Kur yra namai: „namų“ kūrimo procesas migracijoje

I

Pasak Blunt ir Verley namai – tai sąvoka, kurią mes patys konstruojame, tai vieta, kur mes jaučiamės „kaip namie“, o tai, kaip mes juos apibrėžiame yra pagrindinė sudedamoji mūsų identiteto dalis. Namai yra pilni prasmių, emocijų, patirčių ir tarpusavio santykių, iš ko pagrinde ir susideda žmogaus gyvenimas (Parutis 2006:9). Namai tampa be galo sudėtinga sąvoka tuomet, kai pradedama kalbėti apie transnacionalizmą ir migraciją. Daugelis antropologų bando aiškintis kaip žmonės transnacionalinėje migracijoje palaiko daugialypius socialinius ir kultūrinius santykius, kurie jungia jų gimtąją šalį su nauja apsigyvenimo vieta. Dažniausiai aptariami identiteto kaitos bei priklausymo (belonging) klausimai, taip pat migrantų statuso kaita, ekonominė bei politinė padėtis ir t.t. Tačiau kai skaitydamas atmeti beveik visas teorijas, kuriomis remiasi autoriai, lieka tik žmonių, migrantų balsai, jų skaudūs pasisakymai ir širdingi pasvarstymai apie tai, kas ir kur yra namai. Dažnai straipsniuose atskleidžiamas žmonių blaškymasis tarp gimtosios šalies ir šalies, kurioje rado ekonominę laimę. Taip pat gana dažnai girdimas nepritapimo kartėlis tiek naujoje šalyje, ir po kiek laiko gimtojoje šalyje ir tuomet žmogus pasijaučia nepriklausantis niekur. Taigi šioje esė bus aptariamas „namų“ konstravimo migracijoje procesas, taip pat apžvelgiama, kaip yra suvokiami gimtinėje palikti namai ir kokios įtampos kylą tarp jų bei kokios kyla identiteto ir priklausymo problemos.

Vis daugiau mokslininkų rašančių apie migraciją pabrėžia transnacionalizmo reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Mokslininkai pabrėžia, jog transnacionalinė migracija yra pastoviai vykstantys ir besitęsiantys būdai, kuriais šiandieniniai migrantai konstruoja ir rekonstruoja savo įsigyvenimą į daugiau nei vieną visuomenę (Glick-Schiller, et al., 1995:48). Transnacionalizmas mums leidžia suprasti migrantus ne kaip pagautus ir įkalintus tarp asimiliacijos ar nostalgijos, bet suprasti, kad migrantai vis labiau ir labiau gali patys konstruoti savo gyvenimą anapus sienų, sukurdami ekonomines, socialines, politines ir kultūrines veiklas, kurios jiems leidžia palaikyti narystę tiek gimtojoje, tiek imigracinėje šalyse (Salih 2002:51). Armbruster pastebi, kad kai kuriuose studijose transnacionaliniai migrantai pasirodo kaip “transmigrantai” turintys “dvigubą” ar “multi” identitetą, arba kaip “sulaužyti” subjektai, kurie lengvai operuoja skirtingose kultūriniuose pasauliuose ir gyvena “dvigubus gyvenimus”, kiti mokslininkai pažymi šiuos migrantus, kaip “ilgų atstumų nacionalistus”, kurie užsiima kultūrinio esencializmo ir nacionalizmo politika (Armbruster 2002:18). Glick-Shiller ir kolegos argumentuoja, jog šiandieniniai migrantų gyvenimai, kerta tautines sienas ir sujungia dvi visuomenes į vieną socialinį lauką (Salih 2002:52). Vertovec ir Cohen tvirtina, kad naująją migrantų populiacijos formą apibrėžia keturi bruožai: 1) galimybė turėti daugialypius identitetus ir daugialypes gyvenamąsias vietas, dėka naujų keliavimo ir informacijos perdavimo technologijų; 2) giminystės globalizacija ir ryšių tinklas; 3) milžiniškas augimas piniginių pervedimų; ir galiausiai,  4) kaip viso to pasekmė, sienų sunykimas tarp gimtosios ir priimančiosios šalių (Salih 2002:52). Armbruster transnacionalizmo sąvoką skolinasi iš Alejandro Portes ir jo kolegų, kurie apibrėžia, jog transnacionalizmas pirmiausia yra susijęs su socialiniais, ekonominiais ir politiniais ryšiais tarp migrantų ir namų bendruomenių ir nepriklausomai nuo šių ryšių su miestų globalizacija (Armbruster 2002:18). Transnacionalizmas vis dažniau yra suprantamas kaip viena iš globalizacijos fenomeno dalių. Tai pasižymi pasaulio miestų stiprėjimu, kurie tampa kaupimo, komunikacijos ir kontrolės aukščiausiu tašku.

Pasak daugelio mokslininkų žmogaus „namai“ yra ten, kur jo šaknys. Al-Ali ir Koser teigia, kad „labai dažnai namai suvokiami, kaip idealizuota abstraktybė ir išreiškia nostalgiją praeičiai ir utopinei ateičiai“ (Al-Ali ir Koser 2002:7). Pavyzdžiui, antropologė Armbruster (2002) analizuojanti Sirijos Krikščionių gyvenančių Turkijoje ir migravusių į Vokietiją „namų“ sąvoką glaudžiai sieja su identitetu ir priklausymu (belonging). Armbruster rašo apie moterį atvykusią į savo gimtąjį kaimelį kartu su savo sūnumis. Ji atvežė savo sūnus į kaimelio vienuolyną, tam, kad jie čia būtų auklėjami pagal papročius ir tradicijas bei išmoktų savo „gimtąją“ kalbą (kurios nemoka nei pati motina, nei kas nors miestelyje). Tačiau moteris kalbos išmokimą sieją, su kultūros išmokimu. Moteris taip pat išsako savo susijaudinimą, jog tik grįžusi čia, ji pasijuto, kaip pilnas žmogus, lyg būtų atradusi paskutines savasties dalis. Taigi, šiai moteriai namai, tai moralinė vieta – priminimas tam tikrų neabejotinų religinių ir socialinių vertybių, o kita vieta, kuri didžiąją jos gyvenimo dalį buvo namais yra susieta su materialinėmis gėrybėmis, pinigais. Štai čia išryškėja dichotomija tarp „čia“ ir „ten“. Taigi, pasak Parutis (2006) namų kūrimo procesui įtaką daro ir gimtojo krašto ilgesys, nostalgija. Dažnai migrantai jaučiasi svetimi ir norėdami sustiprinti savo identiteto pamatus, vis dažniau atsigręžia į savo tėvynę. Kitas pavyzdys galėtų būti Akstinavičiūtės (2006) atliktas tyrimas, kuris parodė, jog daugumai jos informantų, lietuvių repatriantų (kurie apsisprendė grįžti gyventi atgal į Lietuvą), Lietuva visuomet buvo tikraisiais namais – nes tai „tėvynė“, „gimtasis tėvų kraštas“, visa apimati „įsišaknijimą“ atspindinti sąvoka, dažnai, kaip kad Kazys (86 m., Italija) sako, „savaime suprantamas dalykas“ (Akstinavičiūtė, 2006:33-34). Taigi šie žmonės namus suvokia iš transnacionalinės perspektyvos, kaip teigia Vytis Čiubrinskas “namai yra vieta, kuriai būdingas išvietinimas, nušaknijimas, bet vis tiek svarbi priklausymo ir identiteto palaikymo idėja“ (Čiubrinskas 2005, cituota Akstinavičiūtė 2006:33). Kitas, šiek tiek kitoks pavyzdys, galėtų būti Svašek (2002) Vokietijos Sudetų (Sudeten Germans). Šis pavyzdys skiriasi nuo anksčiau minėtų tuo, jog šie žmonės migravo ne savo noru, o priverstinai. Taigi, Vokietijos Sudetai savo tėvynę pradėjo idealizuoti jau pirmaisiais tremties metais, tikėdamiesi, kad greitai gaus teisę grįžti namo. Savo tėvynę jie vadina Heimat, tai galima versti, kaip tėviškę, vietą, kurioje gimė žmogus, šis žodis taip pat apima ir kalbą, ir ankstyvąsias vaikystės patirtis augant toje vietoje ir t.t. Apie Heimat Vokietijos Sudetai būdami tremtyje yra parašę knygų, kūrė eilėraščius, dainas ir t.t. Taigi, negalėjimas grįžti į tėviškę žmones skatino ją idealizuoti. Tačiau šiandien tos teritorijos priklauso Čekijai ir tai komplikuoja Vokietijos Sudetų galimybę grįžti į tėvynę, kai kurie žmonės dar stengiasi atgauti savo tėvų žemes ir turtą, o kai kurie pradėjo simboliškai savintis ir bandyti atgauti savo tėviškę – restauruodami Heimat bažnyčias, memorialus bei kapines. Kartu su vietine valdžia bandydami padaryti tas teritorijas namais tiek Vokietijos Sudetams tiek čekams. Taigi, apibendrinant, galime matyti, jog iš tiesų daugelyje straipsnių visgi žmonės įvardija savo namais tą vietą, kur gimė. Kai kurie mokslininkai teigia, jog tai asmeninio identiteto pamatas leidžiantis mums orientuotis pasaulyje. Todėl daugeliui migrantų įsitvirtinimas kitoje vietoje, neišlaisvina jų nuo namų troškimo. Taigi, tai dažnai įtakoja jų grįžimą į gimtąjį kraštą, kaip į tą vietą, kurioje yra jo identiteto pagrindas (žmogus gali grįžti tik į vienus namus į ten iš kur jis yra kilęs). „Kilmė žmogui suteikia saugumo jausmą multikultūrinėje erdvėje“ (Parutis 2006:12-13).

Parutis (2006) pateikia ir priešingą namų supratimą – taip kaip žmogus sukuria daugiau nei vieną identitetą, taip žmogus gali sukurti daugiau nei vienus „namus“. Pasak antropologų Al-Ali ir Koser „postmodernus požiūris į transnacionalų gyvenimą, kai lokali erdvė yra priešpriešinama globaliai, lemia globalių identitetų ir „namų“ kaip multi- ar translokalių formavimąsi“ (Al-Ali and Koser 2002:6). Taigi, transnacionalinių migrantų identitetas nėra įsišaknijęs tik vienoje vietoje, bet yra pagrįstas dviem ar daugiau vietų, priklausomai nuo transnacionalinių ryšių. Taip pat identitetas bei priklausymo (belonging) jausmas yra susijęs su „namų“ kūrimo procesu. Tačiau, kaip teigia Salih (2002) kartais atsiranda paradoksali situacija, kai migrantai jaučia gyvenantys daugiau nei vienoje šalyje, tačiau nepriklauso nei vienai vietai. Salih pateikia pavyzdį iš savo tyrimų apie marokietes imigrantes Italijoje, kurios  vasaros atostogų metu nukeliavusios į Maroką jaučiasi sutrikdytos ir apimtos tam tikro nerimo, tačiau kai vėl grįžta į Italiją, vėl susiduria su šiek tiek kitokio tipo nerimu ir sutrikimu. Pasak Akstinavičiūtės (2006) tokie transnacionaliniai migrantai, kurie gyvena dvejuose ar daugiu šalių linkę namus „sumedžiaginti“ ir įvardinti juos, kaip „kelių kambarių butas senamiestyje“ (Akstinavičiūtė, 2002:34).

II

Trumpai apžvelgus, kaip transnacionaliniai migrantai suvokia gimtuosius namus, norėčiau pereiti prie „namų“ kūrimo proceso naujoje šalyje aptarimo. Al-Ali ir Koser (2002) teigia, jog pati „namų koncepcija nėra statiška, tai dinamiškas procesas, apimantis „namų“ įsivaizdavimo, kūrybos, sunaikinimo, keitimo, praradimo ir judėjimo veiksmus“ (Al-Ali and Koser 2002:6). Tuo tarpu kultūrų studijos ir kritinė antropologija parodė, jog „migracija ir globalizacija parodo identiteto „tapimo“ („becoming“), o ne „buvimo“ („being“) procesus, taip pat atskleidžia, jog žmogus strategiškai ir racionaliai veikia, formuodamas savo priklausymo jausmą (senses of belonging) (Armbruster 2002:19). Parutis (2006) teigia, jog „namai“ migracijoje yra kuriami kasdieniniais veiksmais: per namų buitį, darbą, transnacionalinius ryšius ir t.t. Pirmiausia ji išskiria namų, kaip fizinės struktūros, kurioje žmonės yra apgyvendinti (įkurdinti), sąvoką. Kaip teigia vizualinės antropologijos atstovė Trinh T. Minh-Ha, „namai“ gali būti suprantami, kaip reguliarių veiklų šablonai, fizinė erdvė, kurioje ir veikia tam tikra bendruomenė (Akstinavičiūtė 2006:32). Parutis sieja sąvoką namai (home) su sąvoka namas (house) ir taip pereina prie nekilnojamos nuosavybės sampratos (homeownership) svarbos (tačiau, pats faktas, kad esi namo savininkas, dar nepadaro jų namais). Parutis, tyrinėjusi lietuvių ir lenkų migrantų namų sampratą pastebi, jog dažnai jos informantai įvardijo negalėjimą pasijausti „kaip namie“ Jungtinėje Karalystėje, vien dėl to, jog negali įsigyti nekilnojamos nuosavybės – namo, kadangi ten jie labai brangūs. Parutis taip pat aprašo ir tai, jog kai kurie migrantai investuoja į gimtosios šalies nekilnojamą nuosavybę su viltimi kada nors grįžti, kai pasikeis Lietuvos ar Lenkijos ekonominė ir politinė padėtis, bei patys tėvynainiai lietuviai ar lenkai. Taigi, čia jau galime pastebėti kylantį konfliktą tarp „čia“ ir „ten“. Migrantai palaiko įvairius ryšius su tėvyne, nes dar neturi pakankamai materialinio ar kultūrinio kapitalo, kad įsigyventų naujoje visuomenėje. Kai kurie iš jų netgi tikisi grįžti ir investuoja į nekilnojamą turtą, tačiau pagyvenę svetimoje šalyje pripranta prie tokių dalykų, kokių nėra gimtojoje šalyje ir tikisi ten grįžti, tik tuomet, kai gimtoji šalis pasikeis į jų norimą pusę, taigi, jie tampa pasimetę tarp „čia“ ir „ten“.

Doreen Massey taikliai pastebi, jog „namai“ tai nebūtinai ta vieta, kurioje žmonės priklauso ar kuri priklauso jiems, ir tai nebūtinai ta vieta į kurią jie panorėję gali grįžti ir saugiai „išlaikyti savo identitetus“ (Armbruster 2002:22). Tai puikiai iliustruoja Armbruster straipsnis, kuriame parodoma, jog Sirijos Krikščioniai „namus“ suvokia vienodai tiek Turkijoje, tiek Vokietijoje. Abejuose šalyse nėra nei saugu, nei tai jų tikroji, jiems priklausanti žemė. Šiems žmonėms pasklidusiems ne tik po Vokietiją bet ir po visą Europą, aišku, jog jie niekada negrįš „namo“. Tačiau, tie „namai“, kuriuos jie nešiojasi atmintyje nėra susiję tik su teritorija, tai taip pat ir moralinės stiprybės pasaulis. „Namai“ siejami su prideramomis Sirijos Krikščionių vertybėmis, funkcionuojančiais socialiniais ryšiais bei religinėmis vertybėmis. Toks namų įvaizdis pirmiausia siejamas su Turkija, kur Sirijos Krikščionys turėjo savo „namus“ apginti nuo musulmonų ir juos išsaugoti, todėl „namai“ siejami su Turkijoje išgyventomis krizėmis. Tačiau, migracijoje žmonės vėl susidūrė su krizėmis, kaip Armbruster tai vadina „namai krizėje“ („home in crisis“), pirmiausia todėl, kad tai beveik išdžiovino gimtinę, kaip gyvybės jėgą ir antra, todėl, kad moralinis pasaulis susidūrė su neįprastumu (idid.:22). Kitas pavyzdys, Salih (2002) tyrinėjamos imigrantės marokietės, kurios dažnai išreiškia norą įsigyti nekilnojamos nuosavybės Maroke. Kai kurios jau yra investavusios savo santaupas į Maroką. Kai kurios taupo, tam, kad galėtų pasinaudoti savo pinigais Maroke. Tačiau investavimas į savo gimtąją šalį ne visada yra gera praktika, ypač  tuomet, kai visa šeima yra emigravusi į Italiją, nes ir taip yra sunku išsilaikyti Italijoje. Tačiau kai kurios šeimos kiekvieną vasarą keliauja į Maroką, kai kuriems tai tampa vis sunkiau, ypač kai yra vaikų. Vaikai, dažnai yra postūmis ieškoti socialinio pripažinimo Italijoje, norint suteikti jiems kuo geresnį išsilavinimą, o tai verčia juos prisitaikyti prie Itališko gyvenimo būdo. Paskutinis pavyzdys Svašek, kuri atskiria vietą ir erdvę („place“ and „space“) (Svašek 2002:498). Vieta suprantama, kaip tam tikra fizinė vieta, kur žmonės gyvena, arba kitais žodžiais, tai materiali aplinka, per kurią žmogus fiziškai juda dienos rutinoje. Erdvė suprantama, kaip idėja, kurią žmonės turi ir pagal kurią sprendžia, kokie tūrėtų būti fiziniai ir kultūriniai tarpusavio santykiai. Taigi vieta gali būti sumaterialinti „namai“, kaip namo samprata (house),  erdvė, tai tas įvaizdis, kokį migrantai turi apie idealius „namus“ (home), tai Svašek straipsnyje atsiskleidžia per Heimat sąvoką – tėvynė, gimtoji žemė. Taigi ir pačių Vokietijos Sudetų įsivaizduojama erdvė yra tik netiesiogiai susieta su vieta, kurioje jie kažkada gyveno. Tai tampa, kažkokia aukšta idėja, nepasiekiamybė ar netgi utopija.

III

Pasak Nikos Papastergiadis „Idealūs namai, tai nėra tik namai pasiūlantys prieglobstį... atskirai nuo savo fizinės apsaugos ir rinkos vertės, namai yra vieta, kur pagrįstos asmeninės ir socialinės prasmės“ (Al-Ali and Koser 2002:7). Daniel Miller teigia, jog namai yra kuriami per tam tikrus daiktus, kurie konstruoja socialinę realybę, atspindi kultūrines prasmes bei simbolizuoja žmogaus identitetą (Parutis 2006:11). Parutis (2006) teigia, jog tam, kad sukurtum namus reikia sukurti socialinius ryšius, bendruomeniškumą bei priklausymo jausmą. Dažnai noras priklausyti kokiai nors vietai yra siejamas su noru atkurti ir iš naujo sukurti „tradicijas“ ar „kultūrą“ susijusias su „namais“. Tai ne tik nacionaliniai, kultūriniai ar socialiniai ryšiai, bet taip pat ir savęs ir savo tapatybės supratimas, kuri atitinka įvairias namų sąvokas (Al-Ali and Koser 2002:7). Salih (2002) atkreipia dėmesį į tai, kaip daiktams yra suteikiamos socialinė ir kultūrinės prasmės ir kokius santykius socialiniame lauke tie daiktai sukuria, modifikuoja ar iš naujo apibrėžia. Salih analizuoja kaip prekių srautai yra susiję su namų konceptualizavimu. Namai suprantami dvejopai: kaip fizinė moters ir jos šeimos apgyvendinta erdvė ir kaip simbolinis žmogaus priklausymo vietai (where one belongs) konceptualizavimas. Autorė teigia, jog moterys artikuliuoja ir suteikia erdvei prasmes, kurioje jos gyvena, per objektus, kuriuos persiveža iš Maroko arba iš Italijos. Namai Italijoje yra dekoruoti daiktais, kurie atspindi dvigubą priklausymą. Tipiški pigūs Itališki baldai yra derinami su objektais primenančiais Maroką ar Islamišką pasaulį (sofų užklotai, paveikslai su Korano užrašais kabantys ant sienų, kartais nuotraukos su marokietėmis moterimis, kurios dėvi įvairių regionų tautinius drabužius). Kai moterys vasarai keliauja į Maroką pasiima daiktus iš Italijos, ypač tuos produktus, kurie joms be galo reikalingi ir neatsiejami būtyje (vaikiškas maistelis, sauskelnės ar net Permazano sūris, kuris yra be galo brangus Maroke), per šiuos daiktus, jos sau ir kitiems pastoviai primena, kad jų įpročiai yra pasikeitę (Salih 2002:58). Per daiktus jos pristato savo Maroke gyvenantiems artimiesiems, kas yra modernu, o Italijoje, savo pažystamiems, kas yra autentiška. Taigi, tam, kad marokietei pasijausti „kaip namie“ Maroke reikia atsivežti tuos daiktus, kurie reprezentuoja „kitus namus“ Italijoje ir atvirkščiai. Taigi, namai yra įdaiktinami. Per tuos daiktus jos demonstruoja kuo jos tapo ir kaip pakito jų statusas bei identitetas. Šių skirtingų prekių derinimas nusako moters dvigubą priklausymą. Taigi, čia iškyla didžiulis klausimas, kur materialiai ar simboliškai investuoti, kur vis dėlto yra tie „namai“ kur žmogus turėtų kurti savo ir savo vaikų ateitį. Kitas pavyzdys Lietuvos repatriantų namų interjeras dar gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose. Akstinavičiūtė (2006) aprašo savo informantų namuose matytus daiktus: pirmiausia įvairiausi Lietuvą reprezentuojantys daiktai – molio ir šiaudų dirbiniai, klumpių kolekcijos, verbos ir t.t., lietuvių dailininkų paveikslus, kolekcijos ir apskritai daiktai, kurie turėjo savo istoriją, simbolinę prasmę ir vertę, kaip pavyzdžiui žemė, gintaras ar medus (patepti mirštančiam lūpas). Šie daiktai žmonėms leido, kaip ir marokietėms moterims susikurti sau artimą aplinką, išlaikyti lietuviškumo, tautiškumo, gimtinės idėją į kurią kada nors sugrįš. Kockel žmonių prisirišimą prie materialių objektų iš kasdienio gyvenimo konteksto vadina „muzealizacija arba fiksacija, leidžiančia kalbėti apie kultūrą ne kaip sukurtą, bet paveldėtą ir išsaugotą“ (Akstinavičiūtė 2006:36). Pasak Armbruster „namai“ apima tokius aspektus: tiksliai apibrėžta išgyventų patyrimų vieta bei metaforinė prisirišimo ir identifikacijos erdvė (Armbruster 2002:20). Taigi „namų“ kūrimo migracijoje procesas yra susijęs su įvairiais subjektyviais įsitraukimo ir atsiskyrimo procesais, kurie egzistuoja ir asmeninime ir viešajame lygiuose.

Parutis (2006) nagrinėdama Lietuvos ir Lenkijos migrantų „namų“ kūrimo procesą išskiria dar kelis bruožus, kurie kitų autorių darbuose yra mažiau nagrinėjami ar pažymimi. Pirmiausia, Parutis pažymi statuso kaitą, kuri dažnai nuvykus į kitą šalį smarkiai pasikeičia ir dažnai ne į gerą. Salih (2002) kalbėdama apie marokietes migrantes taip pat šiek tiek užsimena apie statuso šokinėjimą keliaujant iš Italijos į Maroką ir atvirkščiai. Italijoje marokietės dažniausiai dirba pačio žemiausio lygio darbus ir dažnai nelegaliai, todėl jų socialinis status yra labai žemas, tačiau grįžusios į Maroką jos gali sau leisti nusisamdyti tarnaitę ir jų socialinis statusas tarp artimųjų yra labai aukštas. Joms dažnai net prieštaraujama, jeigu jos pradeda skųstis sunkiu gyvenimu Italijoje, nes jų statusas to neleidžia. Taigi moterys, turi stipriai kontroliuoti savo elgesį.

Parutis taip pat išskiria šeimos vaidmenį „namų“ kūrimo procese. Pasak Parutis, kai kurie migrantai teigia, jog jų namai ten, kur yra jų šeima, tačiau tie, kurie visai neturi šeimos dažnai visur jaučiasi, kaip namuose. Čia autorė atkreipia dėmesį ir į šiuolaikines technologijas, kurios padeda palaikyti pastovų ryšį tarp šeimos narių (taip pat pinigų persiuntimas, siuntinių siuntimas). Tačiau kai migranto šeima atkeliauja pas jį arba jis sukuria šeimą naujoje šalyje, tie ryšiai dažnai nutrūksta, kadangi žmonės pradeda kurti namus ten kur gyvena.

Pasak Nigel Rapport ir Andrew Dawson „namai“ virsta paradoksalia ir kintama kategorija, reiškiančia „vietą, kur individas geriausiai save suvokia, nors ir nėra laimingiausias. Taigi buvimas namie/ne namie nėra fizinio judėjimo, sociokultūrinio laiko ir vietos nestabilumo pasekmė, bet kognityvios aplinkos, kurioje atliekami kasdieniai veiksmai, leidžiantys formuoti identitetą, būsena. Kai tokios aplinkos žmogus nesusikuria – galima kalbėti apie benamystę.“ (Akstinavičiūtė 2006:32). Svašek (2002) toliau aiškina, jog pagal šį supratimą galima teigti, jog žmonės gali būti „namie“ gyvendami skirtingose ar besikeičiančiuose fizinėse aplinkose. Taigi, pasak Rapport ir Dawson “šiuolaikiniai namai yra nei ten, nei čia“ (Akstinavičiūtė 2006:40). Kaip galėjome pastebėti iš pateiktų pavyzdžių, nors žmonės ir bando kažkurią vietą įvardinti namais, ar tai gimtinę, ar migracijos šalį, tačiau beveik visais atvejais yra juntama įtampa tarp šių dviejų „namų“ sampratų. Vieni „namai“ suprantami, kaip susimbolinti (tai dažniausiai gimtoji šalis), kiti, kaip sumaterialinti (naujieji namai, kurie daugeliu atveju yra prikimšti daiktų liudijančių dvigubą žmogaus priklausymą). „Namų“ kūrimo procesas gali būti įvairus ir gana sudėtingas reiškinys. Pirmiausia, kai kurie žmonės vieninteliais namais laiko savo tėvynę, gimtinę, kiti linkę sukurti daugialypius identitetus bei daugialypes gyvenamąsias vietas, kuriose puikiai jaučiasi. Pats „namų“ kūrimo procesas susideda pirmiausia iš aplinkos sudaiktinimo – tai nuosavos nekilnojamos nuosavybės įsigijimas, kuris iš fizinės vėliau paverčiamas simboline per tam tikrus daiktus menančius tiek senuosius namus, tiek naująją šalį. Taip pat „namų“ kūrimo procesą žymi – socialinio statuso kaita, bei šeimos buvimas šalia ir daugelis kitų faktorių, kurie čia nebuvo minimi.

Literatūra:
1. Akstinavičiūtė, I. (2006). Antropologinė „namų“ perspektyva: lietuvių diasporos žmonių tikslas ar saugi vieta „judant“?. In: Oikos, Nr. 2: 30-42.
2. Al-Ali, N., Koser, K. (2002). Transnationalism, international migration and home. In: Al-Ali, N., Koser, K. (eds.), New Approaches to Migration? Transnational Communities and the Transformation of Home. London and New York: Routledge, 1-14.
3. Armbruster, H. (2002). Homes in crisis: Syrian Orthodox Christians in Turkey and Germany. In: Al-Ali, N., Koser, K. (eds.), New Approaches to Migration? Transnational Communities and the Transformation of Home. London and New York: Routledge,17-33.
4. Glick-Schiller, N., et. al. (1995). From Immigrant to Transmigrant: Theorizing Transnational Migration. In: Anthropological Quarterly. Vol 68(1), pp.: 48-63.
5. Parutis, V. (2006). ‘At Home’ in Migration: Construction of Home by Polish and Lithuanian Migrants in the UK. In: Oikos, Nr. 2: 9-29.
6. Salih, R. (2002) Shifting Meanings of ‘Home’ Consumption and identity in Moroccan women’s transnational practices between Italy and Morocco. In: Al-Ali, N., Koser, K. (eds.), New Approaches to Migration? Transnational Communities and the Transformation of Home. London and New York: Routledge, 51-67.
7. Svašek, M. (2002). Narratives of „Home“ and „Homeland“: the Symbolic Construction and Appropriation of the Sudeten German Heimat. In: Identities: Global Studies in Culture and Power, 9: 495-518.