Neatrasta Italija (II)

Ankstesnės dalys:
Neatrasta Italija (I)

Ketvirtą dieną suveikia turisto sindromas ir važiuojame užsidėt pliuso - pažiūrėt UNESCO materialaus paveldo Alberobello (Trulli) miestelio. Nuo mūsų Monopolio iki Alberobello tik 25 km. Informaciniame centre (Monopolyje yra ir toks!) susižinome, jog ten galima nuvykti maršrutiniu autobusu. Važiuojame vaizdingomis Murge dei Trulli apylinkėmis. Susidaro įspūdis, jog važiuotum per parką.

Čia gausu alyvmedžių giraičių, vaismedžių sodų, vynuogynų ir trulli – tai keisti apskriti pastatai su kūginiais stogais ir kupolu viduryje. Trulli statomi iš vietinės klinties nenaudojant skiedinio. Sienos ir angos paprastai išbalinamos, o akmeninės stogo čerpės paliekamos plikos arba išpiešiamos religiniais, pagoniškais ar magiškais simboliais. Pastatų kilmė vis dar tebėra miglota, nors tradiciškai taip vadinami senoviniai apskriti kapai, randami romėnų žemėse. Tokių namelių „primėtyta“ pro langus skriejančiame žaliame peizaže. Atvykstame. Išlipdami su vairuotoju kažkaip išsiaiškiname, jog grįžtant atgal įlipti reikės čia pat kur ir išlipame (tokios kaip autobusų stotis, nėra), o autobuso išvykimo laiką buvome sužinoję dar informaciniame centre Monopolyje.

Taigi Alberobello – trulli namų miestelis. Atrodo lyg būtum patekęs į pasakišką nykštukų miestelį su gausybe mažų, baltų, apvalių namų (Alberobelle ir jo apylinkėse priskaičiuojama, net 1500 trulli namų). Įdomu, neįprasta, nematyta. Pavaikštinėjame po miestelį, tačiau jis didesnio įspūdžio nepadaro, gal todėl kad pritaikytas turistams. Tiesa čia, trulli nameliuose, įsikūrę ne tik suvenyrų parduotuvėlės, kavinukės, tačiau ir gyvena ir žmonės. Yra net veikianti trullibažnyčia. Tačiau miestelio gyventojų nėra daug. Turbūt, nėra malonu gyventi kai į tave nuolatos spokso turistai. Nors turistų taip pat nėra daug. Daugiausia vaikštinėja italai. Matomai didysis turistų srautas šio unikalaus kampelio dar neatrado. Taigi pliusą užsidedame ir bandome vykti namo. Laukiame sutartoje vietoje, sutarto autobuso. Laukiame valandą, laukiame dvi. O jo nėra!!! O daugiau ir nenumatyta. Ką daryti??? Kažkaip atsimename, jog matėme - kažkur yra geležinkelio stotis. Tikrai yra ir visai šalia. Visa laimė traukiniai dar važiuoja, tik aišku ne į Monopolį. Taigi vykstame į Barį, persėdame ir vykstame (pagaliau!) į Monopolį. Taigi vietoje 25 km tenka važiuoti 101 km. Bet pagaliau mes namie!

Grįždami nuo stoties papuolame į miestelio šventę. Pasirodo, šiandien Monopolio globėjo šv. Pranciškaus diena. Centrinėje aikštėje ir prie Šv. Pranciškaus bažnyčios minios žmonių. Prekiaujama suvenyrais, keptais kaštonais ir grybais!??? Surengta netgi grybų paroda. Rūšių - gausybė! Tiesa, mums pažįstamų grybų nelabai matėme. O didžiausia šventės atrakcija, tai nemokami dalinamas šokoladinis desertas. Visi tvarkingai stoja į eilę ilgiausią eilę ir nemokamai gauna šokoladinio deserto porciją. Na žinoma, kaip ir priklauso miestelio šventei vyksta koncertas - pasirodo vietinės estrados įžimybės, cirko artistai ir t.t. Šventė, kaip šventė, tik kažkas ne taip, kaip mes Lietuvoje pripratę... Taigi, nėra jokių alaus kioskų, jokių šašlykų ir apskritai jokios maitinimosi ar svaiginimosi paslaugos nesuteikinėjamos. Suprask, doras italas valgo ir užsigeria tam skirtoje vietoje ir tam skirtu laiku. O šventė yra švenė – pakramtei kaštonų, šokolado ir smagu! Keista tauta tie italai...

Foto: Kostas Klimavičius

Skaityti trečią dalį:
Neatrasta Italija (III)