Rites de passages arba mirties akivaizdoje

Prologas

 Pasyvus judėjimas žiemos nualintomis gatvėmis, pavargę žingsniai lėtai keičia vienas kitą. Kelionė į niekur. Susvetimėjęs miestas, „ištrintos“ praeivių veidų tapatybės ir „apdulkėjusi“ realybė. Vaizdai neleidžia mintims nuklysti kur nors toliau, tik uždaro jas į dėžę, pavadinimu „Egzistencinė beprasmybė“. Mp3 grotuve sukasi viena vienintelė daina* – nuolatos, be perstojo. Jos žodžiai kiaurai rėžia sąmonę, tiesiog įauga į ją, absorbuojasi. Iškyla vienišo apatiško žmogaus vaizdinys. Čia pat, mirties akivaizdoje, jis pasiryžęs išeiti. Nebijo.

      *<...>
Akys, kurios jau seniai nebemato,
Rankos nusvirusios, trūkčioja, šaltos.
Lūpos beformės, sustingusios šlykščiai,
Tu jauti pyktį, vien skausmą išnykti.
     (Soul Stealer – Liūdesio miestas)

Lietuvių tautos tradicijoje mirties tema yra gan dažnai sutinkamas reiškinys. Nuo seniausių laikų mirusieji buvo laidojami atliekant tam tikras apeigas, kurios laikui bėgant keitėsi, tačiau vis tiek išliko charakteringos tik lietuvių bendruomenei. Mūsų tautos tradicija nusifotografuoti prie velionio, gulinčio karste, egzistuoja ir šiais laikais. Aleksandro Ostašenkovo fotografijoje Mane užauginusi moteris, 4 (2002) iš rinkinio „Mirties sodas“ neužfiksuotas numiręs žmogus, tačiau nuotrauka kalba apie tą patį – apie mirtį. Serija „Mane užauginusi moteris“ susideda iš devynių nuotraukų, kuriose vaizduojamos paskutinės moters gyvenimo akimirkos. Aš išanalizuosiu vieną iš serijos nuotraukų - Mane užauginusi moteris, 4 – pagal tris būdingas antropologines savybes: ritualas, kūnas, mitas.

Fotografijoje nėra jokių nuorodų į erdvę ir laiką. Ar tai ligoninės palata, ar senelių namai – visiškai neaišku. Matyti tik balta neinformatyvi siena. Baltą spalvą, žinoma, būtų galima sieti su krikščioniškąja simbolika[1], tačiau yra ir galimybė, kad ji tiesiog veikia kaip neutralus fonas, nekeliantis jokių asociacijų. Laikas taip pat neapibrėžtas, jis greičiau sakralizuotas: mirtis – amžinybė (arba mirtis – pabaiga?).

Antropologiniu požiūriu ritualas yra tai, kas vienija ir jungia bendruomenę. Fotografijoje ryškus perėjimo ritualas – rites de passage. Antropologas Arnold van Genepp rites de passage įvardijo ritualus, pažyminčius bet kurio individo ar asmenų grupės statuso negrįžtamą pasikeitimą. Tokiems ritualams gali būti priskiriamas vaiko gimimas, krikštynos, vestuvės, o taip pat ir laidotuvės. Šioje fotografijoje neužfiksuotas mirusio žmogaus kūnas, tačiau paskutinio patepimo sakramento ritualas yra tiesioginė nuoroda į mirtį. Krikščionybės tradicijoje mirštantysis turi atlikti paskutinę išpažintį, po kurios kunigas jam suteikia paskutinį patepimą. Šis ritualas dar labiau priartina žmogų prie mirties – tai velionio pasiruošimas keliauti anapilin. Kadangi paskutinio patepimo sakramento ritualas yra negrįžtamas ir nekartotinas, todėl jis taip pat gali būti įvardijamas kaip rites de passage.

Kūnas šiuo atveju siejasi su tuo pačiu rites de passage – paskutinio patepimo sakramento ritualu. Nuotraukoje Mane užauginusi moteris, 4 apart dviejų žmonių figūrų ir balto fono nėra daugiau nieko. Iš karto ateina poreikis identifikuoti šias figūras: pirmoji – sėdinti senyvo amžiaus moteris, antroji – kunigas, atpažįstamas iš juodos sutanos ir kryžiaus. Kunigas užima dominuojančiojo poziciją: jis stovi su kryžiumi rankoje priešais moterį, sėdinčią ant lovos ar kėdės. Šie gestai leidžia suprasti, kad užfiksuotas būtent mirštančiojo patepimo ritualas. Fotografui svarbiausia moters figūra, kurią jis fiksuoja frontalioje pozicijoje. Autorius akcentuoja moters veido išraišką: žvilgsnis tarytum nukreiptas į „niekur“ („akys, kurios jau seniai nebemato“), lūpos sučiauptos („lūpos beformės, sustingusios šlykščiai“). Jos kūno kalba byloja apie susikaupimą ir susitaikymą, bet kartu ir apie beprasmybę, apatiją ir neišvengiamumą („tu jauti pyktį, vien skausmą išnykti“).

Mitas yra kolektyvinės vaizduotės forma, kuri paaiškina prieštaravimus. Šioje fotografijoje atsispindi mitas, būdingas krikščionių bendruomenei. Iki dabar vyrauja įsitikinimas, kad velionis negali keliauti anapilin neatlikęs paskutinės išpažinties ir negavęs paskutinio nuodėmių atleidimo – t. y. negavęs paskutinio patepimo sakramento. Tikima, kad  mirštančiojo patepimo sakramentas sutvirtina velionio sielą išganymui, atleidžia nuodėmes, palengvina mirtį, kitaip tariant, tai velionio paruošimas ramiai ir neskausmingai mirčiai. Kolektyvinė krikščionių vaizduotė paskutinio patepimo sakramentą pavertė mitu, kuris yra nekvestionuojamas.

A. Ostašenkovo fotografijoje gvildenama mirties ir pasiruošimo jai tema. Autorius užfiksuoja paskutinio patepimo sakramento momentą, kai kunigas stovi su kryžiumi prieš moterį, kuri netrukus iškeliaus anapilin. Moters veido išraiška įprasmina mirties neišvengiamumą ir susitaikymą. Ši nuotrauka „kalba“ apie paskutinį dar gyvo, bet jau mirties akivaizdoje esančio žmogaus ritualą - rites de passage.

     Epilogas
Tavo kūnas visai be saulės sustingo
Veidu į žemę - niekas vėl neišgirdo.
Bespalvių namų tamsa ir šešėliai,
Minioje svetimų aklas, vienišas sėdi tu.
Jaučiu tavo skausmą, baimę ir pyktį,
Apakintas jų tu jau pradedi nykti.
     (Soul Stealer – Liūdesio miestas)

[1] Krikščionybėje – tai angelų spalva, siejama su šventumu. Reiškia tyrumą, absoliutą, šviesą ir dvasinį atgimimą, santarvę tarp gyvųjų ir mirusiųjų.  Balta spalva dažna vestuvių ir mirties apeigose: manoma, kad miręs žmogus tampa dvasia ir kad vėlės yra baltos.