Pasiklydęs šukėse

Džiaugiamės ir sveikiname mūsų komandos narį Konstantiną Algimantą Klimavičių surengus pesonalinę parodą „Pasiklydęs šukėse“ Vytauto Didžiojo Universiteto Menų fakulteto „101 galerijoje“.

„Aš jos neieškojau, mozaika pati mane surado“ – K. Klimavičius

Kartais, kad rastum savąjį pašaukimą tenka nueiti nemažą atstumą, klaidžiojant ir keliaujant po platų pasaulį. Tokiems klajokliams likimas dovanoja neišdildomus įspūdžius ir praplečia akiratį, o kartais net pasufleruoja tolimesnio (meninio) judėjimo kryptį.

Prieš 10 metų apsilankęs Barselonoje, Ispanijoje, ir susipažinęs su žymaus katalonų architekto Antonio Gaudi darbais, kuriems būdingas mozaikos dekoras, Konstantinas Klimavičius nusprendė išbandyti savo jėgas mozaikos meno srityje. Puoselėdamas idėją kurti socialinį meną, kviečiantį įvairias bendruomenes prisidėti prie bendros kūrybos veiklų, menininkas atrado gana paprastą, bet labai paveikę techniką – mozaiką. Nors K. Klimavičius aktyviai dirba bendruomeninio meno srityje, jis taip pat užsiima asmenine kūryba.

Klimavičiaus asmeninėje kūryboje vyrauja kelios teminės linijos, būdingi įvairių medžiagų deriniai, ryškus koloritas. Keliuose kūriniuose yra permąstomi dailės istorijoje gerai žinomi siužetai: mąstytojas, paskutinė vakarienė, madona. Šiuose darbuose figūros abstrahuojamos, tad konkretūs personažai nėra atpažįstami. Skulptūra „Mąstytojas“ veikia ir kaip nuoroda į prancūzų skulptoriaus Ogiusto Rodeno „Mąstytoją“ ir tuo pačiu kaip ikonografinis lietuviškojo „Rūpintojėlio“ tipas. Menininkas taip pat drąsiai imasi autoportreto žanro ir įamžina savo atvaizdą ryškių šukių kompozicijoje.

Eksperimentavimo momentas taip pat svarbus K. Klimavičiaus kūryboje. Jis geriausiai atsiskleidžia „vinių gyvenimo“ serijoje. Vinis tai simbolinė nuoroda į pasaulio ašį, vietos žymėjimą, ritualinį veiksmą ar religinę kančią. Kūriniuose „Neimti!“ ir „Pagunda“ atsiskleidžia menininko humoro jausmas, pasąmoningai kviečiantis lankytoją atlikti neleistiną veiksmą. Tuo tarpu „Gėlė“, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo žaismingai, primena gvazdiką (anksčiau vadintą „vinele“), kuris dažnai traktuojamas kaip augalinis nukryžiavimo vinių simbolis. Gyvybės ir mirties klausimų užuomazgas taip pat galima užčiuopti „Tautiečių“ ar „Iš vinių gyvenimo“ siužetuose.

Viena ryškiausių temų menininko kūryboje – žmogaus egzistencija. Keli anksčiau minėti darbai, pavyzdžiui „Mąstytojas“, „Tautiečiai“ ir „Iš vinių gyvenimo“ subtiliai gvildena filosofinius egzistencijos klausimus. „Raudona linija“ dvelkia subtiliu pavojumi, nes ją peržengus galima tikėtis (ne)malonių pasekmių. Tuo tarpu, „Geležiniai“, alsuodami moterišku seksualumu, koketiškai flirtuoja su parodos lankytojais. Žmogaus būvio apmąstymams taip pat skirti „Būna dienų“, „Prikaltas“, „Likimas?“ ir „Kaukės“ kūriniai. Šiuose darbuose nagrinėjamas žmogaus dvasinio pasaulio santykis su būtimi. Daugumoje kūrinių vyrauja rami, apmąstymų kupina nuotaika. Menininkas nepateikia konkrečių atsakymų į keliamus klausimus, veikiau meno kūriniai sukuria erdvę ir laiką šių klausimų apmąstymams.

Žodis „mozaika“ išvertus iš lotynų kalbos (lot. musivum) reiškia „pašvęsta mūzoms“. Tokia ir yra ši paroda. Konstantinas Klimavičius jau daugiau nei dešimtmetį savo kūrybą yra pašventęs mozaikos mūzoms su kuriomis žaidžia meno istorijos paraštėse, eksperimentuoja naudodamas įvairias medžiagas ir simbolius bei mezga dialogus apie žmogaus būvį šiame plačiame pasaulyje – klajoklio šukių keliais.

Parodos kuratorė Neringa Kulik.
Gintarės Žaltauskaitės nuotraukos.