Aristotelio katarsio sampratos interpretacijos
2011.03.23 |
Gintarė Kazakevičienė |
Katarsio sąvoka yra viena mįslingiausių Vakarų Europos istorijoje. Iki šių dienų nemažai skirtingų sričių atstovų bandė įvairiai interpretuoti šį terminą ir jo paskirtį, tyrinėdami Aristotelio veikalą „Poetika“. Tačiau šis darbas nepasižymi nuoseklumu ir išbaigtumu, nes manoma, kad tai galėjo būti nuolat taisomi bei pildomi konspektai, o be to, dalis veikalo yra neišlikę. Todėl katarsio sampratos interpretacijų laukas prasiplečia.
Katarsio samprata Aristotelio „Poetikoje“
Aristotelis yra žymiausias antikinio pasaulio mokslininkas. Jis apie katarsio sampratą užsimena keliuose skyriuose veikale „Poetika“ (parašytas apie 335 m. pr. Kr.) bei savo ankstesniame darbe - „Politika“, VIII (7). Pats autorius netgi nemini žodžio „katarsis“, o nuolat kalba apie stiprias emocijas ir išgyvenimus, juos įvardindamas įvairiais sinonimais: gailestis, baimė ir pan. Apie Aristotelio katarsį kalbėti gana sudėtinga, nes nėra konkretumo visoje „Poetikoje“, todėl tiksli teorinė katarsio apibrėžtis lieka neaiški. Informacijos ir išsamumo trūkumas užleidžia vietą įvairioms interpretacijoms. Tam tikra prasme katarsio sąvoka tampa universali ir gali būti pritaikoma skirtingose srityse.
Įdomu tai, kad yra išleisti trys „Poetikos“ vertimai į lietuvių kalbą: 1959 m. (vertė M. Ročka), 1978 m. (tik perspausdintas) ir 1990 m. (iš naujo suredagavo E. Ulčinaitė). Pirmasis ir antrasis „Poetikos“ vertimai sutampa, o trečiajame E. Ulčinaitė visiškai nebevartoja žodžio „katarsis“, kuris buvo minimas abiejuose pirmuose vertimuose. Tai labai svarbu, nes tada kyla klausimas – kada gi Aristotelis pirmą kartą įveda katarsio terminą ir ar išvis jį vartoja? Vadinasi, 1959 m. M. Ročka, versdamas „Poetiką“ sąmoningai paminėjo katarsio sąvoką, norėdamas apibūdinti aprašomus jausmus, o E. Ulčinaitė, lygindama jo vertimą su originalu, konkretaus žodžio „katarsis“ visiškai nerado ir todėl jo nevartojo. Atsižvelgiant į šį vertimo skirtumą, Aristotelio minimi emocijos, jausmai, aistros, potyriai gali būti traktuojami kaip katarsinės patirtys.
Katarsio sampratos tarp estetikos ir etikos
Katarsio interpretacijos tarp estetikos ir etikos yra artimos Aristotelio katarsinių emocijų apibūdinimui. Kai kuriuose tekstuose yra aiškinama, kad etinis katarsis yra išsiplėtojęs iš estetinio suvokimo, kad šios sampratos eina lygiagrečiai arba kad jos yra persipynę ir papildo viena kitą. Pats Aristotelis minėjo, kad estetika ir etika yra gan panašios. Aristotelio „Politikoje“ minimas apsivalymas būtent iš estetinės pusės, o „Nikomacho etikoje“ galima rasti etinio katarsio interpretacijų. Aristotelis yra žinomas kaip katarsio sukeltų išgyvenimų estetinės traktuotės atstovas. Jo „Poetikoje“ vertėjas užsimena apie autoriaus katarsio supratimą: tai yra metafora iš medicinos srities į meno sritį. Aristotelis teigia, kad išgydyti galima ne tik isterinę žmogaus būklę, bet ir visus jausmus ir aistras, kurios tik turi kokių nors patologinių priemaišų. Šitokią apvalomąja reikšmę Aristotelis skiria ir grožinei literatūrai, o ypač tragedijai. Estetika apima visas meno rūšis, o katarsis „pereina“ ir pasireiškia visuose menuose.
Aristotelis pirmasis teigė, kad apsivalyti, išgyti galima ir meno dėka, taip apgindamas estetinį požiūrį į katarsinius jausmus. Ypač aktyviai šią idėją gynė ir plėtojo J.W. Goethe ir F. Schilleris. Kalbant apie estetinį katarsį bendrąja prasme galima sakyti, kad jis pasireiškia visuose menuose, nes ir estetika apima visus menus.
Etinė-moralinė katarsio samprata siejasi su idėja, kad menas gali auklėti žmones ir suteikti ne tik estetinių potyrių, bet ir turėti moralinį atspalvį. Pats Aristotelis pateikia katarsinius išgyvenimus kaip estetinę patirtį, o apie meno ir etikos sankirtą teigia, kad „jei poezija siektų tik etinių tikslų ir jeigu ji siektų suteikti tik moralinę naudą, tada kuo ji skirtųsi, pvz., nuo istorijos ar kitos mokslo srities veikalo, kuris irgi gali siekti etinių tikslų? Niekuo nesiskirtų.“ Tačiau etinio-moralinio katarsio aiškinimų vis tik yra. Etinis-moralinis katarsis ne tik apvalo, išgrynina, „iškrauna“ susikaupusias emocijas, bet ir pasižymi auklėjamuoju aspektu. D. Diderot ir G.E. Lessingas išplėtojo šią idėją teigdami, kad moralinė transformacija yra nukreipta į vertybes. Jų požiūris ypač įtakojo marksistus.
Estetinis ir etinis-moralinis katarsis yra susiję tarpusavyje, galima sakyti papildo vienas kitą. Menas yra galinga priemonė, sukelianti katarsį, kuris gali būti etinio-moralinio pobūdžio ir ne tik mokyti žmogų, bet ir transformuoti emocinę iškrovą į vertybes.
Psichologinės katarsio sampratos
Dėl akivaizdaus terapinio katarsio poveikio keletas psichologų nusprendė įvesti šį terminą į savo teorijas taip atskleidžiant dar daugiau šios sampratos spalvų. Populiariai samprotaujama ir psichologinis katarsis kildinamas iš fakto, kad Aristotelio tėvas buvo gydytojas, o sūnus jam padėdavęs darbuose. Esą tai turėję įtakos formuojant katarsio sampratą. Kita galima versija, kad katarsis medicinoje susiformavo iš graikų apeiginių apsivalymų praktikos. Jų metu dalyviai tarsi pereidavo iš vieno būvio į kitą. Taip pat Aristoteliui įtaką galėjo padaryti tame pačiame amžiuje kaip ir jis gyvenę garsūs medicinos mokslo atstovai (pvz.: Hipokratas).
Šiandien medicininis katarsis yra naudojamas psichologijoje. Žymiausi yra šie atvejai:
- Katarsis S. Freudo psichoanalizėje yra metodas, kai terapijos efektas pagrįstas adekvačia patogeninių afektų iškrova.
- Moreno įvardija katarsį kaip pagrindinį tikslą psichodramoje, kurį pasiekęs dalyvis atsiduria pačioje kūrybingumo, atsipalaidavimo viršūnėje.
- Meno terapija tiesiogiai susieta su gydymu.
- „Pirminio riksmo“ terapija taip pat aiškiai paženklinta katarsio antspaudu.
Nors Aristotelis savo veikaluose ir nevartojo žodžio „katarsis“, šio termino autorystė priskiriama jam. Apžvelgiant įvairius katarsio sampratos aiškinimus lieka aišku, kad ši sąvoka atvira interpretacijoms dėl informacijos trūkumo.