Trys viename. Fokus grupės įžvalgos po spetaklio „Kelionė į kambario vidų“

Pradėsime rubriką-eksperimentą apie teatrą, kurios tikslas panagrinėti vieną ar kitą objektą iš trijų skirtingų perspektyvų. Šį kartą mūsų rubrika-eksperimentas apie žiūrovus. Pabandysime apžvelgti kaip yra suprantamas A. Jankevičiaus spektaklis „Kelionė į kambario vidų“ iš skirtingų perspektyvų: individualaus žmogaus išgyvenimai po spektaklio, jo mintys ir jausmai; grupės žmonių diskusija apie spektaklį ir galiausiai kritiko spektaklio interpretacijos. Galiausiai bandysime padaryti išvadas: Ar yra vienas ir teisingas spektaklio suvokimo būdas? Kviečiame visus prisijungti prie šios diskusijos, kuri yra skelbiama diskusijų lauke. Gero skaitymo.

Lapkričio 23 d. vakarą susirinkome aptarti neseniai matytą, Agniaus Jankevičiaus režisuotą, spektaklį „Kelionė į kambario vidų“. „Teatro klubo“ fokus grupės diskusijos metu turėjome svečią Gintarę Kazakevičienę, Teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantę. Su jos pagalba pabandėme aptarti pagrindines spektaklios idėjas.

Diskusijos pradžioje, aptariant pirmuosius įspūdžius, išsiskyrė dvi iš pirmo žvilgsnio priešingos nuomonės.

Kai kuriems šis spektaklis paliko negatyvius jausmus, perteiktus isterišku ir depresišku tikrovės atspindžiu, kurį dar labiau sustiprino pasigirdę pernelyg aižūs garsai bei aktorių vaidyba. Baugino ir tai, jog visas veiskmas pateiktas ne kaip iliuzinis pasaulis, o kaip ligotas aplinkos suvokimas. Tačiau kita gupės dalis ligotą pasaulio vaizdavimą suvokė, kaip žaidybinį momentą, leidžiantį sumažinti įtampą. Jie pastebėjo tam tikrus pernelyg teatralizotus momentus, kurie atskleidė teatro kaip žaidimo aspektą.

Daugelis fokus grupės dalyvių šį spektalį susiejo su savo realia patirtimi: savo pačių išgyvenimais ir savo draugų pavyzdžiais (žinoma, galbūt, ne tokiais dramatiškais). Tai atksleidžia spektaklio aktualumą jaunam žmogui. Žmogus atrodo daro viską teisingai: nori gyventi atskirai nuo tėvų, turėti darbą, merginą ir staiga kažas nutinka, viskas pamažu pradeda griūti. Kai kas šią svajonę ir prasidėjusią griūtį susiejo su spektaklio muzika. Kartas nuo karto nuskambančios dainos žodžiai „Dream dream dream...“, lyg ir bandė apgauti žiūrovus, kad viskas gerai ir gražu, kad pildosi Skuros (akt. E. Kvoščiauskas) svajonė, bet labiau pasigilinus, gali supranti, jog tai tik išorė, ir muzika vėliau pradeda skambėti be galo ironiškai, lyg pavojaus skambutis, kad ne viskas yra taip gražu, kaip skamba.

Nuo muzikos perėjome prie tikrovės ir netikrovės santykio, kurį daugeliui puikiai iliustravo sienas vaizduojančios bambukinių pagaliukų užuolaidos. Lengvai plevendamos nuo menkausio judesio jos tampa dviejų materijų atskirties riba: įveikiama „makabriškoms būtybėms“, tačiau tvirta ir nepastumiama realiam žmogui. Tai lyg ir kambario sienos, ir Skuros realybės suvokimo ir pasąmonės ribos. Čia buvo atkreiptas dėmesys ir į scenoje vykstantį personažų judėjimą: materialiųjų kūnų – realių žmonių judėjimas vyko per siauras ir nepatogias šaldytuvo duris, o makabriškos būtybės judėjo per babukines sienas. Pradėjome nagrinėti patį spetaklio finalą: pro kur išėjo Skura? Atsakymas: pro duris, pro kurias įėjome ir išėjome mes – žiūrovai. Kai kam tai reiškė kūnišką arba kažkurios asmenybės dalies mirtį, kai kam visišką pasinėrimą į save, o dar kai kam, kaip viltis, jog kažkokiais būdais įmanoma ištrūkti iš savo vidinio kambario.

Visai natūraliai nuo bambukinės sienos perėjome prie „kaukėtų padarų“. Mūsų viešnia Gintarė jas įvardino, kaip užuominas į mirtį ir į tragišką spetaklio baigtį. Daugelis su šia nuomone sutiko. Iš kostiumų galime atpažinti veikėjus, kurie čia vienu metu su kaukėm – lyg mirę, kitu momentu jau gyvi – per šaldytuvo dureles landžiojantys personažai. Gaintarė iškėlė klausimą: galbūt tai reiškia ir laiko susimaišmą? Taip pat ji kalbėjo ir apie Skurą ištikusią situaciją (darbo, merginos ir geriausio draugo prarasimą, išdavystę), kuri lyg „pamaitino“ jau kažkada egzustavusį jausmą (spetaklyje minima, jog jis yra kažkada gydęsis), kuris dar stipriau išauga. Tas „pamaitinimas pamaitina“ patį kambarį, juk vis dėlto einama į kambario vidų, juk Skura taip ir neįveikia tikrovės. Ir Gintarė vėl iškelia klausimą: mes visi sėdim čia, diskusijoje, lyg ir sveikame prote, bet kiek tai yra tiesa? Taigi tos makabriškos būtybės tampa personifikacijomis, su kuriomis pradedama bendrauti. Tai vidinis pasaulis, kuris įtraukia labiau nei išorinis, įvyksta susimaišymas. Viso to įrodymu tampa sofa. Ji visada yra kambaryje. Skurai niekada nebepavyksta ištrūkti į išorę, nes kur jis benueitų sofa visada būna čia. Tai sustiprina ir Judo (akt. S. Šidlauskas) išlindimas iš jos, kuris galbū yra Skuros pasąmonės dalis (apie Judą kalbėsime šiek tiek vėliau).

Aptarę tam tikrus psichologinius ir filosofinius spektaklio aspektus perėjome prie kai kurių peronažų aptarimo. Labiausiai visus domino kas yra Išorinis ir Uždanga (akt. G. Adomaitis) bei pačios kambario būtybės. Kilo klausimas: ar tai kambario-buto, kuris yra istoriniame rajone, kur vyko įvairiausi baisūs dalykai, būtybės, ar tai kambario – Skuros vidaus – sukurtos iliuzijos. Taigi kas yra Išorinis? Jis įkūnija daugelį personažų ir jis lyg vienintelis realus Skūros ryšys (sąsaja) su išoriniu pasauliu. Kai kam pasirodė, jos jis persikūnydamas į skirtingus vaidmenis vis bando Skurai padėti grįžti į realybę, jis daktaras, jis kunigas, tačiau, kas pirmasis jį įvedė į kambarį? Kai kam kilo klausimas ką simbolizoja raudonos dėmės ant Išorinio, vis besikeičiančių, kostiumų (Gintarė iš karto pajuokavo jog galbūt aktoriui iš nosies bėgo kraujas ir mes dabar bandome tame įžvelgti prasmę). Mūsų viešnia tame įžvelgė simbolį, kuris jau nuo spektaklio pradžios apeliavo į tragišką spektalio baigtį. Kai kam kilo klausimas ar tas Išorinis realus žmogus ar tiesiog dar vienas Skuros psichologijos reiškinys?

Kitas personažas sukėlęs gilesnes diskusijas buvo Uždanga. Diskusijos metu buvo prieita prie vieningos nuomonės, kad ji simbolizuoja kaukes, kurias kiekvienas mūsų nešiojame. Slėpimasis po kauke/uždanga atitolina nuo realybės, gramzdina vis gilyn. Tokia apsauga nuo išorės veda į vidinę tragediją – negalima visko laikyti savy. Tai dar viena iliuzija, kuri lyg ir nuramina, pasako, kad viskas gerai, o iš tikrųjų apgauna ir slepia baisius dalykus.

Uždanga pažadina Judą, kitą paslapingą pesonažą. Minima, jog Skura yra gydęsis pas psichiatrą. Galbūt Judas yra vėl iškelta miegojusi Skuros asmenybės dalis, kurią „pamaitino“ išsikraustymas ir naujo gyvenimo pradėjimas? Tiksliau nesusitvarkymas su pačiu savimi tame gyvenime. O gal dėl to viskas ir sugriūna, kad Skura nesusitvarko su gyvenimu, ir pirmiau žlunga gyvenimas, o kartu su juo ir vidinė pusiausvyra? Koks Skuros likimas? Jis neišeina kaip žmogus pro duris, bet neišeina iš pro sienas kaip dvasia. Pasimeta kažkur tarpinėje stotelėje?

Kelionė į kambario vidų. Kelionė į savo vidų. Samyšis, kurį neišvengiamai tenka visiems patirti. Ir tos spektaklio vietos, kur įvyksta susidūrimas tarp scenos ir žiūrovų salės – kai rodomas teatras, kuris lyg ir neturi nieko bendra su realybe, o iš kitos pusės juk apsukamas veidrodis ir parodoma, kad gal tai yra teatras, ir gal ta realybė kuri vysta scenoje, yra mūsų kiekvieno realybė. Ar tu esi dėl ko nors tikras – esminis spektaklio klausimas.

Straipsnį parengti padėjo Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė

Foto: D. Matvejev