Reflektyvusis P. Bourdieu mokslas
2011.03.09 |
Rūta Petkevičiūtė |
P. Bourdieu socialinių mokslų ar sociologijos teoriją galima bandyti aiškinti pagrindinėmis P. Bourdieu naudojamomis sąvokomis. Verta pažymėti, kad jo darbuose terminas sociologija apima visus socialinius mokslus, ne vien tik pačią sociologijos discipliną (Bourdieu, Wacquant 2003: 16). Taigi pagrindinės P. Bourdieu sąvokos tokios kaip laukas ar habitus aiškinančios socialinį pasaulį, taip pat pritaikomos ir mokslo teorijoje. P. Bourdieu kalba apie sociologiją bei apie mokslą kaip apie žaidimą su savo taisyklėmis, tikslais, interesais. Socialinis mokslas neatsiejamas nuo socialinės tikrovės, kurios esmė yra santykiai, todėl ir pagrindinės jo sąvokos laukas ir habitus žymi santykių visumą:
„Laukas yra sistema objektyvių istorinių santykių tarp tam tikromis galios (kapitalo) formomis besiremiančių pozicijų, o habitus sudaro į pavienius individus mąstymo ir kūno suvokimo, supratimo ir veikimo schemų pavidalu „nusėdę“ istoriniai santykiai“ (Bourdieu, Wacquant 2003: 37).
Taigi habitus yra praktikos reguliavimo būdas, veikiantis nesąmoningai, tai strategija, kuri sujungdama buvusius patyrimus leidžia pasiekti įvairių tikslų, susidoroti su kintančiomis sąlygomis, taip pat juo laikomas suindividualėjęs kolektyvumas, habitus yra kūrybiškas, tačiau neperžengiantis struktūrų ribų. Jis veikia tik santykiaudamas su lauku, kuris nėra negyva sistema. Laukas – tai žaidimo erdvė, kuri egzistuoja tuomet, kai į ją įsitraukia žaidėjai, tikintys jos siūlomais laimėjimais bei jų siekiantys (Bourdieu, Wacquant 2003: 39- 40). Vadinasi, ir mokslas yra tam tikras laukas, kuris yra veiksnus tik tuomet, kuomet jame dalyvauja mokslininkai, siekiantys lauko siūlomų laimėjimų. Kiekvienas mokslininkas dalyvauja kartu su savo habitus, patyrimu, įgytomis kolektyvinėmis žaidimo taisyklėmis neperžengiančiomis ribų, tačiau tuo pat metu kūrybiškomis. Nemažiau mokslo žaidime tinkanti ir trečioji svarbi P. Bourdieu sąvoka kapitalas. Kapitalas apima tiek materialinę, tiek kultūrinę ar simbolinę išraišką. Tad ir mokslo pasaulyje, bet kurį iš šių formų gali turėti reikšmės, pavyzdžiui autoritetas, išsilavinimas ar kalbėjimo formos. Mokslo lauke tam tikras kapitalas investuojamas, idant užtikrintų didesnes laimėjimo galimybes. Tačiau mokslas ne tik žaidimas, bet ir kova, kurioje kaunamasi dėl mokslinio kapitalo. Kova sąžininga yra tuomet, kuomet kovotojai vartoja mokslinius argumentus bei logiką. Tuo tarpu nesąžiningai kovoja tie, kurie politikuoja ir tampa politinės scenos dalimi (Tereškinas 2005: 375). Politikavimas socialiniuose moksluose neišvengiamas dėl savo objekto ir jo egzistavimo galios lauke, todėl socialiniai mokslai negali būti apolitiški ar neprieštaringi. Socialinio mokslo dilema yra ta, jog jo autonomiškumas negarantuoja politinio neutralumo, kuo labiau sociologija tampa moksliška, tuo ji yra ir politiškai svarbesnė (Bourdieu, Wacquant 2003: 77- 78). Socialinio mokslo pranašumu galėtų būti įvardijamas gebėjimas polemizuoti, konfliktuoti pasitelkus mokslinius instrumentus, nes, pasak P. Bourdieu, lengvas mokslinis susitarimas yra blogiausia situacija, už kurią net konfliktai tampa pranašesni (Bourdieu, Wacquant 2003: 224).
Tačiau į mokslą P. Bourdieu žvelgia ne tik kaip į dar vieną lauką ar socialinę terpę, sociologija ar socialiniai mokslai kaip refleksyvus mokslas nusipelno gilesnės analizės. Taigi refleksija, tyrėjo ir tiriamojo objekto santykis P. Bourdieu sociologijoje tampa žymia jos dalimi ar funkcija, dar paties teoretiko vadinama sociologijos sociologija:
„Kai skaitau kai kuriuos sociologų darbus, mane glumina, kad žmonės, kurių profesija yra objektyvuoti socialinį pasaulį, pasirodo, taip retai pajėgia objektyvuoti save ir taip dažnai neįstengia suprasti, kad jų neva mokslinis diskursas yra ne apie objektą, bet apie jų santykį su objektu“ (Bourdieu, Wacquant 2003: 98).
Refleksyvi sociologija turi saugotis nepaisymo viso to, ką analitikas perkelia į savąjį objekto suvokimą dėl to, kad yra anapus objekto ir stebi į jį iš toli ir iš aukštai (Bourdieu, Wacquant 2003: 99). Vadinasi, sociologo funkcija yra stebėti ir reflektuoti, o jo tyrimu objektu yra ne tiek pats objektas savaime, kiek santykis tarp tyrėjo ir objekto. Sociologas reflektuodamas geba atskleisti ryšius ne tik tarp tyrėjo ir objektų, bet ir socialinių aplinkybių, veiksmų ar interesų. Žiūrint iš toli ir iš aukštai į kitus, privalu pasižiūrėti į save, į savo poziciją, pamatyti, koks yra paties žvilgsnis, iš kokio kampo ir kodėl būtent tokia žiūrėjimo trajektorija yra pasirinkta. Įvertinti savo paties kultūrinį „bagažą“, kuris gali sąlygoti tiek tyrimus, tiek jo išvadas.
Tikrasis sociologinis refleksyvumas yra nepatrauklus, nes priverčia kreipti dėmesį į banalius, įprastus bei visiems būdingus dalykus (Bourdieu, Wacquant 2003: 102). Tai yra analizuoti save patį kasdieninėse sąlygose arba analizuoti taip kaip analizuojami kiti. Tačiau tik analizuodamas save ir pasinaudodamas savo laisve sociologas tampa pajėgus sukurti tikslų mokslą apie socialinį pasaulį (Bourdieu, Wacquant 2003: 268). Visgi pačiam teoretikui iškyla svarbus klausimas ar tokia visiška objektyvizacija yra įmanoma, ypatingai, kuomet vis daugiau tyrimų atliekama savoje aplinkoje. Nors objektyvizacija ir yra sociologinės veiklos profesionalumo viršūnė, tačiau P. Bourdieu pripažįsta, kad iki galo objektyvizuoti yra neįmanoma (Bourdieu, Wacquant 2003: 97).
Šiandien savirefleksija socialiniuose moksluose yra neišvengiama, o kartu ir komplikuota, ypatingai sociologijoje bei antropologijoje, atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau tyrimų atliekama savoje aplinkoje, kur pasiekti visiško objektyvumo, anot P. Bourdieu, neįmanoma. Kalbant apie refleksyvumą tampa privalu kalbėti apie tai, ar apskritai egzistuoja refleksyvumo ribos ir kurioje vietoje bei kaip mes jas galime nubrėžti. Kaip teigia pats P. Bourdieu refleksyvumas transformuojasi į „narcizinę“ savo formą, kuomet mokslininkai savirefleksiją paverčia pasakojimais apie save, dėmesį sutelkdami į savo jausmus ar išgyvenimus, užuot domėjasi tiriamu objektu (Bourdieu, Wacquant 2003: 102). Visgi kaip tuomet norint kurti tikslų mokslą apie socialinį pasaulį reflektuoti, tačiau nepersistengti? Kalbant P. Bourdieu teorijos terminais, turbūt reik reflektuoti tik tiek, kiek išlaikomas santykis su tiriamu objektu. Refleksija svarbi ta, kuri kalba apie tyrėjo ir objekto ryšį, objektyvizuoja ar sociologizuoja, tačiau ne ta, kuri virsta tyrėjo autobiografija. Drįsčiau teigti, jog šiandien refleksyvumo ribų klausimas išsprendžiamas keik paprasčiau pačių disciplinų kontekste. Juk santykis tarp tyrėjo ir objekto gali būti toks įvairus, jog beveik prarasti to ryšio yra neįmanoma. Todėl savirefleksijos ribos brėžiamos tik tos, kurios yra pritaikomos disciplinos rėmuose. Antropologai reflektuodami savo santykį su tiriamu objektu, nenukeliauja į psichologinės refleksijos aspektus, savo ruoštu psichologai dažniausiai nesiima sociologams ar antropologams būdingų savirefleksijų.