„Antigonė Sibire“ – visuomet bus aktualu

Praeitą trečiadienio vakarą, VDU teatrologijos katedros „Teatro klubo“ nariai, Kauno dramos teatre stebėjo spektaklį „Antigonė Sibire“. Po spektaklio vyko dviejų dalių diskusija: pirmoji diskusija vyko su spektaklio aktoriais; antroji – be aktorių, su „Teatro klubo“ nariais bei dar keliais išdrįsusiais prie mūsų prisijungti žiūrovais iš salės.

„Teatro klubo“ nariai prieš eidami į spektaklį turėjo persiskaityti A. Jevsejevo recenziją „Antigonė Sibire”: kai skausmas tampa pareiga“. Mūsų tikslas buvo palyginti, kiek teatro kritiko nuomonė skiriasi/sutampa su „paprastų“ teatro žiūrovų nuomone, kuriems ir yra kuriamas spektaklis ir ką žiūrovai apskritai galvoja apie kritiką.

Pirmojoje diskusijos dalyje žiūrovai turėjo puikią galimybę paklausinėti aktorių tiek apie patį spektaklį, tiek apie aktoriaus darbo ypatumus. Kadangi jau buvome įtakoti perskaitytos recenzijos, diskusija prasidėjo klausimu: kaip aktoriai ir režisieriai priima ir reaguoja į kritiką? Kai kurie aktoriai iš karto pradėjo pasakoti, jog iš kiekvienos, nesvarbu kokios kritikos, gali kažką pasiimti sau, kažką permąstyti, kažką, kiek leidžia vaidmuo, pakoreguoti. Tačiau kalbant apie režisierių buvo išreikšta nuomonė, jog dar nei vienas režisierius nėra koregavęs spektaklio pagal recenzijas. Teiginį sekė paprasta argumentacija – „juk ne kritikas stato spektaklius, jis tik antraeilė figūra, nebūtų kūrėjo, nebūtų ir kritiko“. O daugelio galvoje galėjo ironiškai suskambėti – nebūtų žiūrovo, nebūtų ir kūrėjo. Taigi režisierius nieko nebekeičia, kad ir kokia recenzija bebūtų[1].

Vėliau perėjome prie klausimų apie žiūrovo ir aktoriaus santykį: kaip aktoriai mato žiūrovus, kaip jie juos jaučia. Aktoriai kalbėjo apie žiūrovų įsiklausymą, kuris jiem yra puikiai jaučiamas, ir jeigu toks įsiklausymas atsiranda (kas nutiko ir mūsų stebėtame spektaklyje), tuomet atiranda ir komunikacija, o kai atsiranda komunikacija, yra galimybė, jog žiūrovas supras ką norima spektakliu pasakyti.

Žiūrovus domino ir aktoriaus darbo ypatumai. Aktoriai paklausti kiek jų pačių išlieka jų kuriamame vaidmenyje, atsakė, jog didžioji dalis vaidmenų yra kuriami per daug nenutolstant nuo savęs. Aktoriai kuriamam vaidmeniui pritaiko savo išgyvenimus, „mentalą“, o jei nepavyksta pritaikyti sąmoningai, tuomet  kažkas išnyra iš pasąmonės. Visuomet yra savasis personažo suvokimas. Tačiau vienas aktorius tuoj pat paprieštaravo, jog nors ir turi savo suvokimą, jis gali neatitikti režisieriaus suvokimo ir tokiu atveju tenka taikytis.

Galiausiai bandėme išsiaiškinti, koks buvo pagrindinis spektaklio tikslas ir ar šio spektaklio tema, aktorių nuomone, yra aktuali šiandieniniam žmogui. Spektaklio tikslas – pažadinti sąmonę istorijai, patriotizmui, tradicijoms, artimo meilei. Šiuo metu, pasak aktorių, „Antigonių metas“, daug kas stato spektaklius šia tema, vadinasi to reikia ir tai yra aktualu.

Pastebėjimas po pirmosios diskusijų dalies: visi žiūrovai į aktorių žiūrėjo su didele pagarba, iš užduodamų klausimų galėjai jausti, jog teatro menas ir aktoriaus profesija jiems siejasi su kažkuo magišku ir sunkiai paaiškinamu. Kai kurie užduoti klausimai išdavė, jog žiūrovai aktoriaus darbo nelaiko profesija, jiems tai kažkas daugiau nei darbas - tai ypatinga kūrybos magija.

Antrojoje diskusijų dalyje, pasilikę žiūrovai bandė aiškintis spektaklio trūkumus ir privalumus, vis prisimindami ir palygindami savo pastebėjimus su straipsnio pradžioje minėta recenzija. Diskusija prasidėjo žodžiais: „Pačios blogiausios recenzijos dažniausiai išeina kaip reklama.“. Daugelis diskusijos dalyvių pareiškė, jog jiems recenzijos nedaro jokios įtakos, kadangi jas rašo nepažįstamas žmogus, jose yra išreiškiama, kad ir profesionalaus kritiko, teatrologo, bet vis dėlto subjektyvi nuomonė. Viena mergina pareiškė, jog žmonės net spalvas mato skirtingai, daug ką skirtingai interpretuoja, todėl kritikas negali būti autoritetas, kuris pasako paskutinį žodį, nulemia mūsų suvokimą, o žiūrovai to neturėtų priimti kaip grynos tiesos. Tačiau kai kas iš karto paprieštaravo teigdami, jog recenzijos gali priversti pamatyti ir atrasti tas spektaklio vietas, apie kurias pats nebūtum susimąstęs.

Žiūrovai nusprendė, jog spektaklyje yra prie ko „prisikabinti“. Pagrindinis „kabliukas“ buvo ištęsti dialogai, kurių metu buvo kalbama „apie tą patį tik kitais žodžiais“, kai kam tai priminė monotoniją ir užliūliavimą. Kai kas dalinai sutiko su recenzija, jog kai kurios vietos buvo nuobodžios ir galėjai matyti tiek salėje, tiek scenoje bežiovaujančius žmones. Tačiau intensyvi spektaklio pradžia sugebėjo sukurti psichologinę įtampą, kurią daugelis jautė ir per „monotoniškiausias“ vietas. Kai kurie žiūrovai šias vietas pateisino sakydami, jog beklausydami dialogo vis atsijungdavo ir pagaudavo save bemąstančius apie tam tikrus dalykus susijusius su spektaklio tema ar su jų asmenine patirtimi. Paradoksalu, tačiau tai buvo lyg minutės pertraukėlės, skatinančios pasinerti ne į spektaklį, bet į save patį spektaklio kontekste. Kai kas kaltino ir pertraukos nebuvimą, kadangi išlaikyti dėmesį tokiame sudėtingame ir psichologinės įtampos kupiname spektaklyje yra be galo sunku, tai reikalauja tiek dvasinės, tiek fizinės energijos.

Kita vieta, kurioje tiek kritiko, tiek žiūrovų nuomonė iš dalies sutapo – spektaklio plotmių daugialypiškumas. Čia žiūrovai pasidalino lyg į dvi stovyklas. Vieni teigė, jog kai kurių faktų nežinojimas erzino ir trukdė geriau suprasti patį spektaklį. Kai kam tai kėlė diskomfortą ir netgi gėdą. Jie teigė, jog pasidomėjimas spektaklio tema prieš einant į jį, gali duoti labai daug, kadangi kartais nežinodamas konteksto gali praleisti geriausius spektaklio „perliukus“. Kita stovykla teigė, jog kaip tik tai yra gerai, nes po spektaklio tau lieka klausimų, tuomet vis mąstai, pasidomi ir tas spektaklis kurį laiką gyvena tavo mintyse. Žmogus, pasak jų, atėjęs į spektaklį ir net nežinodamas kas ta Antigonė, galvodamas kad tai pramanytas dalykas, o apie Sibirą tik kažkur girdėjęs, vis tiek kažką prisitaikys sau iš savo gyvenimo ir jam tas spektaklis taps aktualus ir artimas.

Žiūrovai, kaip ir aktoriai, sutiko, jog spektaklis be jokios abejonės yra aktualus šiuolaikinei visuomenei, jeigu ne iš istorinės perspektyvos, tai bent iš Antigonės situacijos – „ši tema buvo, yra ir bus aktuali“. Pats spektaklis kiekvieno viduje paliečia tokius dalykus kaip meilė, pasiaukojimas, tradicijų išlaikymas. Žiūrovai vieningai sutiko, jog „Antigonę Sibire“, jei ne dėl jo mėminės vertės, tai bent dėl spektaklio temos verta ir netgi būtina pamatyti.

Straipsnį parengti padėjo „Teatro klubo“ savanorė Milana Nostramaitė