Vyriškumo sampratos transformacija: nuo biologinės duotybės prie socialinio konstrukto











2010.08.02

Rūta Petkevičiūtė

Supratimo apie vyriškumą radimuisi įtakos turėjo lyčių sampratos ir lyčių santykių permąstymas. B. Hess ir M. Ferree išskiria tris moterų bei vyrų studijų, evoliucionavusių nuo 1970 metų, fazes. Pirmojoje fazėje į lyčių skirtumus žiūrėta per biologinių ypatybių prizmę, lytis suvokiama, kaip biologinė duotybė. Tuo tarpu antrojoje fazėje į lytį pradedama žvelgti kaip į socialiai konstruojamą, bet vis dar individualią savybę. Ir tik trečiojoje stadijoje lytis pripažįstama kaip daugelį socialinių sistemų, tokių kaip darbas, politika, šeimos sfera ar išsilavinimas, organizuojantis principas (Messner 1997; IX). Visiems šiems pokyčiams kaip ir vyriškumo sampratos formavimuisi įtakos turėjo feministiniai, gėjų bei AIDS aktyvistų judėjimai, kurių dėka gausėjo literatūros lyčių vaidmenų bei identiteto, lyčių ir galios santykių klausimais (Haywood, Ghail 2003; 13). Feministiniai judėjimai turėjo bene didžiausios įtakos tyrinėjant lytiškumą, tačiau daugiausiai koncentravosi ties moterimis, juos įkvėpė bei vykdė taip pat moterys. Feminizmui iškėlus lytį kaip socialinį konstruktą ir padarius ją matoma viešuosiuose diskursuose, iškyla su vyriškumu susiję klausimai, tokie kaip vyrų smurtavimas ar berniukų problemos mokykloje. Taip vyriškumas pradedamas suvokti kaip problematiškas ir vertas viešosios erdvės bei mokslinių diskusijų objektas (Kimmel, Hearn 2005; 1). Taigi, empiriniuose tyrimuose vyriškumo samprata intensyviau pradedama taikyti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje bei devinto pradžioje. Pradedamas formuoti detalesnis, specifinis, diferencijuojantis požiūris į vyriškumą (Connell 2005; XIV). Per pastaruosius dešimtmečius žinios apie vyriškumą ženkliai augo ne tik apimdamos vis daugiau regionų ir sričių, bet ir įtakodamos problematikos bei debatų susijusių su vyriškumo tematika radimąsį (Connell 2005; XVI).

Vyriškumo problemos suformulavimą bei analizę įtakojo vyriškumo studijų atstovų aptariama vyriškumo krizė. M. S. Kimmel teigia, jog vyriškumo krizė yra modernėjančio socialinio gyvenimo bei feministinių judėjimų rezultatas. Kaiti socialinė aplinka, šeimos ar darbo sferose, pastūmėjo vyrus pereiti i gynybą bei duoti atsaką į socialinę feminizaciją. Tokiu atsaku tapo išskirtinai vyriškų veiklų formavimas tokių kaip sporto varžybos ar brolijos. Neretai tokios vyriškumo “apsaugos“ institucijos buvo susijusios su fizinės tvirtybės, varžymosi ir smurto išraiškomis. Žymi vyriškumo tyrinėtoja R. Connell identifikuoja tris sritis, kurios atskleidžia krizės tendencijas. Galios santykiai - vienas iš ryškiausių krizės tendencijas nusakančių bruožų, kurio pagrindu yra įteisinto patriarchato žlugimas bei moterų emancipacijos sparta. Antra, Connell išskiria gamybos santykių kaitą, pasireiškiančią per moterų įsitraukimą į darbo bei pinigų ekonomiką. Galiausiai trečioji sritis apima lesbiečių ir gėjų seksualumo stabilizavimą, kuris tampa vieša alternatyva heteroseksualumo tvarkai (Messner 1997; 9- 11).

Siekiant apsibrėžti ir atsakyti į klausimą, kas yra vyriškumas, nemažiau svarbu aptarti terminologiją, susijusią su šiuo klausimu. Akademinės aplinkos atstovai suvokiantys vyriškumą, kaip socialiai konstruojamą darinį, vyriškumo tyrimus vadina maskulinizmu, maskulinizmo studijomis arba vyrų studijomis. Tačiau ankstyvuosiuose mokslininkų darbuose į vyriškumą žvelgta per lyčių vaidmenų ar vyro vaidmenų teoriją, tvirtinančią, jog lyties vaidmenys, susiję su prigimtiniu biologiniu lytiškumu, yra išmokstami santykyje su socialiniais institutais. Ši teorija sukritikuota, dėl vyriško vaidmens apibrėžimo neadekvatumo, statiškumo, ribotumo bei paviršutiniškumo, teigiant, jog vyriškumas tai ne statiškas tam tikrų individų atliekamas vaidmuo, bet kaičių santykių išdava. Taip vyriško vaidmens teoriją pakeičia vyriškumo ar vyriškumų samprata (Tereškinas 2004; 11- 12).

Taigi vyriškumas ir jo modeliai – tai nestatiška, socialiai konstruojama kintančių prasmių visuma, kuri formuojasi per santykį su savimi, su kitais bei su pasauliu. (Kimmel 1998; 227). Kaip teigia Connell pati vyriškumo sampratos prigimtis yra nuoroda į santykius. Tai reiškia, jog vyriškumas neegzistuoja kaip darinys atskiras nuo moteriškumo. Tačiau vyriškumo bei moteriškumo apibrėžimai tai ne tik dviejų lyčių skirtumai, bene svarbiausias momentas yra vyriškumo ar moteriškumo suvokimo skirtumai, egzistuojantys tarp pačių vyrų ar tarp moterų. Bendriausia prasme vyriškumas tai lyties konstravimas tam tikram individui kultūriškai priimtinu būdu (Connell 2005; 68- 69). Siekiant apibrėžti vyriškumą būtina susikoncentruoti ties procesu bei santykiais, kuriuose atsiskleidžia vyrų ir moterų elgesys bei gyvenimai lyčių kontekste (Connell 2005; 71). Vyriškumas neatsiejamas nuo normatyvinės visuomenės, kartu su priimtinomis elgesio bei išvaizdos laikysenomis. Vadinasi normatyvinis vyriškumas tiek pačių vyrų, tiek visuomenės suvokiamas per kūniškų - išorinių bei charakterio - vidinių ypatybių bei laikysenų standartizuotas išraiškas, populiarius įvaizdžius ir figūras, sutinkamas kasdienybėje bei masinės komunikacijos priemonėse. Taip vyriškumas yra socialiai ir kultūriškai patvirtinamas (Tereškinas 2004; 94).

Apibendrinant bei vaizdžiai perfrazuojant Connell mintis vyriškumas – tai spektaklis vykstantis lyčių santykių arenoje, moterų bei vyrų praktikos šioje arenoje susijungia, o vaidmenys pasireiškia per aktorių individualius požymius per kūno praktikas bei kultūriškai sąlygotas ypatybes. Nėra vienos vyriškumo formos, bet egzistuoja keletas socialiai bei kultūriškai formuojamų bei persipinančių.

Literatūra:
1. Connell R. W. (2005). Masculinities. Univerity of California Press, Los Angeles.
2. Haywood C., Ghail M. M. (2003). Men and masculinities- theory, research, and social practice. Open University Press. Prieiga internete: <http://books.google.com/books?id=rl1Bll1VAnsC&printsec=frontcover&dq=Men+and+masculinities+theory,+research,+and+social+practice.&ei=IvrwS5KFE6PyygSs39GpCg&hl=lt&cd=1#v=onepage&q&f=false> [ Žiūrėta 2010 05 17]
3. Kimmel M. S. (1998). Masculinity as Homophobia fear, shame, and silence in the construction of gender identity. In Balliet B. J., MacDaniel P. Women Culture and Society: A Reader.
4. Kimmel M.S., Hearn J., Connell R. W. (2004) Handbook of Studies on Men & Masculinities. Sage Publications Thousand Oaks.
5. Messner M. A. (1997). Politics of Masculinities. Men in Movements. Sage Publications.
6. Tereškinas A. (2004). Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje. Vilnius.