Postmodernus mokslas: nuo universalios mokslo tiesos žlugimo iki paties mokslo simuliacijos

IŠiandien akademinėje aplinkoje galime stebėti disciplinų sumaištį, t.y. disciplinas vis sudėtingiau atskirti viena nuo kitos, o jų „mišrainėje“ formuojasi dariniai pretenduojantys užimti naujų disciplinų vardą. Kasdieniniu disciplinų „mišrainės“ gaminimo pavyzdžiu šiandienos Lietuvos aukštosiose mokyklose gali būti naujos bakalauro ar magistro studijų programos. Keletas ingredientų, tokių kaip ekonomika ar politika, užtikrina tokių programų- „mišrainių“ populiarumą, o pačios programos papuošiamos skambiais vardais tokiais kaip Socialinė politika ar Migracijos studijos. Už tokių skambių vardų dažnai slepiasi trys ar keturios, kartais ir daugiau disciplinų, o pats programos pavadinimas dažnai nenusako, kuri iš disciplinų užima lyderės poziciją. Ribų tarp disciplinų išsitrynimas siejamas su postmoderne socialine teorija, kuriai šiame straipsnyje ir bus skiriamas dėmesys. Būtent postmodernios minties atstovai sugriovė planus realizuoti universalaus mokslo projektą, kartu naikindami žymias atskirtis tarp disciplinų.

Postmodernus mokslas šiame straipsnyje analizuojamas remiantis keletu aspektų ir su jais susijusių teoretikų. Pirmiausia kreipiamas dėmesys i modernybės bei modernaus mokslo kritiką (M. Foucault, J. F. Lyotad), metanaratyvų keitimą į kalbinius žaidimus (J. F. Lyotad), refleksyvų postmodernų mokslą (P. Bourdieu), bei mokslą sutapatinamą su simuliakru J. Boudrillard postmodernioje hipertikrovėje. Taigi straipsnis bandys supažindinti su postmodernizmo įtaka mokslui, mokslo sampratos kaita, pasirenkant filosofus, kurie dėl savo plataus mokslinio diapazono vadinami socialiniais teoretikais ir nemenkos įtakos turėję sociologijos disciplinai. Straipsnyje vartojant mokslo terminą, turima omenyje socialinius mokslus, dažnai sociologiją ar antropologiją, ties šiais mokslais daugiausiai ir susitelkiama.

Postmodernizmo apybraiža

Postmodernioms teorijomis sudėtinga pritaikyti bendrą vardiklį, kadangi jos buvo kuriamos skirtingais tikslais ir siejamos su atskirų teoretikų darbais. Tačiau jas vienija tai, jog vieno aiškaus ir paprastai suformuluojamo vardiklio būti ir negali. Šiandien sociologijos vadovėliuose (Tereškinas 2005, Valantiejus 2007) aptinkame postmodernių teorijų apibendrinimus, kurie pažymi keletą svarbiausių šioms teorijoms bendrų bruožų. Postmodernioms teorijoms būdinga tai, jog jos nepasitiki visa apimančiais didžiaisiais pasakojimais-metanaratyvais, kurie pateikia universalias reikšmių ir žinojimo sistemas. Taigi neegzistuojanti baigtinė reikšmė, leidžia žmonėms konstruoti tikrovę, kuri esanti daugialypė, komplikuota bei prieštaringa. Postmodernizmas siekia ištrinti ribas tarp skirtingų akademinių disciplinų, pasižymi modernios sociologijos bei socialinių mokslų kritika. Taip pat kaip ir kai kurie jo pirmtakai, pavyzdžiui T. Kuhnas pradėjęs „laužyti ledus“ Mokslo revoliucijų struktūroje, dekonstruoja normalaus mokslo sampratą. Postmodernios teorijos akcentuoja vaizduotės ir kūrybiškumo galią, tuo pat metu kritikuodamos tiesos, racionalumo, vienybės išaukštinimą. Universalios tiesos modernybės projektas žlunga, kartu nusinešdamas su savimi siekius sukurti objektyvų mokslą, vieningą progresą, moralumą ar laimę. Tačiau pernelyg laisvas ir neįpareigojantis apsibrėžti postmodernizmas kritikuojamas kaip nuoroda į kraštutinumus, nihilizmą, negatyvizmą, iracionalumą, svarbos atimtos iš materialių struktūrų kultūrai suteikimą, kaip turintis polinkį griauti, tačiau nepasiūlantis nieko, kas turėtų būti atstatinėjama griuvėsių vietoje.

Mokslas, kaip modernybės universalizavimo ir objektyzavimo projekto viena iš svarbiausių ašių, tampa ir vienu iš svarbiausių postmodernybės atakų epicentru. Normalaus mokslo samprata kartu su jos legitimacija išleidžia paskutinius atodūsius, mokslo žaidimo taisyklės kinta, įvedamos kalbinių žaidimų, informacijos gamybos, interpretavimo svarbos dimensijos. O sociologijos „baubu“ tampa reflektyvi, naracinė sociologijos forma. Taigi modernybės dėliotas kortų namelis turėjęs pasiekti idealią ir universalią savo formą sugriūna ne dėl to, kad viena ar kita korta neatrado sau tinkamos vietos, bet dėl to, kad suvokta, jog įmanoma pastatyti begalę įvairių formų namelių, priklausomai tiek nuo namelių statytojų, tiek nuo laukų, kuriuose statybos vyksta, o viena idealaus absoliutaus tipo projekcija neegzistuoja. Belieka tik švęsti totalizuojančių statybų pabaigą ir leisti sau kurti nestatiškas, atsinaujinančias, daugialypes, neapibrėžtas bei asimetriškas statinių formas. Normalus mokslas patiria fiasko užleisdamas vietą mokslų samplaikoms, kurios nėra ir nebus legitimuotos, o tomis pačiomis kortomis buriant mokslo postmodernią ateitį tampa aišku, jog mokslas tampa gyvas atsitraukdamas ir prieštaraudamas savo paties buvusiai formai, priimtinai tiesai.

II

Universalios mokslo tiesos projekto žlugimas

Postmodernizmas sąlyginai skirstomas į dvi kryptis: žaidybinį (angl. ludic) ir kritinį (angl. critical). Žaidybinis postmodernizmas siejamas su J. F. Lyotadro, J. Derrida teorijomis, kurios apima kalbinius žaidimus, teksto kūrimo problematiką, daugiasluoksniškumą, nepastovumą, tuo tarpu kritinis (M. Foucault) apima ekonomikos, kultūros, politikos, galios, režimų, disciplinavimo dimensijas (Duoblienė 2008 : 11). Taigi M. Foucault kritikavo modernaus amžiaus racionalizmą ir protą tapusius prievartos, priespaudos, dominavimo, disciplinavimo įrankiais. Kritikavo modernų mokslą žmogaus moksluose iškėlusį vientisą ir nesikeičiantį subjektą. Tokį subjektą siekė dekonstruoti ir parodyti, kad jis kuriamas priklausomai nuo specifinių istorinių aplinkybių bei galios santykių įsikūrusių skirtingose institucijose. Subjektai, pasak M. Foucault, konstruojami įvairių discilplininių galios sistemų, tokių kaip kalėjimai, beprotnamiai ar mokslo įstaigos (Tereškinas 2005: 366- 368). Disciplina „gamina“ individus (Foucault 1998: 203), ji ne tik sumažintas teismo modelis, bet ir turinti užtikrinti, kad bus baudžiama viskas, kas neadekvatu taisyklėms, viskas, kas nuo jų nukrypsta (Foucault 1998: 215). Taigi disciplinarinės visuomenės formavimasis sietinas su keletu plataus masto procesų, tarp jų ir mokslo (Foucault 1998: 256). Mokslai apie žmogų gavo savo veikimo gaires iš disciplinarinės valdžios, pavyzdžiui egzaminavimo metodologijos sukūrimą  (Foucault 1998: 265). Taigi postmodernių žmogaus mokslų uždaviniu tampa sugriauti pozityvaus mokslo užmaskuotus žinojimo būdus, kurie tarnavo disciplinuojančioms, centralizuojančioms, totalizuojančioms galioms, galioms siekusioms disciplinos instrumentais normalizuoti, suvaldyti žmonių mases. Todėl pats M. Foucault rašė apie užmirštus, negaliojusius ir nesuprastus diskursus, pavyzdžiui seksualumo ar bausmės. Taip mokslui suteikiama galimybė susigrąžinti tai, kas buvo užmiršta ar nesuprasta, kas nebuvo įtraukta į totalizuojantį ir institucionalizuotą modernaus mokslo projektą, o tuo pačiu tapti autonomišką bei laisvą žinią skleidžiančiu mokslu.

Universalaus, centralizuoto ir totalizuojančio modernaus mokslo projektą kritikavo ir žaidybinio postmodernizmo atstovas F. J. Lyotard. Viena iš pagrindinių, pakitusių mokslo žaidimo taisyklių, savybių tampa nepasitikėjimas, modernaus mokslo pagrindu laikytais metapasakojimais. Tad kyla klausimas, kas gi postmodernybėje užima metapasakojimų vietą? Pasak J. F. Lyotardo legitimuojančių metapasakojimų vieton, kurie prarado didžiuosius savo tikslus ir neįgyvendinamus projektus, stoja kalbiniai žaidimai, lingvistinių dalelyčių spiečiai, skirti generuoti kaičius socialinius ryšius, todėl, kad pažangusis mokslinis žinojimas yra susijęs būtent su kalba (Lyotatrd 2010: 14- 18). Kalbinių žaidimų taisyklės pačios savęs nelegitimuoja, o yra žaidėjų susitarimo objektas. Nėra taisyklių, nėra žaidimo, o minimaliausia taisyklės modifikacija keičia ir žaidimo prigimtį. Kiekvienas pasisakymas turi būti traktuojamas kaip tam tikro žaidimo „ėjimas“. Kalbėti reiškia rungtyniauti, tačiau nebūtinai laimėti, „ėjimą“ galima daryti ir dėl to, jog siekiama sukurti, ką nors naujo (Lyotard 2010: 32). Taigi šis postmodernizmo teoretikas išskiria kalbą kaip kaičią, nuolat atsinaujinančią, priklausomą nuo kalbiniame žaidime žaidžiančių, t.y. esančia nuolatiniame derybų procese. Nors taisyklės ir egzistuoja, tačiau jos neįteisina savęs pačios, legitimacija vėlgi priklauso nuo derybų bei yra pasiduodanti kaitai.

Gvildendamas legitimacijos padėtį J. F. Lyotard teigia, jog paseno ne pats legitimacijos klausimas, kas atitinka tiesą, bet mokslo pozityvistinis traktavimas. Svarbus moksliniam žiojimui klausimas, ko vertas tavo argumentas ar įrodymas? Transformuojamas į klausimą, ko vertas tavo ko vertas? (Lyotard 2010:117). Taigi mokslas, pasak šio postmodernaus teoretiko, daugiau nebėra nei universaliu legitimacijos, nei ekspertizės aparatu, o patys mokslininkai ne ekspertai, bet išradėjai. Todėl viena iš postmodernus mokslo paskirčių yra tobulinti mūsų jautrumą skirtumams, mūsų gebėjimą toleruoti nebendramatiškumą (Lyotard 2010: 15- 16). Mokslininkų bendruomenės susiskaldymas į sprendėjus ir atlikėjus priklauso nuo socialinės ekonominės sistemos, o ne nuo mokslinės pragmatikos. Toks susiskaldymas yra viena iš pagrindinių kliūčių, stabdančių žinojimo vaizduotės vystymąsi (Lyotard 2010: 135). Vadinasi, mokslas atsisako ekspertizės, apibendrinimo ir universalizavimo funkcijų, ir imasi kūrybingesnių užmojų. Postmodernus mokslas sutelkia dėmesį į neišsprendžiamus dalykus, į valdymo tikslumo ribas, dėl neišsamios informacijos kilusius konfliktus, savo paties evoliucijos teoriją, šiuos jam rūpimus klausimus grįsdamas netolydumo, katastrofiškumo, nepataisomumo, paradoksalumo sąvokomis. Postmodernus mokslas kuria ne tai, kas žinoma, bet tai, kas nežinoma. Suponuoja tokį legitimacijos modelį, kuris visiškai nesiremia geriausios atlikties principu, atvirkščiai dėmesio objektu rinkdamasis skirtis (Lyotard 2010: 126- 127). Viena vertus mokslas atsisakydamas metapasakojimų palengvina savo egzistenciją, jam nebereikia „eiti iš proto“ siekiant sukurti universalią, objektyvią bei vieningą tiesą. Kita vertus jo padėtis tampa komplikuotesnė siekiant kurti, ne tai, kas žinoma, o tai, kas nežinoma. Taigi mokslas transformuoja savo paskirtį, iš idėjų bendrintojo, universalizuotojo ir legitimuotojo į idėjų generatorių: „Mokslas yra „atviros sistemos modelis“, kuriam pasakymai priimtini tik tada, kai jie „gimdo idėjas“, t.y. padeda atsirasti kitiems pasakymams ir kitoms žaidimo taisyklėms “ (Lyotard 2010:135).

Mokslas ne tik nebesiekia universalios tiesos, bet ir neturi visuotinės metakalbos, kuria galima būtų perrašyti ir įvertinti visas kitas kalbas (Lyotard 2010:135). Jis žaidžia savo nuosavą žaidimą ir legitimuoti kitų kalbinių žaidimų negali (Lyotard 2010: 89) su tuo sutinka ir R. Rorty. R. Rorty teigia, jog tie, kurie vartoja baigtinį žodyną, yra metafizikai, o tie, kurie nepripažįsta jo išbaigtumo yra ironikai. Kiekviena kalbinė forma kontekste ir laike įgauna vis kitokią reikšmę ar prasmę, todėl vartoti baigtinį žodyną tampa neįmanoma. Tuo tarpu ironija leidžia laisvai disponuoti sąvokomis bei kalbiniais deriniais (Duoblienė 2008: 18). Taigi tiek J. F. Lyotard, tiek ir R. Rorty kritikuoja baigtinės matakalbos egzistavimą, kuri pasižymi universalumu, todėl postmodernaus mokslo kalba nei universali, nei baigtinė, gebanti užtikrinti sąvokų žaismo radimąsi, o tuo pačiu ir įvairovę.