Refleksija: „Dramblio kaulo bokšto griūtis – 2“ dirbtuvės

„Iki šiol daug kultūros ir meno organizacijų pernelyg orientuojasi į patį meno kūrinį, „produktą", ignoruoja auditorijos -„gavėjo"- pusę ir tokiu būdu neatlieka savo kaip tarpininkių vaidmens, nepadeda susikurti gyvam ir prasmingam meno kūrinio ir individo dialogui.“

Dažnai gyvenime atradę patogią vietelę, mes joje įsitaisome. Iš to patogaus taško pradedame stebėti aplinką ir toje aplinkoje veikiančius žmones ir galiausiai, tam tikrų atsitiktinumų dėka pastebime (dažnu atveju net nepastebime), jog sėdime bokšto viršūnėje. Mus pradeda dominti tik su mumis susiję reikalai, mes pradedame nekreipti dėmesio į tuos, kurių nuomonė mums nepalanki, mes pradedame gyventi tik tuo, kas skrieja aplink mūsų bokštą ir nieko daugiau. „Dramblio kaulo bokšto griūtis - 2" dirbtuvių tikslas ir buvo sugriauti tokius bokštus, kuriuose patogiai sėdėdami nebepajėgiame priimti naujų idėjų ir sumanymų bei nebegalime megzti naujų dialogų. Kultūros kontaktų biuras (renginio organizatoriai), plėtodami kultūros organizacijų auditorijų pažinimo ir vystymo temą, surengė tarptautines dirbtuves „Dramblio kaulo bokšto griūtis - 2", kurios vyko š.m. spalio 21-23 dienomis Vilniuje. Dirbtuvių metu buvo siekiama analizuoti tokius klausimus ir temas: kokiais būdais įvairios meno ir paveldo organizacijos siekia užmegzti dialogą su lankytoju ar žiūrovu, išskleisti ir pristatyti meno kūrinių visuomeninius kontekstus, sukurti sąlygas individualiai patirčiai, ieškoti galimybių kurtis grįžtamajam ryšiui.

Pirmąją dirbtuvių dieną buvome supažindinti su dirbtuvių  tikslais, uždaviniais, norimais pasiekti rezultatais ir įvairiais kitais dalykais susijusiais su dirbtuvių tema. Vėliau apgraibomis įsiminę kolegų vardus pradėjome, mano manymu, pačią įdomiausią ir vertingiausią dirbtuvių dalį (kuri tęsėsi iki kitos dienos pietų) – kiekvienas dalyvis pasidalino gerąja patirtimi arba pristatė atvejo studija, susijusią su dalyvio realia patirtimi. Per šiuos pristatymus galėjome vienas su kitu susipažinti tiek asmeniškai, tiek per savas patirtis, po kiekvieno pristatymo pasisakiusįjį užgriūdavo klausimų lavina, prasidėdavo diskusija, kurią modertorė, dideliam savo nenorui, turėdavo sustabdyti dėl laiko stokos. Būtent šių pasisakymų metu kiekvienas iš mūsų pasisėmė naujų idėjų ir minčių, kurios vėliau inspiravo be galo turiningas „kavutės pertraukėles“, per kurias turėjome galimybe prieiti vienas prie kito ir neformalioje aplinkoje, su kavos ar arbatos puodeliu bei sausainiu dantyse, pasišnekėti su mus dominančiais žmonėmis, pasidalinti patirtimi, pasijuokti iš savo klaidų ir užmegzti naujus daug pranašaujančius kontaktus.

Kalbant apie dalyvius, dirbtuvių organizatorius galima tik pagirti, jog sugebėjo atrinkti ir pakvieti tokius vienu metu ir labai skirtingus ir tuo pačiu kažkuo panašius žmones. Daugelis iš mūsų skyrėmės tiek domėjimosi sritimis, tiek užimamomis pareigomis: teatras, muzika, vizualieji menai, teorinis bei praktinis darbas. Tačiau mus visus vienojo noras apčiuopti, sužinoti, išmokti, suvaldyti tą „tarp“ – tarp meno kūrinio (kad ir koks jis bebūtų) ir auditorijos, jo suvokėjo ar žiūrovo esančią erdvę[1]. Kitas, šiek tiek žemiškesnis mus vienijantis kriterijus buvo tai, jog visi buvome iš Rytų Europos šalių (Lietuva, Lenkija, Čekija, Serbija, Kroatija).

Nors pačių dirbtuvių metu buvo išsakyta ir bandyta aptarti gana daug temų, pabandysiu trumpai paminti tik kai kurias iš jų. Vienas iš pagrindinių dirbtuvėse nagrinėjamų klausimų buvo: kaip pritraukti paprastus, nelabai menu besidominčius žmones į muziejus, teatrus ar koncertus? Kaip priversti žmones tapti meno, kuris yra prabangos prekė, vartotojais? Kaip aplink meno organizacijas suburti bendruomenes besidominčias ir besigilinančias į meno reiškinius? Kaip į meną atvesti daugiau žmonių, nenuleidžiant aukštos meno kartelės (kaip kelti žmones iki meno, o ne meną leisti iki žmonių)?

Vienas iš pateiktų atsakymų buvo edukacija. Vaikų edukavimas, kurie yra būsima meno vartotojų-mylėtojų karta. Kūrybingas suaugusiųjų pritraukimas į meno organizacijas ir jų edukavimas neformaliomis priemonėmis, siekiant meną padaryti jų gyvenimo dalimi, tam kad menas jiems keltų tam tikrus klausimus ir pateiktu tam tikrus atsakymus. Buvo aptariamas ir žurnalistų edukavimas. Daugelis dalyvių pastebėjo, jog apie meną dažnai rašo tie, kurie apie jį nedaug nusimano ir pateikia jį kaip prabangos prekę, kuri nėra kiekvienam pasiekiama, kas dalyvių nuomone yra visiška nesąmonė. Buvo pasidalinta ir bendra patirtimi apie menui skirtus paskutiniuosius laikraščių  puslapius, bei kelias minutes panoramoje po orų prognozės. Be edukacijos buvo atkreiptas dėmesys ir į nuolatinį aplinkos stebėjimą ir domėjimąsi esama situacija, tam, kad organizacija neužsidarytų pati savyje. Būtent viena iš didžiausių problemų buvo įvardinta ta, jog organizacijos pradeda rūpintis tik pačiu meno kūriniu arba savimi, visai pamiršdamos žiūrovą. Būtent tokios organizacijos turi tapti tokios pat kūrybiškos, kaip ir menininkas siekdamos pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Taip pat labiau orientuotis ne į kiekybė, o į kokybę. Kalbant apie organizacijas buvo iškelta ir meno organizacijose dirbančių žmonių problema (ypač sovietinę kartą, kuri yra užsikonservavusi ir tupi savo dramblio kaulo bokšte) – siekis juos edukuoti, skatinti jų kūrybiškumą bei atvirumą naujovėms.

Paskutiniąja dirbtuvių dieną daugelis iš mūsų suprato, jog dramblio kaulo bokštai buvo sugriauti: mes pažinome vieni kitus, vieni iš kitų pasimokėme, pasisėmėme patirties bei minčių, užmezgėme kontaktus (tikiuosi ilgalaikius). O kas svarbiausia mes tapome atviresni kitokioms pasaulėžiūroms, kurias, tikiuosi, stengsimės perduoti tiek menininkas, kartais pamirštantiems, jog be žiūrovo jiems būtų sunku ir žiūrovams, kuriems kartais yra sunku suprasti menininką, nors jis kalba jam apie jį.