Feministinė antropologija: lyčių skirtumai

Moterys visuomeniniame, mokslo ir kitose socialiai formuojamo gyvenimo srityse tebėra simboliškai nekonpetetingos bei materialiai pavaldžios pozicijas užėmusių vyrų įtakai. Reikėtų pabrėžti, kad egzistuoja ne viena teorija nagrinėjanti moterų diskriminacijos motyvus, tačiau šiame straipsnyje bus aptariama feministinė teorija, kuri išryškina moterų ir vyrų skirtumus bei remiantis tomis skiriamybėmis siekia paaiškinti moterų antraeilį vaidmenį visuomeniniame gyvenime. Pagrindinės teorijos analizuojančios vienokius ar kitokius lyčių skirtumus yra: kultūrinis feminizmas, kurio pagrindinė idėja yra, kad moterys turi daugiau savybių, kurios yra naudingesnės sociokultūrinėje veikloje (pasaulio istorijoje karų sukėlėjai daugiausiai – vyrai), taigi būtent dėl to daugiau prisideda prie harmoningos visuomenės kūrimo; biologinis feminizmas - ieškoma biologinių paaiškinimų kuo skiriasi vyras nuo moters bei kaip iš šių biologinių skirtumų gimsta vyro pilnavertiškumas ir moters menkumas; institucinis ir socializacinis feminizmas – siekia pavaizduoti lyčių skirtumą dėl skirtingo socializacijos proceso, pavyzdžiui, moteris – namų šeimininkė, vyras – karys; socialinis psichologinis feminizmas nagrinėjaskirtingų lyčių psichologinį elgesį socialinėje aplinkoje.

Antikoje absoliutus žmogaus tipas buvo vyras. Antikos filosofai teigė, kad moteris pati savęs neapsibrėžia – ji apsibrėžia vyro atžvilgiu, kaip kitokia nei vyras, kaip vyro skirtumas. Simone de Beauvoir (Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo, 1995), viena žymiausių filosofių, rašiusių apie moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje,  moterį laiko produktu tos socialinės ir kultūrinės realybės, kuri ją apibrėžia. De Beauvoir skirtumo teorizavimas turėjo didelę įtaką feministiniam mąstymui nuo 7 – ojo dešimtmečio iki šių dienų. Jos feministinė idėja, kad iš principo visi žmonės yra lygūs, buvo esminė. Kol vakarietiškame mąstyme vyravo binarinės opozicijos (ir iš dalies tebevyrauja), tol akcentuojama skirtumai - „būti menkavertiškam arba būti mažesniam“. Simone de Beauvoir siekė sugriauti tą hierarchiją, kurioje skirtumas pirmiausia reiškia moters antrumą, taigi menkavertiškumą, antraeiliškumą.

Įdomus fenomenas yra androginija - tai belytiškumas, trečioji „lytis“. Tai filosofinis požiūris į individą kaip „tokį“, neakcentuojant lyties, peržiangiant lyties ribas. Anot Alisa S. Rossi (Feminizmas, 2005), viena iš Nacionalinės moterų organizacijos kūrėjų, skirtumus tarp vyrų ir moterų reikėtų ištrinti, turima omenyje tuos skirtumus, kurių nediktuoja biologija, tik tai gali atvesti prie faktinės lyčių lygybės. Lyčių suartėjimas per moterų maskulinizaciją ir vyrų feminizaciją, kuriant visuomeninės androginijas. Jean – Paul Sartre novelių rinkinyje Siena taip pat paliečia su lytiškumu susijusias problemas - skirtingų lyčių lytiškumas įvardijamas kaip trukdis tyram ir nuoširdžiam bendravimui.

Probleminis klausimas, pretenduojantis paaiškinti moters kaip „žemesnės“ statusą yra siejamas su moters didesniu „gamtiškumu“ nei vyro. Taigi ar moters ir vyro santykis toks kaip gamtos ir kultūros? Siekiant atsakyti į šį klausimą, remiamasi įvairiomis hipotezėmis bei šalia pateikiami pavyzdžiai gyviau perteikiantys kultūrinio, biologinio bei socializacinio feminizmo idėjas.

Varnų gentyje, moterims uždrausta prisiartinti prie sužeisto vyro, prie vyrų einančių į karą ar prie šventų objektų jos menstruacijos laikotarpiu, nes tikima, kad tai gali sukelti nelaimę. Dauguma kultūrų turi priėmimo į jaunuolius apeigas, kurių esmė vaiką rituališkai perkelti į pilnavertį dalyvavimą visuomenėje ir kultūroje. Daug kultūrų nevykdo laidojimo apeigų mirusiems mažamečiams vaikams, nes tai siejama su jų nepilnavertiškumu kaip socialių būtybių. Biologiniai faktai suteikia pranašumo/menkumo reikšmes lytims, kultūros požiūriu apibrėžtose vertybių sistemose. Moteris tapatinama su „gamtos“ simboliu, kurį ypač postmoderni kultūra nuvertina. „Kultūra“ tapatinama su aukštesniąja sfera, visa tai ką žmonija transcenduoja, palenkia savo tikslams, valdo. Moters tapatinimas su gamta, be abejonės, prasideda nuo gimdymo funkcijos, kuri būdinga tik moterims. Menstruacijos taip pat siejamos su „gamtiškumu“, jų metu sutrikdoma moters rutina, tai pastato ją į niekinamą padėtį. Nėštumo metu dauguma reikalingų moters organizmui medžiagų nukreipiama gemalo maitinimui, todėl eikvojama pačios moters energija, tai taip pat siejama su menkumo požymiu. Vyras neturėdamas natūralių kūrimo galimybių, savo kūrybiškumą atskleidžia kurdamas „dirbtinius“ objektus, kurie savo prigimtimi yra patvaresni, nei moters sukurta gyvybė. Tačiau negalima teigti, kad moteris visiškai nedalyvauja „kultūrinėje“ veikloje. Vaikų socializavimas – svarbus reiškinys įrodantis moters veiksnumą formuojant „kultūrą“. Įdomus aspektas aiškinantis vyrų polinkį į abstraktesnį mąstymą iliustruojamas kaip berniukų socializavimo proceso perdavimas į tėvo rankas. Tėvas beveik visada yra tolimesnis nuo motinos, su tėvo įvaizdžiu tapatintis reikia per tam tikrą laiko tarpą bei atstumą, kadangi jo dažniausiai nėra namuose. Susitapatinimas su vyrišku vaidmeniu siejamas kaip abstrakčių elementų rinkinys, o ne asmeninis susitapatinimas su tėvu kaip realiu individu, todėl berniukas socialinį pasaulį atranda suorganizuotą pagal abstraktesnius kriterijus.

Lyčių skirtumų išryškinimas pilnai neatsako į moterų diskriminacijos priežastis, kadangi tai tik kultūrinių, biologinių bei socializacijos skirtumų aspektu (tarp vyro ir moters) analizuojama problema. Taip pat egzistuoja klasinės nelygybės ne tik tarp skirtingų lyčių, bet ir tarp tos pačios lyties teorija bei „lygybės feminisčių“ hipotezė, kad nuolatiniai lyčių skirtumai yra nedideli, o jų poveikis skirstant lytims vaidmenis yra neženklus, tiek moterys, tiek vyrai turi bendrų panašumų; lyčių skirtumai yra tik socialinė konstrukcija, kuri darosi reikšminga kuriantis identitetui. Vis dėlto reiktų pripažinti, kad pagrindinis pamatas, ant kurio stovi moterų diskriminacija yra skirtumai, nesvarbu kokio intensyvumo jie bebūtų - biologiniai ar psichologiniai, išryškėtų anksčiau ar vėliau - tačiau būtent jie formuoja netoleranciją bei pavergimą.

Literatūra:
1. Sleczka K. (2005). Feminizmas. Vilnius: Mintis.
2. Gruodis K. (1995). Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo. Vilnius: Pradai.
3. Koivunen A., Liljestrom M. (1998) Sprendžiamieji žodžiai. 10 žingsnių feminizmo link. Vilnius: Tyto Alba.