Trys viename. Kas tu esi? Taip, tu, žmogau, vėpsantis dabar į monitorių. Kas tu? Žinai?

Pradėsime rubriką-eksperimentą apie teatrą, kurios tikslas panagrinėti vieną ar kitą objektą iš trijų skirtingų perspektyvų. Šį kartą mūsų rubrika-eksperimentas apie žiūrovus. Pabandysime apžvelgti kaip yra suprantamas A. Jankevičiaus spektaklis „Kelionė į kambario vidų“ iš skirtingų perspektyvų: individualaus žmogaus išgyvenimai po spektaklio, jo mintys ir jausmai; grupės žmonių diskusija apie spektaklį ir galiausiai kritiko spektaklio interpretacijos. Galiausiai bandysime padaryti išvadas: Ar yra vienas ir teisingas spektaklio suvokimo būdas? Kviečiame visus prisijungti prie šios diskusijos, kuri yra skelbiama diskusijų lauke. Gero skaitymo.

O tu neskubėk. Man tavo atsakymo nereikia. Gerai pagalvok. Pats sau.

Einu po spektaklio (penktadienis), į Maximą. Tokią kišeninę, jau gerokai apvytusią Maximą miesto centre. Nusiperku cigarečių. Taip, man 20, aš rūkau. Kiekvienąkart rūkydama jaučiuosi apgailėtinai, bet kažkodėl negaliu mesti. Ne. Galiu, bet nemetu. Bet čia ne apie tai. Šiandien \"tūsas psichuškėj\", Muitinės gatvėj. Einam su drauge ten. Bus daug žmonių, tame tarpe ir daug pažįstamų veidų. Tiesą sakant nebesuprantu, kokio velnio aš ten dabar trenkiuosi. Prižadėjau keletui draugų ir pažįstamų, kad būsiu. Gal dėl to. Man 20. Už mane moka tėvai. Neretai jie už mane dar ir galvoti nori, bet jei jau tai suvokiu, tai greičiausiai aš kaip nors tam priešinuosi. Velniop. Viskas velniop. Einu miegot, miegant galima trumpam pabėgt nuo visko, rytoj pabaigsiu.

Šiandien nėra tas rytojus, kurį turėjau omeny prieš eidama tądien miegoti. Praėjo dvi dienos. Bet grįžkim į penktadienį. Kažkas nebe taip. Sujaukė mane šiandien ta Skuros \"Kelionė į kambario vidų\" - žiūriu į žmones, kurie šiaip jau turbūt mano draugai, kaip į svetimus. Atbėga nuo vaikystės pažįstamas veidas iš už kampo į tą patį \"tūsą\" (nieko netikėto, tarėmės susitikt), stovim prie durų, laukiam, kol suleis bandą į vidų, trypčiojam. Žvelgiu į akis ir šią akimirką atrodo, kad aš to žmogaus, su kuriuo miesto grindinius nuo vaikystės tryniau, nė velnio nepažįstu. Kažkas krūpteli viduj. \"Keista jau velniškai šiandien diena\",-  galvoju. O gal ir nieko keisto - pati kone porą dienų kambary pratupėjau, šiandien vėl žmonėse pasirodžiau - įspūdžių daug, tai nebežinau, kas daros. Tačiau noras pažįstamus veidus atidžiai apžvelgti dingo. Greičiausiai bijau pasijusti svetima šitoj minioj. Lūkuriuoju toliau su visais kartu ir elgiuosi taip, kaip visi elgiasi - šypteliu, kai reikia, linkteliu ton pusėn, kur reikia, pasitaisau šaliką, rankos kišenėse, ištariu keletą nereikšmingų, tokių labai bendro pobūdžio sakinių, jei kas šnekina. Darosi šalta - imu nirtingiau trypčioti - nepadeda, bet galiausiai atsidaro durys ir pradedam plaukti vidun. Tai vyksta kažkaip labai natūraliai ir nevalingai - žmonės, tarsi kokia jūros banga pradeda virsti vidun. Aš irgi esu ta banga, irgi virstu su visais į vidų ir kažkaip kvailai jaučiuosi, rodos, esu čia, bet kartu ir kažkur kitur. To \"kitur\" negaliu konkrečiau sau apibrėžti, tik jaučiu, jog tai kažkas artimesnio man, galbūt kažkokia privatesnė teritorija iš mano vidinio pasaulėlio, kuri netikėtai tokiomis aplinkybėmis tapo man prieinama. Keista, velniškai keista. Dabar jau aš nebežinau, kur būti - kabintis į tą savo privačią erdvę ir atsiribot nuo aplikos ar uždaryt šiam vakarui duris į ją ir nerti stačia galva į išorinį pasaulį, nepaisant to, kad ir koks jis keistas ir svetimas man šiandien beatrodytų. Imčiau ir išeičiau dabar namo, išsimiegočiau ramiai savo kambary, gal kitą dieną į viską imčiau kažkaip kitaip, sveikiau reaguoti. Niekas gi nelaiko. Ar laiko? Aplinka įtraukė? Tebūnie, - šiandien pasiduodu.

Staiga apima nerimas dėl tokių minčių. Nusprendžiu, kad reikia mest galvoti šį vakarą, bent jau iki rytojaus. Lieku išorėje. Į vidų galima užeiti bet kada (?), iš vidaus išorė atrodo kitokia, būnant joje ji vėl kitokia. Kas yra tikra? Nežinau. Galbūt balansas tarp žmogaus vidinio pasaulio ir išorinės aplinkos. Gal taip lengviausia - neįklimpti per giliai, bet ir ne plūduriuoti visai paviršiuje. Belieka kiekvienam iš mūsų nuspręsti ir pasirinkti.

Foto: D. Matvejev