Savojo Aš beieškant paskaitoje-dirbtuvėse „Autobiografijos teorija ir praktika“

2011.02.15
Greta Klimavičiūtė Minkštimienė

Šiuolaikinis postmodernus pasaulis plaukia skubėjimu, vartotojiškumu, manipuliacijomis, įvairiais srautais, tinklais, pop pramogomis ir kitais aiškiais dalykėliais į kuriuos net ir nenorėdami nejučiomis įsiliejame. Jei pastebėsim, visada visi vykdo ateities projektus, visada esa užimti tais įvairiais srautais ir manipuliacijomis. Bet kažin kiek iš gausybės žmonių sustoja, susimąsto ir paklausia: „kas Aš esu?“. Šis klausimas yra tradicinės filosofijos diskusijos tema, kurią daugelis brandžių protų bandė teoriškai išspręsti ir nubrėžti Aš ribas, bet taip iki galo ir nepavyko. Šiuolaikiniai mąstytojai į tai atsako, kad tokio kaip Aš jau išvis nebėra, nes tai tik konstrukcijos įvairiausių manipuliacijų. Tame tiesos yra, kartu su sąlygiška išeitimi: ironišku juoku, pašaipumu, spontaniškumu ir kritišku požiūriu.

VDU erdvėse kaip visada galima atrasti kažką tokio, kas leidžia asmeniškai ieškoti Aš ir atrasti tas sąlygiškas išeitis iš primestų manipuliacijų. Šį kartą magistrantė Gintarė Kazakevičienė nusprendė nupasakoti ir parodyti savo paskaita-dirbtuvėmis „Autobiografijos teorija ir praktika“ (kurios vyko 2011 vasario 10 dieną) kelią. Kelią, kuris nuvedė link autobiografijos. Kad nekiltų jokių neaiškumų kas yra autobiografija, pateikiu pranešime naudotą apibrėžimą – „asmens gyvenimo patirčių, kurios vyko tarp žmogaus ir fakto, sankaupa, kurią galima matyti ir interpretuoti perspektyviniu keliu, žvelgiant iš čia ir dabar taško į ten ir tada.“ Tai aiškiai nuveda link savo praeities, arba savo Aš ieškojimo ir perkėlimo į čia ir dabar interpretaciją. Kiekvienas praeities momentas tai patirtis, kuri toliau konstruoja kiekvieno iš mūsų Aš tapatybę ir toliau lemia ateities konstrukcijas, bet visada tai nukreipiama į interpretatyvinę ten ir tada išraišką dabarties momentu. „Aš esu, tai ką prisimenu“ – išreiškė Gintarė. Tai tik dar kartą pasako prisiminimų svarbą, kaip savų patirčių bei savo tapatybės konstravimo ir konstatavimo galimybes. Kaip ir R. Dekartas konstatavo mūsų būvimą, Aš tikrumą teze „Mąstau, vadinasi esu“.

Abstraktūs pamąstymai apie autobiografiją veda ir iki praktikos, kuri apsireiškia teatre – vietoje, kurioje susipina dvi realybės įpintos į čia ir dabar esatį. Autobiografinis teatras, galima sakyti, yra šiuolaikinis požiūris į spektaklį: jau nebe tas tradicinis požiūris atspindėti objektyvią tikrovę ar sužaisti ja, bet kreipiamasi į pasąmoninį spontaniškumą, atkuriamos individualios praeities istorijos, atsigręžiama į subjektyvumą, sukuriama ištisa psichodrama. Teatras tampa gyvas visu įmanomu subjektyvumu! Spektaklis šiuo požiūriu yra žmogiškosios kūrybos rezultatas, bet ne tikrovės atspindys.

Žvelgiant į istorinius faktus galima sakyti, jog tokio tipo teatras 1922 m. gimė J. L. Moreno įkurtame „Spontaniškumo teatre“, kuriame buvo naudojama aktorių autobiografija kaip pasakojimo apie save būdas vykstantis spontaniškai čia ir dabar. Tačiau ilgai negyvavo dėl visuomenės kitokio t.y. tradicinio požiūrio į teatrą. Lietuvoje tokio tipo teatras atsirado visiškai neseniai. O šio žygio, parodyti publikai kitokias teatro galimybes, ėmėsi režisierius A. Giniotis, įkurdamas teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Šioje laboratorijoje kuriamas toks spektaklis, kuris yra paremtas tik aktorių istorijomis, arba dar kitaip sakant remiantis autobiografijomis.

Galima sakyti, jog užkulisines teatro laboratorijas įgyvendinome ir mes, pasyvūs klausytojai, o paskui ir aktyvūs dalyviai. Iškarto po teorinių apibrėžčių bei istorinių faktų įnikome į autobiografines dirbtuves arba bandymus išgauti kūrybinį spontaniškumą, provokuoti savo mintis. Visa tai išbandyta buvo moteriškoje apsuptyje: kas po darbų, kas po paskaitų atskubėjo atsipalaiduoti, daugelis net nežinojo nei kas čia, nei kas vyks. Tačiau iš reakcijų, pasisakymų buvo aišku, jog autobiografinės dirbtuvės paliko gerus įspūdžius.

Vyksmas vyko pirmiausia nuo susipažinimo pratimų, o toliau viskas krypo į kūrybinius spontaniškumus, kurių metu, bent jau mano asmeniniu atveju ir merginomis su kuriomis bendravau, buvo naudojami praeities prisiminimai: ką pasakoti vieną minutę žmogui kurio nepažįsti, ką papasakoti grupelei žmonių kurių taip pat nepažįsti apie temą, kurią tau pakužda, ir kaip paskui pabandyti grupelėje iš visų skirtingų temų suregzti bendrą pasakojimą. Tai ir reiškė kūrybinis spontaniškumas, tam tikros savęs paties provokacijos, savo patirčių, žinojimų iškėlimą bei išreiškimą. Ir pabaigai buvo nusikelta į savojo Aš ieškojimą: ką šis Aš dabar veikia ir koks jis yra.

Sakyčiau, jog šios dirbtuvės buvo pakankamai lengvos, nežymios provokacijos, bet pradžiai užtenka. Tai buvo kelias nuo kiro pajautimo iki kūrybinio spontaniškumo, asmeninių Aš patirčių bei suvokimų. Taigi kiekvienai iš mūsų įvyko dar vienas naujas patyrimas, dar vienas naujas prisiminimas ir dar kartą Aš suvokimas: nuo kas Aš buvau iki kas Aš esu.