Lyčių santykių problemiškumas ir kultūra

2010.11.05
Rita Činikienė

Viena svarbiausių feministinio diskurso problemų, plačiai nagrinėjama antropologų yra moters – vyro santykių, kaip dviejų opozicijų sąveikavimo problema. Jeigu E. Ardener, J. Brown, G. Rubin (Lewin, 2006) interpretuoja ir pristato lyties, lyčių santykių, darbo pasidalinimo skirtingose kultūrose ištakas ir svarbiausius aspektus, tai S. Ortner (Gruodis, 1995) ne tik padeda suprasti lyčių santykių problemą kaip socialinį ir kultūrinį konstruktą, bet ir paprieštarauti autorės išdėstytiems teiginiams. Sakykim, ar galima teigti, kad moters pavaldumas vyrui laikoma universaliu kultūros reiškiniu, nepriklausomu nuo ideologinių ir simbolinių kultūros elementų išraiškos? Šiuo atveju remčiausi Brown (Lewin, 2006), kad universaliu kultūros reiškiniu būtų galima laikyti vienintelį faktą – motinystę. Ir tai yra vienas svarbiausių lyčių sistemos aspektų, kurio neveikia net technologijų vystymasis, išskyrus tai, kad kontraceptikų atsiradimas padeda reguliuoti bei planuoti motinystę.

Kita vertus, moters pavaldumą vyrui galima laikyti labiau istoriškai nulemta pasaulėžiūrine kultūros perspektyva, o ne vien tik kultūriškai lemtu moters statusu visuomenėje. Realybėje egzistavo visuomenės ir kultūros, kurios kito pagal pasaulėvokinius vyro bei moters santykius, bei buvo priskiriamos matriarchatinės formos visuomenei. Todėl nepritarčiau Ortner (Gruodis, 1995) kategoriškam tvirtinimui, jog moterys yra priklausomos nuo vyrų kiekvienoje žinomoje visuomenėje, kad lyčių vaidmenis apibrėžia vien tik biologija, o tikros lygybės ir matriarchato ieškojimas laikomas bevaisiu. Žinoma, atmesti tą faktą, kad reprodukcija riboja moters veiklą viešojoje sferoje, susiejant ją su vaikų socializavimu, būtų neteisinga, bet išskirti lytį kaip vienintelį ir pagrindinį darbo pasidalijimo aspektą visose visuomenėse taip pat nereikėtų. Tuo labiau, kad antropologiniuose tekstuose randama istorijų, kuriuose analizuojamose visuomenėse lyčių darbo pasidalijimas nulemiamas ir pagal asmeninius sugebėjimus: veržlumą, judrumą, greitį, sugebėjimus atlikti vieną ar kitą darbą. Sunkų fizinį darbą tokiose visuomenėse dirbdavo ir mergaitės, ir berniukai ir silpnesni vyrai. Todėl, kaip teigia Brown (Lewin, 2006), biologinis lyčių darbo pasidalijimo aiškinimas būtų per daug paprastas. Taip pat, randama tekstų, kuriuose aprašomos ir visuomenės, kuriose moterys laikomos išmintingesnės, nei vyrai arba jie tarpusavyje sulyginami.

Remiantis antropologiniais aiškinimais, galima ieškoti atsakymo į klausimą, kaip apibrėžiama lytis, lyčių santykiai ir darbo pasidalijimas šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje? Viena vertus, pora dešimtmečių stebimos besitęsiančios permainos lyčių problematikos diskurse, veikiamos socialinių ir ekonominių žmogaus veiklos pokyčių, po truputį keičiasi. Moters ir vyro santykis vis dar deklaratyviai laikomas lygiaverčiu politine, socialine ir kultūrine prasmėmis. Kita vertus, Ortner (Gruodis, 1995) straipsnyje paminėta pačios moters saviidentifikacija, savęs priėmimo ir pateikimo kaip sąmoningai dalyvaujančios ne tik gamtiniuose, bet ir kultūriniuose procesuose priėmimas, stebimas ir šiandieninėje Lietuvoje. Tradicinėje Lietuvoje išryškėjęs savanoriškas socialinis savęs apribojimas, dalyvaujant vaiko socializacijoje, po truputį ima prarasti prasmę. Socialiai, kultūriškai ir politiškai įprasminamas nežymiai didėjantis vyro dalyvavimas socializacijoje išlaisvina moterį, todėl samprotavimai apie moters fiziologijos nulemtus socialinius vaidmenis ir sociokultūrinio aktyvumo ribotumą įgyja kiek kitokią, ne taip stipriai susietą su lytimi, prasmę. Todėl, galima sakyti, kad kinta ir moters didesnio gamtiškumo socialiniame kontekste diskursas.

Apibendrinant galima teigti, kad Ortner straipsnis buvo kaip radikalus feministinis iššūkis visuomenei, autorei sąmoningai nepaminint žmonijos istorijoje egzistavusio ir kitokio, ne biologija paremto požiūrio, minimo kitų antropologų (šalia analizuojamos dichotomijos kultūra/gamta ir vyras/moteris priimtos nuomonės apie žemesnį moters statusą visuomenėje), su slapta viltimi, kad visuomenė (manau, autorei slapta apeliuojant į vyrų pasąmonę) permastys vertybes ir iš naujo sudėlios moters/vyro vietą visuomenėje. Kita vertus, moters savanoriškas saviidentifikavimas su vaidmenų persipynimu Lietuvos visuomenėje vis dar išlieka: išaugęs moterų individualizmas, emancipacija, savirealizacija įtraukė moteris į viešąją sferą, bet neišstumia kultūros priskirto dalyvaujančios socializacijoje, globėjos ir guodėjos vaidmens, todėl daugelio moterų apmokamo darbo ir privačios sferos vaidmenys tarpusavyje persipyne.

Literatūra:
1. Lewin, Ellen. 2006. Feminist Anthropology. A. Reader. UK: Blackwell Publishing, pp. 41-71; 87-146.
2. Ortner, S. 1995. Ar moters ir vyro santykis toks pat kaip gamtos ir kultūros? K. Gruodis (red.). Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo. Vilnius: Pradai, psl. 307-337.