„Prakeiktieji“ – nuo meilės iki neapykantos tėra tik vienas žingsnis

Šį kartą rubrikoje „Trys viename“ nagrinėsime OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklį „Prakeiktieji“ (rež. A. Areima). „Eksperimentas“ buvo toks: trys klausimai, trys skirtingų žmonių atsakymai apie vieną spektaklį. Į klausimus buvo atsakinėjama iš karto po spektaklio, tam, kad dar nebūtų išblėsęs spektaklio pirminis įspūdis. Patys klausimai bei atsakymai į juos nesiekia aprašyti spektaklio, jie siekia užčiuopti spektaklio pulsą, aktualumą ir jo įtaigumą žiūrovui. Keliose, tačiau pakankamai išsamiose recenzijose, kritikai jau išanalizavo ir aptarė (nors žinoma, niekada recenzijų nebūna per daug) – scenografiją, aktorių vaidybą, pjesės niuansus, režisūrinius sprendimus, tad šiame „eksperimente“ gvildenama pati spektaklio idėja ir jo poveikis tiems, kam ir skirtas spektaklis – žiūrovams.

Apie ką buvo spektaklis?

1. Apie savanaudiškumą, pavydą, neapykantą artimui, meilės siekį bei nemokėjimą mylėti.

2. Spektaklis – apie meilės apraiškų paieškas šeimoje: vaizduojamas šeimos gyvenimas, jos narių tarpusavio santykiai, atskleidžiami žmonių norai, veiksmai ir jų pasekmės. Kiekvienas šeimos narys siekia būti mylimas, jam reikalingos akivaizdžios meilės apraiškos, jis imasi veiksmų toms apraiškoms iškelti – meilė išsigimsta, šeima susinaikina.

3. Labai gerai apibūdintų posakis „Nuo meilės iki neapykantos tėra vienas žingsnis“.

Ar spektaklis atspindi mūsų šiandieninį pasaulį (mūsų visuomenę)?

1. Spektaklyje rodoma neapykanta artimui ir aš sutinku, kad dažniausiai didžiausią pyktį mes išreiškiame būtent artimiausiems žmonėms, kai jie nepateisina mūsų lūkesčių, tačiau apskritai mano nuomone, šitas spektaklis mūsų visuomenei yra neaktualus.

2. Spektaklis atspindi, Areimos žodžiais tariant, mažiausią visuomenės ląstelę – šeimą. Visgi to, kas vyksta toje šeimoje, nepavadinčiau netgi statistinės šiuolaikinės lietuviškos (arba JAV ar bet kokio kito pasaulio krašto) šeimos atspindžiu. Greičiau tai – šeima, išgalvota perteikti pavojams ir įspėti apie kažkokius baisingus dalykus. Manau, kad režisierius Areima pasinaudoja šios išgalvotos šeimos santykiais, perteikti savo mintims ir kritikuoti bei įspėti šiandienos Lietuvos visuomenę. Spektaklyje santykis aiškiai išreiškiamas lietimu – veikėjai liečia vienas kitą – glaudžiasi, prievartauja, muša; ir kalba – vienas kitam perteikia tekstą – loginį kalbos pagrindą. Šiose abiejose plotmėse buvo labai daug žiaurumo, žiūrovas priverčiamas išsikelti klausimą – kam to reikia, ar negalima be to? 3,5 valandos žiūrovas kankinamas žiaurumu, kol paskutinėje scenoje jam pateikiamas raktas – tai perduodama iš kartos į kartą. Taigi, sakyčiau, kad pagrindinė “Prakeiktųjų” žinutė – tai visuomenės kritika: žmonės, jūs baisitės 3 valandų žiaurumu, tačiau, gal patys to nejausdami, vienas su kitu žiauriai elgiatės (mušate, rėkiate, reikalaujate, prievartaujate...) nuolat, visą gyvenimą ir tą žiaurumą perduodate savo vaikams. Nustokite reikalauti meilės, mylėkite patys ir savo vaikams perduosite meilę.

3. Nežinau. Šiais laikais pasitaiko įvairių suiručių šeimoje, tačiau tokių edipo komplekso atmainų pasitaiko nebent graikų tragedijose.

Kas jus labiausiai spektaklyje sujaudino? Kokios spektaklio vietos jums kėlė daugiausiai minčių?

1. Gerąja prasme manęs nesujaudino niekas. Tiesą pasakius, neatsimenu, kada spektaklyje buvo taip sunku išsėdėti ir kada teatras man kėlė tiek neigiamų emocijų. Daugiausiai jis man sukėlė pasipriešinimo ir atmetimo reakciją.

Visų pirma, man nepriimtinas buvo nuolatinis rėkimas, greitas lakstymas pirmyn atgal po sceną ir vienas kito tampymas, griebimas už kaklų ir pan. Spektaklis nesukėlė estetinio pasigėrėjimo. Kartais būdavo vizualiai gražių scenų, bet neigiami aspektai jas turbūt užgoždavo.

Antra, nelabai suprantu, kodėl dabartinei visuomenei reikia rodyti šeimą, kamuojamą edipo ir elektros kompleksų, kurioje dar visi vieni kitus žudo. Kadangi negalėjau susitapatinti nei su vienu veikėju, emocija ar situacija, tai tiesiog spektaklį žiūrėjau kaip melodramą, į kurią jis iš tikrųjų ir buvo panašiausias, ypač pirmoje dalyje.

Šio spektaklio metu ir po jo aš daugiausiai galvojau apie tai, koks (ne)turėtų būti teatras bei kas jaunąjį Areimą taip siaubingai sutraumavo vaikystėje. Ir nors režisierius teigia, kad kalba apie meilę, bet aš tris valandas jaučiausi niurkdoma neapykantoje.

2. Labiausiai sujaudino paskutinė scena – šviesa suformuota nėštumo iliuzija. Spektaklio metu jaudino ir kiti dalykai – pirmasis Lavinjos susitikimas su Bartu (pagalvojau, kad va – čia jau bus meilė); scena, kurios metu motina tėvui sugirdo vaistus (uf, negi dabar jį nuodija?), Lavinjos stovėjimas su žalia suknele (suknelė labai skulptūriška, ją paverčia deive), bet tai buvo toks smalsumo ar estetinių paieškų vedamas smulkus jaudulys. Daugiausia minčių kėlė per visas scenas einantis rėkimas. Konkrečios scenos minčių, man rodos, nekėlė, nes jos davė tik fabulą, kuri ir taip nuspėjama. Santykiai buvo labai aiškūs, scenos jų neišryškino, nepadėjo atrasti ką nors naujo, o tik sustiprino tai, kas yra. Iš kitos pusės, mintys plūdo viso spektaklio metu: stengiausi atrasti, kas čia vyksta, kodėl man reikia tai žiūrėti...

3. Visokie melodramatiški šūksniai „Tėve!“. Jei rimtai, manęs turbūt niekas nejaudino, todėl buvo keista, kad išlikau budri ir jutau spektaklio įtampą. Gal tai vyko dėl muzikos, kuriančios atitinkamą nuotaiką.

Minčių nekėlė, nes spektaklis neužkabino. Nieko. Spektaklio pertraukų metu vystėm įvairias sudėtingas teorijas apie meilę ir keblius santykius, bet iš tiesų spektaklis nepaliko kažko užkabinančio, dėl ko pradėčiau mąstyti ir gilintis.

Jeigu esate matę šį spektaklį, lauksime ir Jūsų nuomonių bei komentarų.

„Eksperimente“ dalyvavo: Monika Jašinskaitė, Kristė Krupovisovaitė ir Monika Augustaitytė

Nuotraukų autorius Dmitrijus Matvejevas