Nesuteptis – tarša opozicija Louis Dumont Indijos kastų sistemoje

M. Mauss mokinys Louis Dumont išvystė atskirą struktūralizmo pakraipą, kurioje kombinavo C. Levi- Strauss idėjas su klasikine E. Durheimo sociologija. L. Dumont buvo labiau orientuotas sociologiškai nei C. Levi- Strauss. Ši pakraipa apėmė socialinės integracijos ir simbolinės prasmės teorijas. Tyrinėdamas Indijos kastų sistemą, savo žymiame veikale „Homo Hierarchicus“ teigė, kad kasta yra kultūrinės klasifikacijos elementas, o ne socialinės organizacijos funkcinė forma. Savo analizėje jis pabrėžė Indijos kultūros vertybių ir mąstymo kategorijų unikalumą, kurios nėra pritaikomos vakarietiškoms sistemoms (Hylland Eriksen, Silvert Nielsen 2001; 108). Taigi L. Dumont nesutepties – taršos opoziciją pritaikė Indijos kastų sistemoje, laikydamas ją svarbiu kriterijumi, padedančiu šią sistemą analizuoti. Nesutepties – taršos paradigma, kaip glūdinti visame kasdieniniame indų visuomenės gyvenime, jo Indijos kastų teorijoje tampa pamatine (Čiubrinskas 2007; 154- 155 ).

Kastų sistema sudaryta iš tradicinių grupių, stabilią ir paveldimą hierarchinę sistemą užtikrina sąveikavimas trimis būdais. Pirmiausia tai socialinio statuso gradacija, laipsniavimas. Antra - svarbus momentas yra taisyklių detalizavimas, kurios turi užtikrinti kastinį pasiskirstymą. Ir galiausiai, nemažiau svarbūs yra darbo pasidalijimas ir tarpusavio sąveika. Šių trijų būdų supaprastinimas gali būti suvestas į fundamentalią nesuteptas - tarša opoziciją. Pasak L. Dumont analizė vykdoma šios opozicijos pagalba, tai yra bandymas pagauti formalios kastų sistemos principus ir privesti juos prie struktūros. Ši opozicija turi būti nagrinėjama kaip sistema, kaip struktūrinis universalas, jos dėka gali būti apčiuopiama hierarchinio pasidalijimo visuma (Dumont 1966(1980); 42- 43). L. Dumont pabrėžia, jog jis neteigia, kad opozicija tarp nesutepties ir užterštumo yra visuomenės pamatas, bet tai yra besąlygiška nuoroda, kad kastinė visuomenė tiems, kurioje jie gyvena, atrodo pastovi ir racionali. Nesutepties ir taršos samprata negali būti traktuojama kaip racionalus universalas, ji kinta priklausomai nuo grupių, kurias įtakoja geografiniai bei teritoriniai skirtumai (Dumont 1966(1980); 45).

Sutepties samprata akivaizdžiai atsispindi skirtumuose tarp Brahmanų ir Neliečiamųjų kastų. Brahmanai kaip dvasininkai užima aukščiausia rangą pripažįstamą visų kastų, tuo tarpu Neliečiamieji - sutepti tarnai, atskirti nuo gyvenvietės, gyvenantys atskiruose kaimuose ar kvartaluose, kenčiantys nuo įvairių teisių apribojimų. Neliečiamųjų nešvara pasižymi per nemalonų odos kvapą, taigi higiena dažnai susijusi su nešvaros samprata. Tačiau derėtų pažymėti, kad higieninė sutepties samprata su religija nėra glaudžiai susijusi (Dumont 1966(1980); 47). Neliečiamųjų nešvara yra neatsiejama nuo Brahmanų nesuteptumo, kalbėjimas apie šias kastas kartu tik sustiprina kalbėjimą apie šios opozicijos svarbą. Nesutepties ir užterštumo santykyje religinis darbo pasidalijimas eina ranka rankon su pastoviais tam tikrų profesijų atributais, kurie priklauso tam tikram sutepties lygiui (Dumont 1966 (1980); 48). Esminis nesutepties - taršos opozicijos vystymasis yra susijęs su galvijais, ypatingai su karve, todėl, kad neliečiamųjų darbas yra sutvarkyti kritusius galvijus, jų odą. Taip per galvijų odą ir perduodama nešvara. Tačiau sudievinta karvė nuolatos yra ir greta Brahmanų, įtvirtindama jų aukščiausią statusą ir atskirdama juos nuo žmonių užimančių žemiausią statusą (Dumont 1966(1980); 54). Vadinasi Brahmanų ir Neliečiamųjų kastų palyginimas gali būti traktuojamas, kaip apčiuopiama ar net materiali opozicijos išraiška. Taip Brahmanai įkūnija nesuteptį, o Neliečiamieji tampa nešvaros kūniška išraiška. Tačiau kituose visuomenėse vadas yra tabu, tai yra jis gali būti susijęs ir su šventumu ir būti pavojingas kitiems, tačiau Indijoje atvirkščiai Brahmanas gali būti pažeidžiamas žemesnių sutepties pagalba. Taigi gentinės visuomenės nuo Indų visuomenės skiriasi tuo, kad gentinėse visuomenėse pavojingi kontaktai tiesiogiai įtraukia žmogų, pavyzdžiui veikdami jo sveikatą, tuo tarpų Indams svarbiausia, kad suteptis gali sukelti riziką pakeisti jų socialinį statusą į žemesnį.

Religinių įstatymų literatūroje sutepties samprata yra viena iš pagrindinių temų, kurią apbrėžia trys jos rūšys: šeimyninio gyvenimo laikysena, kasdieninio gyvenimo laikysena bei kūnas. Kūno laikysena susijusi su higiena, vanduo tampa veiksmingu pagalbininku naikinant suteptį. Svarbią vietą užima apsivalymo vonios, ypatinga reikšmė teikiama tekančiam bei šventam vandeniui. Apsivalymo vonių procedūras lydi skutimasis, ypatingai visų plaukų nuskutimas. Apart vandens ir smulkių apsivalymo priemonių, tokių kaip kraujas iš mažojo pirštelio ar metalo palietimas, svarbiu apsivalymo agentu yra penki karvės produktai, pavyzdžiui karvės šlapimas ar išmatos (Dumont 1966(1980); 51). Visgi svarbesne už higieną laikoma šeimos laikysena, kuri reguliuoja gimimo, mirties, giminystės ar vedybų apeigas (Dumont 1966 (1980); 49).

Taigi L. Dumont prieina išvadą, jog nesutepties – taršos opozicija, kuri yra įtvirtinama Manų įstatymuose III amžiuje, yra hierarchinio pasidalijimo pamatas (Dumont 1966(1980); 52). Ši opozicija yra įgyvendinama bei veikia natūraliame ir kasdieniniame indų gyvenime bei apima darbo ir socialinio statuso pasidalijimo, taisyklių laikymosi, vedybų, laidojimo, maisto vartojimo, higienos sritis. Todėl negalima teigti, kad nesuteptis ir užterštumas yra vien tik Brahmanų ir Neliečiamųjų kastų pamatinė atskirtis, nors per šių kastų kontrastą ji aiškiai atskleidžiama. Užterštumo baimė persmelkia daugelį grupių ypatingai šeimyniniame, o kartu ir visuomeniname gyvenime. Taigi L. Dumont šią opoziciją Indijos kastų sistemoje apibūdina kaip didžiulį skėtį induistui suteikiantį prieglobstį ir apsaugantį ji nuo tokių situacijų, kurios kelią sąmyšį ir nepasitikėjimą (Dumont 1966(1980); 60).

Literatūra:
1. Čiubrinskas Vytis „Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos“, Kaunas, 2007.
2. Dumont Louis „Homo Hierarchicus“, University of Chicago press, Chicago and London, 1966(1980).
3. Dumont Louis „Esė apie individualizmą: modernioji ideologija antropologiniu požiūriu“, Baltos lankos, 2002.
4. Hylland Eriksen Thomas, Silvert Nielsen Fin, A History of Antropology, London, 2001.