Studentų eksperimentas su „Barbora“

1968 m. vienas garsiausių XX a. teatro teoretikų Peter Brook išleido knygą ,,Tuščia erdvė“. Šiame veikale jis aptarė keturis teatro tipus: gyvas, šventasis, grubusis ir negyvas. Sustokime ties negyvojo teatro modeliu. Dažniausiai tai valstybinis ar komercinis teatras - ,,sudūlėjęs“, pasenęs, besikartojantis. Toks, kuriame nėra jokios eksperimento dvasios, gelmės pajautimo ar ,,gaivaus“ kūrybiškumo. Kaip tai susiję su 2014 m. Jono Jurašo Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukurtu spektakliu ,,Barbora“? Remiantis ketvirto kurso menotyros studentų įspūdžiais, būtent šis spektaklis ir galėtų būti puikus pavyzdys, kaip atrodo negyvas teatras.

Šiame tekste nebus mėginama atrasti universalių tiesų ar pateikti tinkamą teatro modelį. Tekstas apskritai nesiekia tiesos. Tai yra mėginimas reflektuoti šį bei tą apie teatro meną nusimanančių jaunų žmonių nuomonę. Svarbesniu faktoriumi čia taps ne bendrosios tiriamųjų žinios, o tai, ko jaunų žmonių grupė tikisi iš šiuolaikiško spektaklio. Bus palyginti tie spektaklio sprendimai, kurių buvo tikėtasi ir tai, ką pamatė ketvirto kurso menotyros studentai.

Pirmasis klausimas į kurį bandė sau atsakyti studentai buvo - apie ką yra pjesė? Šiek tiek dramos skaitymo meno ragavę jaunieji suvokėjai gana ilgai bandė atrasti atsakymą. Kadangi literatūros skaitymas – labai individualus dalykas, J. Grušo drama buvo interpretuota skirtingai. Vieniems tai – asmenybių kova, kitiems – motinos ir sūnaus santykių drama, tretiems svarbiausias - politinis motyvas. Vienaip ar kitaip pagrindinės minties paieškos vedė kiek giliau į tekstą bandant surasti kažką daugiau nei visiems puikiai pažįstama meilės istorija. Ką menotyros studentai išvydo scenoje? Tai, kas jų naivių širdžių nenudžiugino. Išvydo istoriją apie aktorę, kuri serga. Ir sirgdama vaidina Barborą. Bet kitų įdomesnių pjesės traktuočių jiems pamatyti nepavyko. Visa kita istorija buvo papasakota lygiai taip, kaip ir parašyta dramoje. Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija su dvaro intrigomis. Postmodernizmo dvasioje užaugę jauni protai tikėjosi ir norėjo daugiau. Norėjo to, ko iš pirmo žvilgsnio jiems nebūtų pavykę suprasti arba kažko tokio, ko nebūtų pavykę iškart ,,išskaityti“ dramoje.

Spektaklio scenovaizdis taip pat sulaukė įvairių būsimųjų profesionalų vertinimų. Diskusijose vykusiose prieš spektaklio peržiūrą išsiskyrė dvi stovyklos: pirmieji norėjo tokios scenografijos, kuri nebūtų niekuo susijusi su dramoje aprašytais vaizdais. Buvo siūlomas tuščios erdvės variantas (jau minėtas P. Brook‘as studentus pagirtų už išmoktas pamokas) ar šiuolaikinio daugiabučio vaizdas, viską perkeliant į visiems pažįstamą kasdienybę. Antrieji norėjo scenoje matyti  iki smulkių detalių atkurtą dvaro aplinką arba stilizuotą šachmatų lentą primenančią suktus ir klastingus dvaro gyvenimo ,,ėjimus“. Pirmųjų lūkesčiai spektaklyje buvo nepateisinti, nes šiuolaikinio gyvenimo atributų scenoje nebuvo. Tačiau antrųjų svajonės pamatyti dvaro aplinką buvo bent iš dalies išpildytos. Geriausiai pasisekė grupei žmonių, kurie įsivaizdavo šachmatų lentos scenovaizdį: būtent toks variantas ir buvo pateiktas spektaklyje (padėka M. Navakui). Iš tiesų scenoje buvo galima matyti įdomų scenovaizdį (kuris buvo pripažintas bemaž visų studentų), kuomet šachmatų lenta buvo šiek tiek pakelta ir aktoriai viso spektaklio metu negalėjo jaustis stabiliai. Įdomus ir būsimų menotyrininkų pripažintas sprendimas. Taip pat visus sužavėjo (o daugeliui ir dėmesį nuo spektaklio atitraukė) šiek tiek galvą apsukanti projekcija, kuri buvo tarsi veidrodinis šachmatų lentos atvaizdas. Lietuviškoji simbolika lėtai susitraukdavo ir išplatėdavo priversdama žiūrovą pasijusti tarsi optinio paveikslo žiūrovais. Tarsi visas dvaro gyvenimas, lietuviškumo apraiškos, kostiumai ir visa, kas scenoje tėra visiška butaforija, optinė iluzija. Taip pat daugelį sužavėjo rodoma senovinės Lietuvos žemėlapio projekcija, kuri dramos įvykiams blogėjant tapo vis kruvinesnė: įspūdingas vaizdas, kuomet šalies upės žemėlapyje patvino krauju, abejingų nepaliko.

Aptarus scenografijos vaizdinius norėtųsi apsvarstyti kokį įspūdį studentams paliko kostiumai. Šiuo atveju vėl galima įžvelgti dvi nuomonių grupes: pirmiesiems norėjosi scenoje pamatyti šiuolaikinę kostiumo traktuotę, kuri būtų visiškai nutolusi nuo dramos tekste aprašomo meto (šiai grupei priklauso tie, kurie norėjo ir sušiuolaikinto scenovaizdžio). Antrieji tikėjose scenoje išvysti stilizuoto istorinio kostiumo interpretaciją. Sėkmė vėl šypsojosi istorijos gerbėjams. Būsimieji menotyrininkai scenoje išvydo tarsi istorinius XVI a. kostiumus, tačiau smarkiai stilizuotus, pagamintus iš sintetinių medžiagų. Istorinis rūbas tapo inspiracija kostiumų dailininkei (Jolantai Vazalinskienei) sukurti tai, kas būtų tarp XVI ir XXI a. Įdomu tai, kad ir kokius lūkesčius turėjo studentai, nei pirmųjų nei antrųjų kostiumų dizainas neįtikino. Vieniems pritrūko šiuolaikiškumo, kitiems neįtiko medžiagų pasirinkimas, trečiųjų kostiumas tiesiog neįtikino ir atrodė kaustantis aktorių judesius ir raišką.

Ar buvo spektaklio elementas, kuris būtų įtikinęs visus be išimties menotyros studentus? Atsakymas teigiamas. Visi iki vieno liko sužavėti apšvietimo sprendimais, tuo kaip šviesos ,,sekė“ aktorių veiksmus. Kiekvienoje scenoje buvo apšviečiamas svarbiausias ,,šachmatų dvaro“ veikėjas taip sustiprinant jo pasirodymą. Ypatingai gražiai atrodė tos scenos, kuriose susitikdavo du veikėjai ir jų argumentų kova buvo sustiprinama apšvietimo sprendimais. Būtent šviesų dailininko darbas būsimųjų teatro kritikų buvo įvertintas kaip geriausias spektaklio vizualinis sprendimas.

Kas visuomet yra įvardijamas kaip pagrindinis spektaklio elementas? Į šį klausimą ketvirto kurso menotyros studentams atsakyti jau nesunku. Visi vienbalsiai patvirtins, kad tai – aktorius. O jei aktorių darbas scenoje nekelia didžiulio susižavėjimo ar spektaklis gali būti pripažįstamas kaip puikiai pavykęs? Deja, bet atsakymas šį kartą – dar vienas akmuo į ,,Barboros“ daržą. Nebandant ieškoti povandeninių teatro srovių, studentams pasirodė, kad akivaizdžiausias spektaklio trūkumas – sinergijos tarp aktorių nebuvimas. Jis buvo toks akivaizdus, kad visi lyg vieno tvirtino, kad tradiciškai pastatyme spektaklyje nebuvo nė kruopelės Barboros ir Žygimanto meilės. Abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai vaidino kas sau: Eglė Mikulionytė buvo pati sau Barbora, o Dainius Svobonas – pats sau Žygimantas. Jų susitikimų ir meilės scenos sulaukė turbūt kritiškiausių būsimųjų menotyrininkų atsiliepimų, kadangi abu aktoriai jose atrodė kaip nepažįstamieji atliekantys oratorijas sau. Eglė Mikulionytė daugumai atrodė neišpildžiusi pagrindinio spektaklio akcento: jei ne perukas (beja, visiškai nevykęs) vargu ar atsirastų tas, kuris būtų lengvai matęs persikūnijimą iš sergančios aktorės į dvaro gražuolę Barborą. Visur matėme iškankintą ir nuvargusią aktorę, kuri nėra Barbora. Bet prie Eglės Mikulionytės Barboros studentai ilgam nesustojo. Diskusijos (tiesa, į vienus vartus) užvirė aptariant Dainiaus Svobono Žygimantą Augustą. Čia pasipylė kritikos strėlės. Nebuvo nei vieno, kuris būtų įtikintas šio vaidmens. Šaltas, monolitiškas ir (o teatleidžia mums visų mylimas D. Svobonas) savimi susižavėjęs Žygimantas scenoje buvo tiesiog neįdomus. Finalinės spektaklio scenos, kuriose Barbora miršta ant Žygimanto rankų atrodė net gi komiškos:  įsimylėjęs vyriškis savo mirštančią žmoną (dėl kurios paaukojo bemaž viską) laiko tarsi daiktą. Atrodė, kad tiek pat šilumos ar skausmo Žygimantas jaustų jei ant jo rankų mirtų kelmas. Gerų įspūdžių būsimiesiems teatrologams nepaliko ir kitų aktorių vaidyba.  Kiekvienas aktorius atskirai vertintas prieštaringai ir nuomonės dėl jų sukurtų personažų išsiskyrė. Tačiau visi studentai buvo nusivylę bendru darbu. Daugeliui atrodė, kad į sceną atėjo žmonės, kurie prieš tai susipyko ir nesugebėjo savo kasdienių konfliktų palikti už durų. Bendravimas ir bendradarbiavimas buvo šaltas, atrodė, kad visi tiesiog ,,išpylė“ didingus J. Grušo sumanytus tekstus. Aktorių vaidyba buvo vienas tų elementų, kuris labiausiai nuvylė menotyros studentus.

Vadindami save postmodernia karta, menotyros studentai spektaklyje pasigedo ir postmodernios dramos traktuotės. Niekas nekvestionavo fakto, kad Juozo Grušo 1972 m. parašyta pjesė yra istorinis mūsų literatūros paveldas. Bet studentai niekaip nesuprato, kodėl XXI a. 2 deš. statant praėjusio amžiaus dramą ji liko absoliučiai nekupiūruota? Kodėl drama liko kaip paminklas ir joje neatsirado jokio nūdienos aktualumo matmens? Prieš spektaklį visi menotyros studentai buvo perskaitę draminį kūrinį ir buvo nepaprastai nusivylę, kad per trijų valandų spektaklį buvo priversti dar kartą išklausyti tą pačią dramą. Studentai vienareikšmiškai sutiko, kad jaunam žmogui yra nepaprastai sunku klausyti ,,senovinės“ kalbos, kuri skamba nenatūraliai. Atrodė, kad ir patys aktoriai tardami tekstą, juo netiki, ir jiems toji kalba yra pernelyg pasenusi. Būtent kalba darė spektaklį visiškai svetimą jaunam žmogui, atrodė, kad iš scenos atsiduoda naftalinu ir pelėsiais. Tiesioginė dramos teksto traktuotė pavertė spektaklį keistai didingu. Iš vienos pusės tokia kalba turi savyje tarsi ir emocinį ,,užtaisą“, nurodo į praeities dienas. Tačiau jaunam žiūrovui tai tapo tikru kantrybės išbandymu.

Tam, kad būsimieji menotyrininkai neliktų vieniši ,,nesupratėjai“, norėtųsi aptarti ir profesionalių teatro kritikų poziciją. Įdomiausią tai, kad ji yra ,,jokia“. Tarsi ,,Barbora“ būtų nacionalinė vertybė, kurios kritikuoti negalima. Nuo pat premjeros rugsėjo 26 d. iki dabar (lapkričio pradžios) spaudoje pasirodė vos viena recenzija. O ,,Barbora“ laikoma svarbiausiu sezono pastatymu. Atrodo, kad šiuo metu Lietuvos teatro kritikai užėmė labai įdomią pozociją: jei spektaklis nėra labai gerai pavykęs, jie nerašo nieko. Atrodo, kad nebėra prasmės tai daryti, kritikams nusibodo rašyti, kad darbai nėra geri. Mūsų šalyje susiformavo toks reiškinys, kad kritikai ir teatralai sėdi skirtingose barikadų pusėse ir kiekvienas bent kiek kritiškesnis žodis sukelia audras stiklinėje. Teatro žmonės nenori klausyti jokios kritikos, vienintelis jų argumentas - ,,žiūrovai eina“. Labai liūdna, bet kritiškas žodis nėra priimamas. Esant tokiai situacijai Lietuvos kritikai tiesiog neberašo nieko, leidžia spektakliams nugrimzti į užmarštį (sunku suprasti, kodėl teatralai nenori suvokti akivaizdžios tiesos: jei apie spektaklį nėra rašoma, jo nelieka ir (istoriniame) teatriniame diskurse). Kritikams nusibodo pyktis, įrodinėti ir užsiimti besiginančio poziciją. ,,Barboros“ atveju kritikai ir vėl reiškia tylų protestą.

Remiantis ketvirto kurso menotyros studentų išsakytomis mintimis, galima daryti išvadą, kad J.Jurašo spektaklis ,,Barbora“ nepatenkino jų lūkesčių. Galbūt galima studentus kaltinti per menku išsilavinimu, per didele vaizduote ar per dideliais išankstinias lūkesčiais. Bet jei matytume tai, kaip jaunų žmonių poziciją, turėtume sutikti, kad tai kuo puikiausiai atspindi jauno žiūrovo norus. Norima švento, grubaus ar bet kokio gyvo teatro. Kad tik jis būtų gyvas, o ne : ,,šaltas, liūdnas, neįdomus“.