Graffiti ir skirtingi miesto erdvės patyrimai
2011.04.27 |
Veronika Urbonaitė |
Praėjusį trečiadienį vienoje Laisvės alėjos kavinių statėme laikinos konstrukcijos „Kultūros kiemą“ kalbėdamiesi apie graffiti. Tiksliau – apie nelegalias miesto žymes ir netikėtas erdvės transformacijas. Trumpai apie tai, ką spėjome aptarti:
Įvairių sričių teoretikai, rašantys apie miesto erdvę, kaip ir įvairių miesto disciplinų tyrėjai–praktikai pastebi, kad erdvės suvokimas nėra nei savaime suprantamas, nei universalus. Egzistuoja mažiausiai dvi miesto patyrimo formos – pavadinkime jas „tradicine“ ir „betarpiška“.
Pastaroji daugiau būdinga miesto keistuoliams, slampinėtojams ar subkultūrų atstovams, kurie miesto erdvę suvokia kiek kitaip nei statistinis praeivis, išmokęs automatiškai paklusti nerašytoms elgesio viešoje vietoje taisyklėms. Viena iš „betarpiškai“ miesto erdvę patiriančių ir savo buvimu ją akivaizdžiai keičiančių grupių yra graffiti piešėjai.
Pasak kriminologų iš Australijos, M. Halsey ir A. Young (2006), graffiti piešėjas ignoruoja esamą miesto erdvę, kurią priima kaip banalybę, ir orientuojasi į potencialias jos formas, miestą suvokdami kaip erdvę kūrybinei raiškai. Gatvė piešėjui – visuomet neužbaigta, kviečianti įsitraukti į miesto paviršiuje nuolat vykstančią idėjų cirkuliaciją.
Toks buvimo mieste būdas nėra priimtinas disponuojantiesiems galia ir didžiajai visuomenės daliai, nes kvestionuoja elgesio konvencijas ir viešojoje erdvėje išryškėjančias hierarchijos trajektorijas. Kur kas patogesnis – „tradicinis“ santykis su miesto erdve, veikėjui diktuojantis pasyvius praeivio, žiūrovo, pirkėjo vaidmenis.
Graffiti, gatvės menas ir kitos nekonvencinės buvimo miesto erdvėje formos (kaip flashmobai, skvotinimas, guerilla gardening, netgi ne tvarkingas sėdėjimas, bet, pavyzdžiui, gulėjimas ant miesto suolų ar parkų žolės) atstovauja lanksčiam ir kūrybiškam erdvės patyrimui. Miestas suvokiamas kaip vientisa (t.y. hierarchiškai nesuskirstyta) ir atvira (t.y. prieinama bet kokio socialinio statuso asmenims, jų idėjoms ir potencialiam įsikišimui) erdvė.
„Betarpiškai“ patiriant miesto erdvę siekiama ją keisti, gatvės meno įsikišimu atverti estetinio patyrimo galimybę ne tik privačiose meno galerijų erdvėse, bet ir pačiame mieste, viešoje erdvėje sukuriant netikėtumo įspūdį. Toks miestas, kuriame yra gatvės meno darbų, piešėjų nuomone, tampa gyvu ir atviru, jame vyksta komunikacija, apsikeitimas nuomonėmis ir reikšmėmis, jame vyksta tai, ką galima pavadinti viešu gyvenimu.
Todėl pats įsikišimo veiksmas pačių piešėjų nėra vertinamas kaip nusižengimas, tiksliau – suvokiamas kaip formalių taisyklių pažeidimas, neprieštaraujantis aukštesnei dalykų tvarkai. O miestas, kuriame visiškai neaptiktume graffiti darbų, piešėjų patiriamas kaip negyvas, pernelyg tvarkingas, kur visa apimanti kontrolė užgniaužia ne tik spontaniškos kūrybos miesto sienoje galimybę, bet ir visą viešąjį gyvenimą.