieka kažkokį nenusakomą jausmą ir, manau, kiekvienam vis kitokį.

Norėčiau grįžti į savo rašinio pradžią, kur kalbėjau apie mąstymo būdus. Kalbant apie meninį-estetinį – spektaklyje nebuvo per daug vaizdų (daiktų kuriančių vaizdus), kuriais galėjai grožėtis ir pasimiršti, tačiau jei mes kabame apie meninį veiksmą, tai jis buvo paveikus, užburiantis ir įtraukiantis. Religinis mąstymo būdas čia taip pat egzistavo – jis vienijo visą salę bendru jausmu, bendru spektaklio įvykio išgyvenimu, galbūt net bendra spektaklio, o gal net ir viso teatro idėja. Mitinis mąstymo būdas egzistavo kaip niekad stipriai, spektaklyje buvo rodomi tipai, aliuzijos į kažkokius tipažus, kasdienio gyvenimo elementai, kažkokios stereotipų nuotrupos, pasakų struktūros, kurios kiekvieno žiūrovo galvoje sukūrė atskirą jo suvokimui artimą pasaulį, ir tuo pačiu paveikslą artimą mums visiems, kaip vienos kultūros gyventojams. Galima būtų gilintis ir giliau, tačiau tai būtų mano vienos subjektyvus lindimas į save arba reikėtų apklausti bent jau keliasdešimties žmonių, apie ką buvo spektaklis ir išsiaiškinti tuos elementus, kurie per spektaklį mus visus vienija ir skelia mums minčių.

Taigi, mano rašinys, kaip ir spektaklis – apie viską ir apie nieką. Mūsų dirbami kasdieniai ir profesiniai darbai, kuriuos mes laikome reikšmingais ir yra, ir apie viską, ir apie nieką. Mūsų visas gyvenimas, kuris mums atrodo reikšmingas – apie viską ir apie nieką.

Foto: D. Matvejev