Nesuteptis-tarša opozicija Mary Douglas simbolinės klasifikacijos sistemoje

Struktūralizmo atstovė, C. Levi-Strauss pasekėja bei E. Evans Pritchard mokinė britų antropologė Mary Douglas į visuomenę pradeda žvelgti per simbolių prizmę. Pasak M. Douglas simboliai yra priemonės išreiškiančios socialinę klasifikaciją. Klasifikacinės sistemos tvarka atsispindi ir simbolizuoja socialinę tvarką, atitinkamai nesuklasifikuojami fenomenai socialinei tvarkai gali būti kenksmingi (Hylland Eriksen, Silvert Nielsen 2001: 99- 100). Taigi M. Douglas klasifikacijos sistemoje vienas iš esminių konceptų yra kūnas, kuris iškeliamas kaip simbolinis modelis, todėl tampa svarbu suderinti kūno funkcijas su griežtomis kultūrinėmis taisyklėmis. Kūno kaip stratifikacijos elemento esmine ašimi tampa sutepties, taršos (purity) samprata. Nesutepties-taršos opozicija įgauna svarų vaidmenį brėžiant simbolines ribas, kalbant ne tik apie klasifikacijos sistemą, bet ir apie socialinę tvarką. Taršos, užterštumo sampratos paradigmą M. Douglas plačiausiai eksploatavo religijų studijose (Čiubrinskas 2007: 151- 152). Pirmiausia ši antropologė primityvių religijų ir bendruomenių tyrimuose paneigia nuomonę, jog sutepties sampratą lydi siaubas, baimė ir kad ši baimė blokuoja protą. Nešvaros saugomasi ne dėl baimės, ne dėl įpratimo tai daryti ir ne dėl to, kad ji gali tapti ligų priežastimi, o dėl to, kad nešvara pažeidžia socialinę tvarką. Sutepties samprata socialiniame gyvenime reiškiasi dviem lygiais: vienas labiau instrumentinis, o kitas - labiau ekspresyvus. Pirmasis akivaizdesnis, tai yra žmonių pastangos įtakoti vienas kito elgesį, pavyzdžiui sutuoktinių santykiai. Antrasis yra painesnis, bet kartu ir įdomesnis lygmuo, kuriame sutepties sampratos siejasi su socialiniu gyvenimu bei sąlygoja bendrą socialinės tvarkos vaizdą. Pavyzdžiui, tikima, kad viena lytis yra pavojinga kitai per lytines išskyras, o tokie seksualiniai pavojai gali atspindėti darnumą, balansą arba konstruoti hierarchiją. Seksualiniai pavojai bei draudimai turėtų būti aiškinami kaip simboliai, pasitelkiant ne lyčių santykius, bet santykius tarp įvairių visuomenės dalių. Seksualinė suteptis neatsiejama nuo kūniškos sutepties. Taigi šiame lygmenyje svarbus patyriminis tvarkos palaikymas mažina neaiškumus ir disharmoniją (Douglas 1966: 3-4). Tikėjimai suteptimi yra kultūrinis fenomenas, diskutuojamas emociniame kontekste, kurį ir turi išreikšti. Užterštumo samprata turi būti aiškinama ne kaip griežtai racionali, sąmoninga veikla, bet labiau kaip spontaniška, neplanuota pasekmė (Douglas 1993: 58).

Fizinis kontaktas yra nešvaros perdavėjas, kurio pagalba reguliuojamas žmogaus kontaktas su krauju, išskyromis, pagamintu maistu ar plaukų bei nagų kirpimu. Tačiau nederėtų pamiršti, kad tokie kontaktai ir su jais susijusios reikšmės nėra būdingi visoms kultūroms. Vienose kultūrose seksualiniai skirtumai yra svarbesni nei kitose, tačiau dar kitoms užterštumas neatsiejamas nuo menstruacijų išskyrų, kraujo ar maisto. Psichologinis užterštumas tampa svarbia nepageidaujamų kontaktų simboline išraiška, kuri yra socialinės struktūros ar kosmologinių idėjų atspindys. Ne tik socialiniai santykiai gali būti apribojami sutepties baimėmis, bet ir buitiniai, tokie kaip naudojimasis viena kėde, tualetu ar virtuvės reikmenimis (Douglas 1993: 55).

Kiti du svarbūs aspektai M. Douglas teorijoje taršos ir šventumo bei taršos ir moralės santykio konceptualizavimas. Primityviose visuomenėse perskyra tarp šventumo ir užterštumo yra nedidelė bei neaiški. Mūsų visuomenėje šventumas ir užterštumas yra atskirti poliai, šventos vietos ir daiktai yra saugomi, kad nebūtų užteršti. Pasak antropologės šventumo ir užterštumo supratimas mus ir skiria nuo primityvių visuomenių. Ši tezė gali būti paaiškinama tuo, kad primityviose kultūrose šventumas suprantamas bendresne prasme, reiškiančia truputį daugiau nei draudimą. Draudimai ar suvaržymai gali būti skirti apsaugoti dieviškumą nuo pasaulietinių dalykų arba atvirkščiai pasaulietiškumą apsaugoti nuo dieviškųjų (Douglas 1966: 7). Taigi vienas iš geriausių galvosūkių lyginamosiose religijų studijose yra suderinimas sutepties koncepto su šventumu. Suteptis nemažiau bendro turi ir su morale, tačiau sutepties ir moralės taisyklės nevisiškai sutampa. Kai kurie poelgiai gali būti vertinami kaip amoralūs, bet nebūtinai yra traktuojami kaip nešvarūs, tuo tarpu kiti nelabai smerktini gali būti suprasti kaip sutepantys, užteršiantys. Moralines situacijas sunku apibrėžti, nes jos yra miglotos ir neaiškios, tuo tarpu sutepties taisyklės yra nedviprasmiškos. Kartais sutepties taisyklės gali užimti pagalbininko vaidmenį sprendžiant keblias moralines situacijas. Šiam argumentui patvirtini autorė pateikia pavyzdžių iš nuerų gyvenimo. Nuerai žinodami, kad sukėlė kraujomaišos rizika gali atlikti aukojimą, bet jei apskaičiuojama, kad giminystė tolima, jie laukia, kad (ne)pasirodžiusi odos liga išspręstu ar įvykęs kontaktas yra smerktinas. Nuerų bendruomenę sudarančios žmonių kategorijos apibrėžiamos pagal kraujomaišos taisykles, santuokos mokesčius, vedybinį statusą, todėl sudėtingos kraujomaišos ir svetimavimo taisyklės išsaugo nuerų socialinę struktūrą (Douglas 1966: 130- 132). Remiantis nuerų pavyzdžiais M. Douglas išskiria keturis pagrindinius atvejus, kuriuose tikėjimas suteptimi sustiprina moralinį kodeksą. Pirmiausia kuomet situacija yra nepakankamai moraliai apibrėžta problema paliekama spręsti post hoc, pavyzdžiui pasirodžius arba nepasirodžius odos ligai. Tai yra taisyklė post hoc nustato ar pažeidimas įvyko ar ne. Antra, jei moraliniai principai kertasi, sutepties taisyklė sumažina sumaištį, dviprasmiškumą ir išryškina problemą. Trečias atvejis - moraliai neteisingas veiksmas gali nesukelti moralinio pasipiktinimo, tuomet sutepties taisyklės išryškina nusikaltimo sunkumą. Galiausiai, kuomet moralinio prasižengimo nelydi konkrečios praktinės bausmės, sutepties baimė atgraso pažeidėjus. Tai yra tikėjimas suteptimi atstoja praktinę bausmę. Sutepties taisyklės pažeidimo pasekmės gali būti nukreiptos dviem kryptim: grėsmė nukreipta į pažeidėją arba į auką (pavyzdžiui vyro gyvybei ar jo vaikams gresia pavojus, jei jo žmona svetimauja). Tokiu būdu tikėjimai suteptimi atgraso nuo neištikimybės, tuo pačiu sustiprindami vedybinius ryšius (Douglas 1966: 135- 136).

Kitas svarbus momentas yra sutepties panaikinimas. Kartais suteptis yra per sunki, kad pažeidėjas išliktų gyvas, bet dažniausiai sutepties pasekmės panaikinamos labai paprastai. Suteptis panaikinama dviem būdais. Pirmasis - suteptis panaikinama ritualo pagalba, gali būti atliekamas aukojimas, grąžinimas, nuplovimas, smilkymas ar kitoks ritualas. Antrasis yra išpažinimo apeigos, nes išpažinimas leidžia skirti bausmę ir suteikia galimybę reikalauti atlygio. Suteršėjas tampa dvigubo pasmerkimo objektu, viena, kad peržengė ribą, antra, kad užtraukė grėsmę kitiems. Nešvaros šalinimasis yra procesas, kurio metu daiktai turi būti savo vietoje, tai yra nepažeidžiama tvarka, užtikrinant, kad išoriniai fiziniai įvykiai paklusta idėjų struktūrai (Douglas 1966: 38- 39).

Taigi Mary Douglas savo veikale „Suteptis ir grėsmė“, nagrinėdama primityvias religijas ir bendruomenes, minėtą binarinę opoziciją pritaiko brėžiant simbolines ribas, kalbant ne tik apie klasifikacijos sistemą, bet ir apie socialinę tvarką. Anot antropologės opozicijos svarba nenuginčijama, tačiau ji nėra universali visoms visuomenėms ir jos samprata atitinkamai gali kisti. Opozicija antropologės teorijoje atskleidžia religinio simbolizmo sąsaja su ryšiu tarp žmogiškojo kūno ir visuomenės socialinės tvarkos.

Literatūra:
1. Čiubrinskas Vytis. (2007). Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos, Kaunas.
2. Douglas Mary. (1993). Implict meanings, Essays in Antropology, London.
3. Douglas Mary. (1966). Purity and danger, An analysis of concepts of pollution and taboo, London.
4. Hylland Eriksen Thomas, Silvert Nielsen Fin.(2001). A History of Antropology, London.