Kultūros kiemo jaunimas bandė pažinti Europą Turkijoje

2011 metų balandžio 25 – gegužės 2 dienomis Kultūros kiemo jaunimas (penkios merginos, iš kurių trys Linos, ir vienas vaikinas) dalyvavo Veiklaus jaunimo programos finansuojamame mainų projekte „Discovery Europe“, Turkijoje. Projekte iš viso dalyvavo penkios šalys: Lietuva, Turkija, Švedija, Lenkija ir Rumunija. Plačiau apie patį projektą ir kelionę iš pačių dalyvių lūpų:

Ir kas galėjo pagalvoti, kad vienoje savaitėje gali tilpti tiek naujų patyrimų ir emocijų, kad per tokį trumpą laiką gali sugriūti net seniausiai nusistovėję stereotipai, kad dar nepažįstami žmonės per viena savaitę taps tokie artimi ir, kad prieš projektą nė karto negirdėtas Turkijos miestas Kayseris taps toks savas.

 Į projektą „Discovery Europe“ susirinko labai skirtingas jaunimas iš Švedijos, Lenkijos, Rumunijos, Lietuvos ir žinoma Turkijos, kur ir vyko projektas. Svetingai priimti projekto organizatorių nespėjome skaičiuoti pralekiančių dienų. Nuobodžiauti nebuvo kada, nes didžiąją laiko dalį užimdavo darbas grupėse, diskusijos bei įvairios kūrybinės užduotys, kurių metu vis labiau ir labiau susibendravo projekto dalyviai. O po darbų jėgas atgaudavome paragavę tradicinių turkiškų patiekalų ir smagiai praleisdami laiką projekto dalyvių kultūrinėse vakaronėse, kurių metų kiekvienos šalies atstovai pristatydavo savo tradicijas, supažindindavo su istorija, vaišindavo tradiciniais valgiais ir žinoma pamokydavo tradicinių šokių žingsnelių. Taigi, projekto dalyviams teko paragauti lietuviškos giros, paskanauti juodos duonos bei kitų lietuviškų gardumynų, kurie ypač nustebino turkus. Jie iki šiol net neįsivaizdavo, kad gali būti ne tik baltas batonas, kurį jie taip mėgta, bet ir dar gardesnė lietuviška juoda duona.

Smagu, kad ne tik projekto šeimininkai stebino mus Turkijos gamtos grožiu, įspūdingais Kapadokijos (Cappadocia) vaizdais bei tvirtomis ir įdomiomis savo tradicijomis, bet ir mes, lietuvaičiai, parodėme projekto dalyviams, kad turime savitą kultūra bei tradicijas, kurias stengiamės puoselėti. Todėl labai smagu, kad tokie tarptautiniai jaunimo projektai kaip „Discovery Europe“ leidžia jauniems žmonėms pamatyti daugiau, pažinti daugiau ir siekti daugiau.

Lina Slavickaitė

Visą šią kelionę būtų galima skirti į dvi dalis: pramoginę ir projektinę. Kalbant apie pramoginę dalį, tai ją galiu apibūdint vienu žodžiu - nepakartojama. Šis projektas suteikė galimybę pamatyti ne turistinę, o tą tikrąją Turkiją. Turėjom daug galimybių pabendrauti su vietiniais gyventojais, susipažinti su jų gyvenimo ypatumais, tradicijomis, kultūra. Galėjome patys pabandyti įsijausti į jų gyvenimo ritmą. Ši kelionė padėjo sulaužyti daug stereotipų, kuriuos buvome susiformavę. Aš asmeniškai niekada nebūčiau pagalvojus, kad mano nuomonė apie turkus pasikeis iš pagrindų. Džiaugiuosi dėl to. Tas stereotipų laužymas, iš tiesų, padeda praplėsti akiratį ir neužsifiksuoti tik ties viena, visuomenės ar savo paties suformuota išankstine nuomone. Daugumai mūsų iš tiesų labai trūksta tolerancijos kitų kultūrų, ypatingai tokių, kurios stipriai skiriasi nuo mūsiškių, atžvilgiu. Jaučiuosi išmokusi vertingą pamoką. 

Projektinė dalis, mano manymu, galėjo būti šiek tiek geriau organizuota. Trūko adekvataus laiko planavimo ir susikalbėjimo tarp dalyvių ir organizatorių. Dažnai būdavo, kad apie programos pasikeitimus sužinodavome tik paskutinę akimirką, tai erzindavo. Taip pat galvoju, kad projektinė veikla būtų buvus sėkmingesnė ir sklandesnė tiek dalyviams, tiek organizatoriams, jei būtų sukviesti panašaus amžiaus žmonės. Tas amžiaus skirtumas stipriai jautėsi ne tik užduočių atlikime, bet ir bendravime. Labai skyrėsi poreikiai.

Eglė Minkštimaitė

Savaitė egzotiškoje šalyje – Turkijoje, Kayseri mieste – prabėgo kaip akimirka. Daug naujų draugų, įspūdžių, nuotykių, žinių ir šiek tiek geriau pažintos keturios kitos kultūros: Rumunijos, Lenkijos, Švedijos ir Turkijos. Penkios dienos praleistos su kitų kultūrų žmonėmis parodė kokie skirtingi, bet kartu ir labai panašūs esame. Bendrų užsiėmimų metu išsiaiškintas bendras problemas stengėmės sugalvoti kaip galima spręsti. Juk norint kažką pakeisti plačiu mastu reikia pradėti nuo savęs.  Žinoma, ne tik problemų ieškojome: kūrėme madas tinkančias visiems, šokome, dainavome, žaidėme... Kūrybinių užduočių netrūko.

Laisvu nuo užsiėmimu metu naujieji vietiniai draugai mielai rodė apylinkes, pasakojo jų istoriją, padėjo susikalbėti su vietiniais gyventojais, prekeiviais. Užversti begalės klausimų apie kultūrą, žmones, jų tarpusavio santykius ir t.t. jaunieji turkai nepasimesdavo ir į viską stengdavosi kuo aiškiau atsakyti, taip sugriaudami daugelį į šią šalį atsivežtų stereotipų.

Organizatoriai suteikė galimybę aplankyti ir nuostabias apylinkes – Cappadocia. Vietiniai gyventojai sako, kad jei nematei šio krašto, vadinasi, nebuvai Turkijoje. Todėl mes drąsiai galime pareikšti, kad tikrai buvome! Deja, turėjome nedaug laiko apžiūrėti uolose kažkada įrengto nuo musulmonų besislapsčiusių krikščionių miesto, kadangi tik pusė atvykusių norėjo ten eiti. Kitiems tokia nepaprasta vieta pasirodė neįdomi... Toks dalies kitų projekto dalyvių neaktyvumas liūdino dar keletą kartų. Na, bet negali juk visi būti tokie smalsūs ir ištroškę žinių kaip lietuviai! 😉

Tik pakilus lėktuvui į dangų, jau norėjome grįžti į Kayseri, nes jautėme dar daug ko nepamatę, nesužinoję... Tačiau išsivežėme iš ten daug daugiau, nei atsivežėme: pradedant žiniomis ir baigiant naujais draugais...

Lina Survilaitė

Keliasdešimt tūkstantinių kilometrų ir „beveik“  nepastebėtinai materializavomės viename iš didžiausių Turkijos miestų Kayseri, kuriame nėra nei vieno naktinio klubo,  po vidurnakčio miestas visiškai nurimsta, daug vyrų ir jų žvilgsnių, o dar daugiau arbatos ceremonijų ir turkiškos kavos burtų. Na ir žinoma mečečių ir su jomis susijusių praktikų. O kur dar begalės neįprasto kvapo prieskonių, sultingų daržovių, pasakiškų saldumynų bei ekstremalių gatvės perėjimo strategijų! bet čia tik dar pats abstrakčiausias šio miesto pajutimas, tikiu, kad dar liko įvairių nematomų paslapčių, kurių kaip ir kiekvienas miestas ir tauta turi. Bet tai tik kirbina smalsulį ir norą sugrįžta ir atrasti.

Sakyčiau, kad per šį projektą nemažai apčiuopėm, atradom ir pasisėmėm. Viename mieste 5 šalys, 5 kultūros, 5 skirtybės, bet tuo pačiu žmogaus kaipo tokio vienodumas ir tos pačios kylančios problemos. Net pasakyčiau, kad mus, dalyvius, labiau skyrė amžiaus skirtumas, nei skirtingos kultūros. Pažinimą vieną kitų vykdėm per įvairias grupines veiklas: žaidimai, diskusijos, kūryba ir kultūrų vakarus-naktis, kurių metu visas dėmesys buvo skirtas susipažinti artimiau su dalyvių šalimi. Per visa tai kiekvienas iš mūsų pasiėmėm ko reikėjo ir ką galėjom. Supratom kiek kas norėjom. Tik labiausiai mane stebino daugelio dalyvių įvairūs nepasitenkinimai ir bruko mintį, kad kartais  vis dėlto kiekvienam iš mūsų trūksta paprasto supratimo priimti kitą kultūrą tokią kokia ji yra ir noro ją pažinti tokią kokia ji yra. Tačiau smagiausias dalykas, kad mes kaip Lietuva sužavėjom, kad net daugelis dalyvių, ir ypač turkų mums kuždėjo, kad būtinai norės apsilankyti pas mus, miškų ir ežerų, šalyje. Turbūt ir mes turėtume padėkoti turkams už šį surengtą projektą, už pastangas sukoordinuoti visas veiklas, parodyti kiek įmanoma daugiau privačių slaptų vietelių, atsakyti į begales kylančių kvailų ir rimtų klausimų, patenkinti mūsų vaikišką ir krykštaujantį smalsumą. [Čiok giuzel] kaip pasakytų turkai, labai nuostabu! 

Lina Lukytė