V. Malinauskas neketina delsti ir tapti nepripažintu menininku

Gruodžio viduryje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menų galerijoje „101“ vyko Teatro klubo organizuotas susitikimas su režisieriumi Vilium Malinausku. Susirinkusiųjų bendraamžis, Vilniaus mažojo teatro ir Kauno valstybinio dramos teatro repertuarus jau spėjęs praplėsti keturiais spektakliais, atsakinėjo į įvairius, su režisieriaus profesija susijusius klausimus.

Nors susitikimo metu vis buvo siekiama ieškoti jauno žmogaus problemų teatre, režisierius, atrodo, stengdavosi pabrėžti, kad išsako savo kaip kūrėjo požiūrį, o jaunystė čia niekuo dėta – ji negali tapti pasiteisinimu ar problema žmogui, siekiančiam savo tikslo. Vis dėlto jaunasis kūrėjas drąsiai kalbėjo apie teatro ir visuomenės ydas, kurios sunkiai pastebimos sistemos dalimi jau tapusiam žmogui.

Pažintį su V. Malinausku teatromanai pradėjo klausimu, kaip tampama profesionaliu režisieriumi. Dvidešimt penkerių metų kūrėjas režisieriaus keliu pasuko dar nebaigęs vidurinės mokyklos, iš teatro saviveiklos studijos Telšiuose tarsi savaime pereidamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Stojamųjų metu du prozos tekstai, du eilėraščiai, pasakėčia, šokis, pjesės aiškinamasis tekstas (eksplikacija) ir etiudo režisūra jam neatrodė sunkiai įveikiamos užduotys, tačiau egzaminų metu patiriamas stresas – didesnė kliūtis.

Kalbėdamas apie savo pasirinkimą tapti teatro spektaklių kūrimo procesui vadovaujančiu žmogumi, jaunuolis juokėsi, kad mėgsta nurodinėti, ir pridėjo kitas savo savybes – gebėjimą mąstyti vaizdais bei nenorą būti pirmajame plane. V. Malinauskas pasirinko teatrą, nes jam „svarbus akimirkos momentas – ne tai, kas užfiksuota ir palikta, bet tai, kas gimsta čia ir dabar“.

Paklaustas, kaip LMTA studento darbai pradedami rodyti plačiajai publikai, V. Malinauskas džiaugėsi organizuotu debiutų festivaliu TYLOS!, kuris buvo skirtas jaunųjų teatro menininkų kūrybos pristatymui visuomenei. Anot pavasarį magistro studijas baigusio režisieriaus, po šio festivalio net trys jo spektakliai pradėti rodyti Vilniaus mažajame teatre. Kūrėjo pozicija vienareikšmiška – norint kažką pasiekti, negalima laukti sudėjus rankų: „gali sėdėti ŠMC kavinėje (tai – įvairaus plauko menininkų pasisėdėjimo vieta Vilniuje – M.J. pastaba) ir būti nepripažintas menininkas, bet kas iš to?“ Užtikrintai savo keliu žengiantis Rimo Tumino auklėtinis bet kokioje veikloje vadovaujasi savo mokytojo raginimu „reikia narsiai“.

Pats nenorėjęs tapti aktoriumi, režisierius labiausiai vertina darbą su vaidmenis atliekančiais žmonėmis: jam įdomu, kaip gali juos uždegti, sukurti jų įkvėpimo momentą. Aktorių reikšmę V. Malinausko kūrybai iliustruoja paties perteiktas Dalios Tamulevičiūtės aforizmas „aktorius – geras arklys, kaip pašnibždėsi, taip darys“. Kūrėjas pabrėžė, kad „kiekvienas vaidmens atlikėjo sakinys, kiekviena jo perteikiama situacija yra mūsų bendro darbo rezultatas“. Repetuojant naujus kūrinius V. Malinauskas stengiasi, kad jo paties ir vaidmenį kuriančio menininko istorija paliestų, supurtytų žiūrovą. Žiūrovo stebimas spektaklis – tai repeticijų metu susijungusių režisieriaus ir aktoriaus patirčių išdava.

O kaipgi jaunajam menininkui sekasi susikalbėti su vyresnės kartos aktoriais? Tracy Lettso „Vestonuose“ bendradarbiavęs su plačiai Lietuvoje žinomu Gediminu Girdvainiu, režisierius įsitikinęs, kad amžius – ne kliūtis: svarbiausia pasitelkti protą, ir galima sutarti. Kuo vyresnis aktorius, tuo sąmoningesnis, tuo daugiau padeda.

Glaudus kūrėjų bendradarbiavimas reikalauja ne tik darbo, bet ir laiko indėlio. Šiuolaikinėje visuomenėje tai dažnai tampa sunkiai įveikiama kliūtimi siekiant geriausių rezultatų. Anot V. Malinausko, teatre nepavyksta išvengti formalaus aktorių požiūrio į savo profesiją, dažnai jų ruošimąsi premjerai nustelbia kiti interesai: „tik susirinkus repetuoti, manęs iškart klausia – „iki  kelių mes šiandien? Iki šešių? Tai parepetuojam, ir pusę šešių man reikės išeiti“. Čia jaunasis kūrėjas iškelia sąmoningo apsisprendimo klausimą: ką žmogus nori daryti? Ši problema aktuali teatrui, kaip institucijai, kuri užtikrina etatą, bet ne darbą savo personalui. Kaip pastebėjo V. Malinauskas, teatras, suteikiantis aktorių spektaklio kūrimui, už vaidmens atlikėją garantuoti negali, nes šie turi įsipareigojimų ir kitoms organizacijoms. Savo ruožtu, teatro etato varžomas menininkas, nenori atsisakyti vaidmens, bet ir negali visų savo jėgų skirti repeticijoms. Panaši bėda susijusi ir su techninį darbą atliekančiais darbuotojais, kurie įpratę „eiti pareigas“, o ne dalyvauti spektaklio kūrybos procese. Režisierius prisipažino, kad šioje situacijoje jaučiasi įkaitu – pats nematydamas tokio teatro prasmės, jis yra priverstas atlikti ne kūrėjo, o organizatoriaus funkciją – derinti aktorių darbo grafikus.

Statydamas naujus spektaklius, V. Malinauskas renkasi šiuolaikinių kūrėjų dramas. Šiuose kūriniuose režisierius išskiria žmogaus ryšio su kitu žmogumi svarbą, todėl jo spektakliuose dominuoja įvairiausi žmonių santykiai.

Kalbėdamas apie aktorių pasirodymą scenoje, V. Malinauskas tuos spektaklius, kurie rodomi kartą per mėnesį, pavadino „prisiminimų vakarėliais“: prieš juos visuomet būtina repetuoti, tačiau tam aktoriai „neturi laiko“. Kaip pastebi režisierius, taip retai rodomi spektakliai marinami. Juos reikėtų rodyti intensyviai pusmetį ar metus, o paskui kūriniui reiktų leisti garbingai numirti.

VDU Menų fakultete vykusio susitikimo metu ypač daug dėmesio sulaukė teatro kritikos tema. Pasikalbėti su režisieriumi atėjusius būsimuosius menotyrininkus maloniai stebino režisieriaus dėmesys profesijai, kurios atstovai tiesia tiltus tarp meno mėgėjų ir profesionalų. Magistro darbe nagrinėjęs Lietuvos teatro kritikos problemas, savo požiūrį į meno kritiką V. Malinauskas perteikė remdamasis Oscaro Wilde’o žodžiais: „kritikas yra tas, kuris meno kūrinį perteikia kita forma“. Režisieriaus manymu, daugelis teatro kritikų Lietuvoje spektaklį pradeda nagrinėti nuo asmeninio santykio, savo darbuose pabrėždami išgyvenimus, o ne meno kūrinį, ir pamiršdami, kad recenzija turėtų būti analitinis darbas – išliekantis istoriniu dokumentu. Pasak režisieriaus, tam, kas profesionalus teatro kritikas (kaip ir bet kuris kitas specialistas) galėtų kokybiškai dirbti, jis pirmiausia turi atsakyti į sąmoningo pasirinkimo klausimus ir tuomet pats siekti savo tikslų – stebėti repeticijas, vaikščioti į spektaklius ar stebėti teatro festivalius užsienyje.

Jaunasis kūrėjas įvertino ir žiūrovo svarbą jo kūrybai – jo manymu žiūrovas reikšmingas kiekvienam režisieriui. „Jei manai, kad žiūrovas kvailas, belieka sėdėti ŠMC kavinėje ir galvoti, kad esi nesuprastas menininkas arba vaidinti vienam užsidarius kambaryje“. V. Malinausko santykis su publika spektaklio metu kinta: „kol spektaklis įsibėgėja, žiūrovas man yra priešas, kurį reikia „paimti“, o vėliau jis tampa draugu, su kuriuo galime kalbėtis ta pačia kalba“.

Savo kasdieniniame darbe siekdamas geriausių rezultatų ir keliaudamas idealaus spektaklio link, V. Malinauskas svajoja apie galimybę ilgesniam laikui atsidėti darbui su keliais bendrą kelią pasirinkusiais aktoriais. To nepertraukiamo bei nuoširdaus darbo jo komandoje režisieriui galime ir palinkėti.