Vaikų mįslės – kūrybinės vaizduotės rezultatas

2011.04.18
Asta Norbutaitė

Anot Skabeikytės-Kazlauskienės (2008), mįslės – vienas gyvybingiausių tautosakos žanrų. Savo kalba sietinos su slaptąja kalba ir burtininkavimu, užfiksuotos graikų mituose, indų Vedose, judėjų Biblijoje, mįslės tebėra menamos ir šiandien, tik labiau nebe suaugusiųjų, o vaikų. Mįslė, daugelio suvokimu, tai maginė formulė, kurioje užkoduota protėvių patirtis. Kalbėdami apie mįsles mes esame pratę jas matyti kaip kūrybinio proceso rezultatą, nusistovėjusį ir šiukštu nekeičiamą, esame pratę jas suprasti kaip etninių tradicijų komponentą. Bet vis dažniau kalbant apie globalėjančio pasaulio kasdienius virsmus, darosi sunkoka tuo pat metu įtikėti nuoširdžiu ir natūraliu tradicijos tęstinumu iš kartos į kartą. Mįslėms išnykti Lietuvoje neleidžia švietimo sistema: švietimo programose yra privaloma vaiką (ypač pradinėse klasėse) pažindinti su tautosaka ir etnokultūra. Todėl instinktyviai kyla diskusinis klausimas: ar tokia sistema palieka vietos vaiko kūrybinei vaizduotei? Ar galima vadinti tradicija tai, ko privalomai mokoma švietimo įstaigose?

Į mįslę žiūrima dažnai dekontekstualizuotai, yra matomas paprasčiausias tekstas, iš kurio kyla įvairiausi vaizdiniai. Jaučiami sentimentai šiam folkloro žanrui (o gal greičiau tradicijai) ir jo tekste užkoduotam patyrimui priverčia praplėsti savo matymo lauką ir į jį įtraukti skaitytoją, to teksto tyrinėtoją ar kūrėją. Vadinasi, patenkame į literatūros antropologijai artimą tyrimų lauką, kur pagrindiniai analizuojami elementai ir yra literatūrinė vaizduotė, vaizdai bei jų santykis su pačiu žmogumi. Vaizduotės problema – jos nesubstancionali prigimtis, kuri leidžia ją aptarti tik per rezultatus, padarinius ar jos atliekamas funkcijas.

Šio tyrimo pagrindinis objektas ir yra vaikų, „Juventos“ pagrindinės mokyklos ketvirtokų, mįslės. Tyrimo metu siekiau išsiaiškinti kaip vaikų sukurtose mįslėse išreikšti vaizdiniai gali tapti išskirtinai savito vaiko „prasmės pasaulio“ skaitymo būdu. „Tai, ką Žižekas vadina ‘fantazijos erdve’, nėra vien paprasčiausiai plūduriuojanti vaizdinių masė – tai ‘būdas, kuriuo Asmuo absoliučiai išskirtinai organizuoja savo prasmės pasaulį’“ (Lingis 2006: 86).

Vaizduotės apibrėžtys gali būti labai plačios, kaip ir pati vaizduotė. Anot Saboliaus, ši sąmonės sfera giminiuojasi su fikcijomis, su svajonėmis, chaotiškais kasdienybės vaizdiniais, su iliuzijomis, su haliucinacija, su sapnais ir begale kitų raiškos formų. Todėl jis pastebi, kad tai, ką dažnai vadiname vaizduote, tėra bendras vardiklis pavadinti įvairioms sąmonėje aptinkamoms galioms, kurios vienu vardu vadinamos tik todėl, kad pakliūva po ta pačia „nerealumo“ rubrika. (Sabolius 2006).
Psichologai skiria kelias vaizduotė rūšis tai pirmiausia aktyvi ir pasyvi (Jacikevičius 1996). Tyrimo metu buvo skatinama aktyvios vaizduotės veikla. Kad vaikai įveiktų pasyvumą ir noriai išsikeltų mįslės kūrybinius tikslus bei juos sėkmingai įgyvendintų, įsteigiau motyvacinį saldų prizą pirmų trijų vietų nugalėtojams mįslių spėliojimo/užminimo „konkurse“. O konkursas atrodė taip:  vaikai gavo tuščius baltus lapus ir užduotį – parašyti kuo daugiau žinomų mįslių. Bet kadangi jų nežinojo daug – gavo papildančią sąlygą – mįsles galima kurti. Po penkiolikos minučių kitas etapas, kada vaikai vieni kitiem uždavinėjo mįsles.

Vaizduotės rūšys skiriamos ir pagal naujų vaizdinių kūrimo savarankiškumą: atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė. Atkuriamąja vaizduote vadinamasnesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informacinę medžiagą: verbalinius aprašymus, objektų schemas, fotografijas, muzikos ženklus. Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Anot Petrulytės (2001), ryškiausiai jos ypatybės atsiskleidžia įvairiose kūrybinės veiklos srityse – šiuo tiriamuoju atveju mįslės kūrime (Jacikevičius, 1996). Kūrybinė vaizduotė dar gali būti:
• objektyvaus naujumo – kai vaizdinys ar idėja tikrai originalūs, neturintys analogų žmonių patirtyje (pavyzdys – kai sukuriamos naujos savos mįslės);
• subjektyvaus naujumo – kai atradimas pakartoja kitų žmonių patirtį, tačiau pačiam kuriančiajam tai yra visiškai nauja ir savita (pavyzdys, kai konkursopradžioje vaikai užrašė iš vadovėlių perskaitytas mįsles, kurios yra lietuvių tradicinės mįslės, įtrauktos į katalogus, susistemintos).

Atminties sferoje kūrybiškas žmogus turi didelį žinių bagažą ir lengvai juo operuoja. Jis, kaip ir G. Rodaris teigia, kad atminčiai būdingas asociatyvumas, žodžių daugiareikšmiškumo, jo poteksčių pastebėjimas, kad kūrybingumui ypač svarbios vaizduotė ir fantazija. Įsivaizdavimo teoretikas Wolfgangas Iseris (Iser 2002: 172) teigia, kad įsivaizdavimas, arba vaizduotė, yra procesas, į kurio valingą veikimą panardintas visas sąmonės procesas. Vaizduotė veikia be perstojo, pristatydama tiek tikrovės, tiek fikcijos pasaulį. Virtuali tikrovė tampa tikra dėl vaizduotės, kuri šiuo atveju veikia kaip kompensacinis mechanizmas, užpildantis tikrumo stygiaus vietas Vadinasi, ir mįslės kūrimo proceso metu pasitelkiama ne tik visa vaiko patirtis, atmintis, kurios vaizdiniais užkoduotos sąmonėje, bet ir vaikiškų svajonių sfera.

Apibendrindama minėtų autorių mintis galiu daryti išvadą, kad mįslėse (ir kituose verbaliniuose kūriniuose) turi atsispindėti žmogaus patirtis: jo kasdienės sociokultūrinės aplinkos vaizdiniai. Įdomiausia tai, kad čia kalbama apie individualią patirtį ir iš jos kylančius vaizdinius. Todėl norisi paklausti, ar ne keista, kai mokykloje į vaiko (ketvirtoko) švietimo programą yra įtraukiamas sustiprintas etnokultūrinis ugdymas, kuris iš esmės siejamas su senosiomis tradicijomis? Mįslės, kurias peržvelgiau ketvirtokų lietuvių kalbos vadovėliuose yra adaptuotos, bet adaptuotos tik kalbiniu lygmeniu, nes ne visi suprastų tarmiškai ar kokius archajiškus žodžius. Todėl mįslė patekusi į vadovėlio puslapius yra dekontekstualizuojama ir praranda ryšį su kūrėju ir aplinka, iš kurios vaizdinių ji atsirado. Tada, tais senais laikais, kuriuos Giddensas vadina tradiciniais, buvo būdingas lokalumas; Rimantas Sliužinskas (etnomuzikologas) vienoje konferencijoje apie tautiškumą patvirtino, kad bendruomenė sėkmingai perdavinėjo tradicijas iš kartos į kartą, tol, kol ši sistema buvo gana uždara – merginos ištekėdavo dažniausiai vietinėje bendruomenėje, arba neišklysdavo labai toli iš regiono ribų. O šiandien? Vaikams, kurie gyvena butuose ir turi centrinį šildymą pasakojama apie šulinį su svirtim, kurio kibiras kažkodėl girgžda, apie pečių, kuris vasarą molis, o žiemą brolis… – pasakojama apie tai, ką kažkada kažkas kitas patyrė. Žinoma, tai naudinga, bet tik etnografiniu aspektu – vaikai sužino, KAIP buvo seniau.

Kuomet  tyrimo metu suteikiau vaikams galimybę fantazuoti ir kurti savo mįsles, sulaukiau daugybės mįslių apie kompiuterius, televizorius, termometrus, motorolerius, flomasterius, pieštukus ir egzotiškus zoologijos sodo gyvūnus – apie viską, ką vaikas yra patyręs arba pats, arba su savo artimaisiais, arba svajoja patirti. (Pavyzdžiui: „negyvas, bet labai protingas. Kas? (Kompiuteris)“)

James'o Clifford'as klausia: „Kokiais kriterijais remiantis nustatoma, kurie kultūros ar meno objektai yra autentiški, o kurie ne? Kodėl skirtingai vertinami seni ir nauji kūriniai? Kokiais moraliniais ir politiniais kriterijais turime vadovautis, kad pasirinktume „teisingus“ kolekcionavimo būdus?“ (2006: 321). Kitaip sakant, paprastai yra renkama tai, kas „tradiciška“, o tai, kas priešinga, modernu ir šiuolaikiška, etninės kultūros tyrėjų ir globėjų dažnai vadinama kiču. Todėl pasiduodama Cliffordo, Rodario postmoderniam požiūriui artimomis įžvalgomis tyrimo metu bandžiau kiek galima labiau atsiriboti nuo liaudies (atseit, kolektyvinės kūrybos) mįslių ir pabandyti išprovokuoti individualų kūrybinį procesą.

Skaitant vaikų sukurtų mįslių rinkinių lapus, kur vaikai surašė savo žinomas ir nežinomas mįsles, puikiai matosi, kaip vieni vaizdiniai virsta asociacijomis gimdančiomis naujus vaizdinius, kurie vienaip ar kitaip santykiauja su pateikėjo individualia patirtimi. Vienos mįslės vaizdiniai transformuojami ir perduodami kitai mįslei, taip kuriant vis naujas metaforas. Paprastai sakant, atrodo, kad kūrybinio proceso pradžioje užčiuoptas vienas vaizdinys tarsi inkaras tempiamas per ežero dugną drumsčia vandenį ir pakelia viršun pasąmonėje užsigulėjusius vaizdinius, kuriuos Rodaris vadina asociacijomis. Pavyzdžiui:

„Baltas, padarytas iš kamuoliukų, nosis iš morkos (Senis besmegenis); Žiemą rudas, vasarą žalias (Medis); Baltas, bet ne sniegas (Debesis); Spalvotas, bet ne vaivorykštė ant Jūsų stalo, kas? (Penalas); Kai šalta nusileidžia, kai šilta pakyla, kas? (Termometras).“

Reikėtų priminti, kad apklausa buvo atlikta 2009 m. lapkričio pradžioje, ir kad tą ryt iškrito pirmasis sniegas. O mįslės  apie baltą žemę, sniegą, šaltį ir paklodes kartojosi dar ne vieno vaiko mįslėse, tik skirtingai. Lygiai taip pat mįslės apie žvakes buvo dažnas atvejis – nenuostabu – juk buvo praėję tik kelios dienos po Visų Šventųjų.

Tokia mįslių vaizdinių visuminė analizė leidžia kalbėti apie kūrybinį procesą ir jo metu pasitelkiamas fantazijos fikcijas įvardinti kaip vaiko patirties, pasaulėžiūros atspindį. Tai nėra nauja išvada – ši savybė būdinga ir tradicinėms mįslėms. Bet kuomet palyginu dviejų, trijų ir visų aštuoniolikos vaikų sukurtų mįslių rinkinius, pamatau, kad nors ir išplaukusios iš vieno kolektyvo narių jos yra skirtingos ne tik savo struktūra, užrašymo būdu, bet ir vaizdinių pasirinkimu. Čia vaizdams būdinga savita organizacija – kiek kitokia nei išorinio daiktų pasaulio.

Tai kas vienam vaikui svarbu, nesvarbu kitam. (pvz.: kas žmogui reikalingiausia? (pinigai)). Ir įsivaizduokime, tarkim iš visų vaikų sugalvotų mįslių būtent ši išpopuliarės ir kada nors taps „tradicija“; mokytojai po šimto metų vaikams aiškins – ”va tais laikais visi vaikai labiausiai vertino pinigus“, nors tai mano tiriamuoju atveju buvo tik vieno vaiko svajonės vaizdinys pasislėpęs sukurtoje mįslėje. Todėl ir nesinori žiūrėti į tradicines mįsles kaip į labai iškalbingas ir unikalias; tuo labiau, kai jos turinys neretai iškraipomas. Akcentuojama ne be kūrėjo asmeninė patirtis, o priešingai, linkstama į kuo didesnius apibendrinimus, apimančius viso regiono, kartais visos valstybės individus.

O tie, kurie prieštarauja, kad vaiko sugalvota mįslė kas žmogui reikalingiausia?yra netvarkinga struktūriškai noriu paaiškinti, kad taip tikrai nėra. Atsakymas (objektas) užkoduotas klausime. Ir jis yra vienintelis, nes: vaikas kurdamas mįslę pirmiausiai galvojo apie save – savo patirtį ir klausdamas, kas žmogui reikalingiausia, neabejotinai pastatė save į to žmogaus vietą. Vartojamas aukščiausio laipsnio būdvardžio vienaskaita – ir tai nuoroda, kad atsakymas vienas. Lygiai kaip yra vienas aukščiausias kalnas, taip šiam vaikui yra ir vienas reikalingiausias dalykas. Jei apie kalno aukštį visam pasauliui spėjo paskelbti jį išmatavę mokslininkai, tai tik dėl to visi ir žino. O vaiko mįslė buvo ilgai spėliojama ne dėl to, kad jis ne „mokslininkas“.  Vis dėlto nors jis ir būtų pasakęs savo mintį anksčiau – ji vargiai būtų sulaukusi pritarimo, nes visi vaikai mąstydami kas žmogui reikalingiausia galvojo apie save.

Vaikų mįslių kūrybinio proceso analizė leido pažvelgti į pateikėjus kaip į kūrybiškas asmenybes. Šiuolaikinės vaikų mįslės savo originalumu ir skirtingumu tiek turiniu, tiek struktūra aiškiai parodo atotrūkį nuo „senosios“ tradicijos, kurią mes linkę suprasti kaip teisingą ir vienintelę. Nors tai nereiškia, kad tokios tradicijos elementų nėra potradiciniame vaikų folklore. Vaikų mįslių teksto ir kūrybos proceso analizė padėjo nustatyti egzistuojančius priežastinius ryšius tarp šiuolaikinio žmogaus ir folkloro. Folkloras – tai procesas (O NE stagnatyvi TRADICIJA), prisidengiantis tam tikra skirtinga žanrine struktūra, per folklorą pasireiškia pasąmonėje slepiami žmogaus jausmai, norai, apmąstymai ir patirtys. Vadinasi, folkloro analizė ir interpretacija gali padėti pažinti žmogų kaip vaizduojantį kūrėją.

Literatūra:

  1. Butkus V., 2010. Literatūros antropologijos galimybės, arba Soliaristika kaip literatūros antropologijos šaka. Inter-studia humanitatis. Saulė pasaulio kultūrose. Nr. 10. P. 95-104.
  2. Clifford, J., 2006. Kultūros problema : XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
  3. Iser, W., 2002. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. Vilnus: Aidai.
  4. Jacikevičius A., 1996, Siela, Mokslas, Gyvensena. Vilnius: Žodynas.
  5. Lingis A., 2006 „Fantazijos erdvė“, Hermeneutinė literatūrologija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
  6. Petrulytė A., Beresnevičienė D., Samašonok K., 2004, Mokinių kūrybiškumas ir mokymosi sėkmė. Ugdymo psichologija. Nr.11 (12). P. 53–60.
  7. Rodaris D., 2001. Fantazijos gramatika. Kaunas: Šviesa.
  8.  Sabolius, K., 2006. Vaizduotė anapus įsivaizduojančio.  Problemos. Nr. 69. P. 113-121.
  9. Skabeikytė-Kazlauskienė, G. 2008. Lietuvių tautosaka. Kaunas: VDU.