A. van Gennep ir Perėjimo ritualai

Per pastaruosius dešimtmečius ritualas tapo svarbiu įrankiu tirti bei analizuoti tolimas ir svetimas kultūrines formas. Įvairiausių mokslų atstovams ritualas tapo visa rodančiu langu, per kurį galima ne tik matyti, bet ir tyrinėti kultūrų kuriamus savuosius pasaulius, kultūrų dinamiką ir t.t. Šiandien ritualas tapo ne tik tyrinėjimo objektu padedančiu suprasti socialinius (ir netgi meninius) fenomenus, bet taip pat ir tyrinėjimo įrankiu, metodu ir netgi tyrinėjimo stiliumi.

Pradedant pažintį su įvairiomis ritualo teorijomis, neišvengiamai susidursime su vienu iš garsiausių XX a. pirmosios pusės etnografu bei folkloristu Arnold van Gennep (1873- 1957).  Garsiausiame savo darbe Perėjimo papročiai (1909, Les Rites de Passage) teoretikas nagrinėja ritualus, kuriais įteisinamas bet koks vienos žmogaus visuomenės būklės virsmas kita, arba kitaip sakant, perėjimas iš vienos visuomenės padėties į kitą (gimimas, vedybos, mirtis). Perėjimo ritualais jis vadino ceremonijas, kurios lydi žmogaus „gyvenimo krizes“. Tokius ritualus arba kitaip virsmo apeigas jis suskirstė į tris fazes: preliminalinę (atskyrimo ritualai), liminalinę (perėjimo, izoliavimosi ritualai) bei postliminalinę (įvedimo ritualai) (nuo lotynų kabos žodžio limen – slenkstis). Šias tris fazes suprasdamas kaip visumą – jas vadino „perėjimo ritualų schema“. [1]

A. van Gennep buvo įdomu ne tik „kas“ yra ritualas, bet „kaip“ jis atsirado ir „kodėl“ yra atliekamas. Perėjimo ritualai, pasak autoriaus, nusipelnė ne tik išorinės, bet ir vidinės analizės. A. van Gennep norėdamas ryškiau ir aiškiau pailiustruoti „perėjimo apeigas“ palygino visuomenę su namu, kur žmonės pereidami iš vieno kambario į kitą kerta slenksčius (lot. limen). Taip visuomenė veda savo narius iš vieno statuso į kitą, kaip iš vieno kambario į kitą, visuomet perkertant slenkstį. Šis erdvinis elementas svarbus nes dažnai besikeičiant statusui keičiasi ir gyvenamoji vieta. Būtent šių perėjimų pažymėjimas ritualais reikalingas tam, kad individams būtų lengviau išgyventi besikeičiančią jų padėtį visuomenėje. Kalbėdamas apie „šventumą“ slypintį vidurinėje, liminalinėje fazėje A. van Gennep pabrėžia durų ir slenksčio svarbą. „Durys yra riba tarp svetimojo ir namų pasaulio (paprasto buvimo atveju) bei tarp profaniško ir švento pasaulio (šventyklos atveju). Peržengti slenkstį reiškia susivienyti su nauju pasauliu“ (van Gennep 1960:20). Pasak autoriaus šventumas nėra absoliuti vertybė, jis priklauso nuo situacijos. Žmogus įeinantis į naują (dar jam nepriklausantį) statusą su seniau turėtu, tampa „šventas“ atžvilgiu tų, kurie pasiliko profaniškoje būsenoje. Jo nauja padėtis reikalauja apeigų, kurios pagaliau įves individą ar grupę į bendruomenę ir sugražins jį į gyvenimo rutiną.

A. van Gennep nagrinėdamas perėjimo ritualus pastebėjo, jog, tam, kad atsirastų nauja savastis (self), senoji turi rituališkai mirti. Kandidatai tam tikriems ritualams yra atskiriami nuo savo statuso, nuo savos aplinkos bei aplinkinių, draugų ir pažystamų, jie palieka savo namus bei namiškius, galbūt susiduria su tiesiogine ar simboline agresija. Antra, jie įeina į „tarpinį“ periodą, kuriame neturi jokio išsiskiriančio statuso ar savo senosios tapatybės ženklų, tokių kaip vardas ar rūbai. Kai kuriais atvejais, kai pereinama į brandą, paaugliai gali pergyventi tam tikrą discipliną ir dalintis  abipusio sunkaus išmėginimo jausmu, kuris juos sujungia. Jų laisvės varžymas prasideda tuomet, kai paauglius pradedama orientuoti į ateities statusą bei gyvenimo įsipareigojimus. Juos gali mokyti visuomenės tradicijų ar lavinti tam tikros profesijos įgūdžius. Tik po šio mokymosi bei ištvermingumo išbandymo periodo jie gali pereiti į trečią, įvedimo į visuomenę, tarpsnį. Tačiau, tai jie daro su savo naujuoju (iš naujo sukurtu)  statusu ir tapatybe, galbūt įvedant naujus vardus ar pavadinimus, apsirengimo bei kalbėjimo stilius ir beveik neabejotinai naują elgimosi modelį, į kurį įeina atitinkamos pareigos bei įsipareigojimai.

Baimė, kuri kyla žmogui, besikeičiant jo statusui bei atsakomybėms yra nuslopinama ritualų pagalba. A. van Gennep pabrėžė, jog perėjimas į kitą, daugiau atsakomybių talpinantį statusą nebūtinai buvo susijęs su biologiniais pakitimais paauglystėje. Perėjimo apeigos pažymėjo kelionę per gyvenimą, atspindinčią fizinius pasikeitimus bei atsakomybės kitimą. Tokie virsmai negali netrikdyti žmogaus bei visuomenės gyvenimo, tad virsmo apeigų užduotis, kaip tik ir yra – sumažinti šį jų skausmingą poveikį.

Perėjimo ritualai kartais apima daugiau nei tik statusų kaitą. Pavyzdžiui vestuvėse, ne tik jaunoji ir jaunikis pereina nuo vienišo ar išsiskyrusio individo statuso į buvimą susituokus, bet jų tėvai taip pat įgauna naują statusą. Tėvai, broliai, seserys ir draugai gali įeiti į naujus santykius. Taip pat kiekviena iš apeigų turi savo ypatingą paskirtį, pavyzdžiui, vestuvių apeigoms priklauso vaisingumo ritualai, gimimo apeigoms priklauso saugos ir lemties lėmimo ritualai ir t.t. A. van Gennep išskirti trys tarpsniai skirtingose apeigose bei skirtingose kultūrose išreikšti nevienodai. Antai laidotuvių apeigose ryškesni atsiskyrimo ritualai, o vestuvių apeigose – įvedimo. Perėjimo ritualai reikšmingą vaidmenį vaidina, nėštumo, sužadėtuvių, iniciacijų apeigose, o visai nereikšmingą – įvaikinant, antrąsyk gimdant, antrąsyk tuokiantis ar pereinant iš antrosios amžiaus grupės į trečiąją (van Gennep 1960:11).

Taigi, apibendrinant, A. van Gennep ritualą suprato, kaip trijų tarpsnių schemą: atskyrimas, perėjimas ir įvedimas. Žmogus per savo gyvenimą pastoviai keliauja iš vieno statuso į kitą, nelyginant iš vieno kambario į kitą. Tai lyg atgimimas, pakilimas naujam, kitokiam, gyvenimui. Dažniausiai tokie „atgimimai“ yra gąsdinantys savo nežinia todėl, pasak A. van Gennep, ritualo tikslas – pagelbėti žmogui susitaikyti, prisitaikyti ir apsiprasti su nauja padėtimi, būtent pereinant per jo paminėtas tris fazes.

[1] A. van Gennep buvo pirmasis, kuris pastebėjo „perėjimo ritualų“ reguliarumą bei jų reikšmingumą žmogaus gyvenime. Dėl šios svarbios įžvalgos „perėjimo ritualai“ tapo antropologijos ir sociologijos kalbos dalimi.