Romai klasikinės bei modernios diasporos požiūriu

I

Daugiau nei puse tūkstantmečio Europoje gyvena vienintele visos Europos mažuma vadinami Romai. Romai yra viena iš nedaugelio neteritorinių, neturinčių nei valstybės nei istorinės tėvynės, mažumų. O tuo pačiu kaip teigia tyrinėtojai vieninteliai nekėlę teritorinių reikalavimų ir nesiėmę ginklo gynybai (Vaitiekus 1998; 11). A. Fraser nuomone ne jėga, o gudrumu gynę savo išlikimą (Fraser 2001; 306). Kadangi Romus vadinti Europos tauta nebūtų visai tikslinga (Fraser 2001;13), tad juos galime apibrėžti kaip specifine, išskirtine, turinčia tik jai būdingų bruožų visos Europos mažuma. Romus siekiama apibrėžti kaip etninę grupę, kuriai nepritaikomi įprastiniai tautinių ar kalbinių mažumų apibrėžiamai, todėl, kad kai kuriuose valstybėse „čigonai“ dėl savo specifinės problematikos traktuojami kiek kitaip nei kitos tose valstybėse gyvenančios mažumos (Vaitiekus 1998; 36). „Čigonai“ laikomi išskirtine grupe ne tik dėl to, jog yra neteritorinė mažuma, bet ir dėl to, jog romų kultūrą galime laikyti savotiška įvairių kultūrų samplaika. Anksčiau „čigonai“ buvo laikomi imperium in imperio (valstybė valstybėje) (Fraser 2001; 128). Nors visi „čigonai“ turi daug ką bendro, tačiau nebėra vienalytės romų tautos ar kolektyvinės kultūros, atskiras romų grupes yra paveikusios pasirinktų šalių gyvenimo sąlygos (Fraser 2001;189). Romai neturi vieningos kalbos, raštija negausi, kultūros palikimas iš esmės tik žodinis (todėl kaitus), istorinė atmintis siekia netolimą praeitį, o klajoklinis gyvenimo būdas lėmė kitų kultūrų įtakos egzistavimą. Šie veiksniai yra trukdžiai apsunkinantys romų kultūros vartojimą, saugojimą bei supratimą (Vaitiekus 1998; 34- 35). Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, nepaisant nuolatinės įtampos ir spaudimo, romai sugebėjo išsaugoti tautos savastį parodydami nenuginčijamus gebėjimus prisitaikyti ir išlikti. Šimtamečių priemonių, skirtų šios grupės išskirtinumo sunaikinimui, egzistavimas yra nuoroda į tai, jog romų išlikimas jų pačių pergalė (Fraser 2001;13).

Teigiama, jog studijuojant identiteto, migracijos, etninių bendruomenių bei mažumų klausimus per mažai dėmesio teikiama diasporų diskursams (Safran 1999; 83). J. Clifford teigimu diasporinė kalba išstumia arba bent jau papildo mažumų klausimus (Clifford 1994; 311). Jo nuomone pagrindiniai diasporos bruožai yra: išvietinimo istorija, bendruomenės išsklaidymas nuo savo pirminio centro į periferiją, mitų bei prisiminimų apie tėvynę pabrėžimas, susvetimėjimas bei atstūmimas priimančios valstybės atžvilgiu, paramos tėvynei teikimas bei troškimas į ją sugrįžti, kolektyvinio identiteto ir tarpusavio santykių palaikymo egzistavimas. Idealiuoju tokios diasporos klasikine prasme tipu laikoma žydų Diaspora (Clifford 1994; 303- 304). Tačiau šiuolaikiniame kontekste diaspora įgauna daug daugiau reikšmių ir yra susijusi su tokiais reiškiniais kaip globalizacijos procesai, transnacionalinė migracija bei kultūrinis hibridiškumas (Safran 2004; 1). Šioje trumpoje apžvalgoje pabandysiu Romų atvejį „įstatyti“ į klasikinės ir modernios diasporos sampratų rėmus. Terminai Romai ir „čigonai“ straipsnyje naudojami kaip sinonimai.

Romai klasikinės Diasporos kontekste

 Diaspora iš didžiosios raidės buvo išimtine nuoroda į žydų atvejį bei patirtį. Besiremiantį skausmingu ištrėmimu, traumine patirtimi, atskirimu nuo istorinės tėvynės bei išsklaidymu po kitas šalis. Todėl konotacijos susijusios su Diaspora buvo neigiamos, atspindinčios priverstinį išvietinimą, persekiojimą, represijas bei atstūmimą (Vertovec, Cohen 1999; 17). Toks Diasporos supratimas gyvavo šimtmečius, todėl nėra stebėtina, jog buvo vengiama plačiai vartoti diasporos terminą. Šis terminas kartais vis dar suprantamas, kaip specifinis, simbolizuojantis trauminį žydų istorijos tarpsnį (Safran 1999; 83).

Šiuo požiūriu komplikuotas „čigonų“ tėvynės klausimas yra priešprieša žydų ištrėmimo iš tėvynės atvejui. Tarp tyrimus atliktų romų tematika nesutinkama egzistuojančių kolektyvinių vaizdinių apie tėvynę, išvietinimo mitų, propaguojamų bendros tėvynės kūrimo ar grįžimo į ją idėjų. Taigi romai kaip tauta be tėvynės neatitinka šio klasikinės diasporos sampratos bruožo. Tačiau tuo tarpu „čigonų“ iš(sis)sklaidymas po kitas šalis galėtų būti bruožu atitinkančiu klasikinės diasporos apibrėžimą. Neigiamos konotacijos tokios kaip atstūmimas, represijos bei persekiojimai yra būdinga politika ilgą laiką taikyta romų bendruomenės atžvilgiu. Kai kurie autoriai šimtmečius trukusią romų politiką skirsto į kelias rūšis: atskyrimas (atstūmimas), įkalinimas bei asimiliacija, kurie paremti visuotine diskriminacija bei priešiškumu (Vaitiekus 1998; 16). Taigi tai taip pat klasikinės diasporos sampratos bruožas. Stiprus kolektyvinis identitetas ir priešprieša tiems, kas nėra „čigonai“, taip pat atitinka klasikinės diasporos sampratą. Jeigu leistume sau daryti prielaidą, kad romų atveju taip pat būta priverstinio išvietinimo iš tėvynės, tik dėl rašytinių šaltinių nebuvimo, tuomet čigonų atvejis taptų identiškas žydų atvejui.

Taigi čigonus galime vadinti žmonėmis be namų. Visgi galime juos laikyti klasikine diaspora, ta prasme, jog per daugelį kartų jie neprarado pirmos kartos dvasios, kuri palaikoma tradicinių struktūrų dėka. Kaip teigia W. Safran „čigonus“ galime vadinti metadiaspora dėl savo ekonominio nestabilumo, savęs atskyrimo nuo priimančios visuomenės ekonominio gyvenimo. Tačiau jų situacija nėra visiškai palyginama su kitomis diasporomis: namų, tėvynės neturėjimas apibūdina jų klajoklišką gyvenimo būdą. Romai jaučia socialines ir ekonomines nuoskriaudas, tačiau jie nekelia klausimų apie romų problemas, kaip tai darė žydai. Romai nekuria sugrįžimo į tėvynę vizijų, nes neturi nei geografinio, nei istorinio bendro supratimo, tokio supratimo kūrimui gali trukdyti išsilavinimo stoka (Safran 2004; 367- 368).

II

Romai modernios diasporos požiūriu

 Kaip teigia S. Vertovec ir R. Cohen diaspora yra terminas šiandieniniame kontekste naudojamas apibūdinti daugelį populiacijų, kurios yra laikomos išvietintomis ar transnacionalinėmis, kurių socialiniai, ekonominiai ar politiniai santykiai peržengia nacionalinės valstybės ribas (Vertovec, Cohen 1998;16). Jie skirsto diasporas į tris rūšis: diaspora kaip socialinė forma, diaspora kaip sąmoningumo tipas bei diaspora kaip kultūrinės produkcijos metodas.

Diaspora kaip socialinė forma pasižymi specifinių socialinių santykių sutvirtinamu, geografinių, istorinių žinių egzistavimu. Svarbus kolektyvinio identiteto, etinio mito ir bendrų šaknų pabrėžimas, ryšių su tėvyne palaikymas bei komplikuota adaptacija naujoje valstybėje (Vertovec, Cohen 1998; 17). Romus laikyti diaspora socialinės formos prasme galime dėl savo kolektyvinio identiteto, per šimtmečius išlaikyto ir pabrėžto. Taip pat dėl vyraujančio solidarumo romų bendruomenėje – grupiniai interesai svarbesni už individualius; bei priešpriešos tarp savęs ir priimančios valstybės. Pasirenkama strategija yra konfrontacija prieš kitos tautybės žmones, pabrėžiant savo unikalumą.

Diaspora kaip sąmoningumo tipas pasižymi negatyviu sąmoningumu paremtu diskriminacijos, atskyrimo patirtimi. Pozityvus sąmoningumas paremtas identifikavimusi su istoriniu paveldu. Praradimai ir viltys sukuria įtampas, diaspora visada palieka kolektyvinės atminties pėdsaką apie kitą vietą ar laiką (Vertovec, Cohen 1998; 18). Nors Romai nekuria tėvynės praradimo ar vilties į ją sugrįžti vaizdinių bei neidealizuoja tam tikros vietos ar laiko, tačiau nuorodos į diskriminacijos bei atskyrimo patirtis čigonų atveju aiškios ir ryškios.

Diaspora kaip kultūrinės produkcijos metodas dažnai perteikiamas globalizacijos tematikos diskusijose. Diaspora – kaip apimanti reprodukcijos ir produkcijos transnacionalinius socialinius ir kultūrinius reiškinius, tiek materialinius, tiek asmeninius. Produkuojami susimaišę kultūriniai reiškiniai ir etniškumai, tarpstantys šeimos, ekonomikos bei finansų, politinių organizacijų kontekstuose, kuriuos dažniausiai produkuoja diasporinis jaunimas (Vertovec, Cohen 1998; 19). Čigonų bendruomenės nėra aktyvūs šių procesų dalyviai, manau, jie, šią diasporos rūšį, mažiausiai atitinka. Tačiau akivaizdu, kad netolimoje ateityje ir čigonai gali tapti šios rūšies diaspora. Todėl, kad paprotinės šeimos normos keičiasi ir nyksta, nes čigonai pradeda siekti gyventi šiuolaikiškai, taip kaip gyvena priimančių valstybių gyventojai. Jaunieji šuos bendruomenės atstovai pradeda kritikuoti tėvų gyvenimo būdą ir pradeda propaguoti šiuolaikišką (Bradaitytė 1998 ; 82).

G. Sheffer teigia, jog modernias diasporas galime laikyti priverstinės ar savanoriškos migracijos, dažniau savanoriškos, atoveiksmiu. Šios diasporos kuria arba siekia įkurti bendruomenines organizacijas, propaguoja glaudesnių ar tampresnių ryšių palaikymą su tėvyne, kuria tarpvalstybinius tinklus su savo tautiečiais priimančioje valstybėje. Kultivuoja dvigubą lojalumą, tai yra siekia būti lojaliais ne tik tėvynės atžvilgiu, bet ir priimančios valstybės (Sheffer 1999; 400- 402). Nors Romai ir neturi tėvynės su kuria galėtų palaikyti ryšius, o migracijos priežastys yra nežinomos, tačiau dvigubo lojalumo klausimas, mano nuomone, yra aktualus. Tėvynės aspektą „čigonų“ atveju, manyčiau, atstoja identitetas, kultūra ir gyvenimo būdas. Neabejotina, kad priimančioje valstybėje romai palaiko ryšius su savo tautiečiais. Ryšių palaikymas ir bendras gyvenimas yra šios bendruomenės egzistavimo pagrindas. Netgi verčiamos gyventi sėsliai atskiros „čigonų“ grupės neišsisklaidė, siekė laikytis būryje, šalia vienas kito, kartu gyventi, telktis tam tikrose gyvenvietėse (Bradaitytė 1998 ; 84). Dvigubo lojalumo klausimas be abejonės yra aktualus analizuojant šią grupę, bet kiek komplikuotas dėl to, jog romai yra neturinti savos teritorijos diaspora. Romai neturėdami tėvynės ir bendrų aiškių vizijų apie ją, kartais skirtingai suvokia savo šaknis bei skirtingai apibrėžia savo priklausomybę. Todėl „čigonų“ atveju galime pateikti skirtingų dvigubo lojalumo pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai kurie romų intelektualai bei lyderiai pabrėžia Indiškas šaknis bei palikimą kaip romų identiteto bei politinio statuso pagrindą. Tuo tarpu kiti teigia, jog baziniu elementu yra Europietiškos šaknys bei palikimas, o Indiška praeitis neturi nieko bendra su šiandieniniu romų gyvenimu (Hancook 2002; 17). Bendra yra tai, kad pirmiausia „čigonai“ išlieka lojalūs savo „čigoniškam“ identitetui, paremtam paprotine teise. Tai gali būti prilygintina lojalumui tėvynei. Lojalumas priimančios valstybės atžvilgiu gali pasireikšti per tapatinimąsi su vieta. Kai kurie Lietuvos romai pykteli nuo minties, jog jie yra žmonės be šaknų, be gimtinės. Jų manymu, kuriam rajone gimei, kur esi registruotas, ten ir yra tavo gimtinė. Tai parodo ir pačių „čigonų“ liudijimai: „Lietuva yra Lietuva, širdis yra širdis, suprantate. Jie dėl mergaičių į Lietuvą grįžo, bet čia jų gimtinė, Viešpatie, jie čia gimė, jie čia užaugo, jie čia paseno toj Lietuvoj“ (Simoniukštytė 2003; 872).

Ne tik vieta, lokalizacija turi svarbos, svarbūs ir kiti priklausomybės priimančiai valstybei aspektai, tokie kaip religija: „Pakui mano tėvelis amžinatilsį mirė. Ne, jis rusyne [Kaliningrado srity- A.S] nepalaidotas, mes saviškius ten nelaidojam, mes atsivežam į Lietuvą. Mūsų Lietuviška tikyba, mes lietuviai, ir mes čia vežam.“ (Simoniukštytė 2003;873).

Taigi iš pačių čigonų liudijimų matome, kad propaguojamas dvigubas lojalumas, pirmiausia savo identitetui, antra – priimančiai valstybei. Kilmės bei priklausomybės klausimas sprendžiamas ne vienos kartos atžvilgiu. Pavyzdžiui, gimę Lietuvoje Vilniaus Kirtimų gyvenvietės romai save priskiria arba baltarusių - lenkų „čigonams“, arba rusų - moldavų „čigonams“ (Badraitytė 1998; 70).

Tačiau tapatindamiesi su priimančia valstybe romai nepamiršta nubrėžti ribų tarp savęs ir kito. Nurodydami savo priklausomybę vienai ar kitai tautai tuo pačiu atskiria, kad visgi nėra ir negali būti tos tautos atstovais: „Kaliningrado srity dirbau melžėja. Bet man įgriso tas darbas. Galvoju : „Dėl ko aš čia čigonė dirbu, kad aš galiu kitaip išsisukt!“ (Simoniukštytė 2003; 886).

Apibendrinant, paprotinė teisė yra pagrindinis faktorius pabrėžiantis „čigonų“ diasporinį identitetą. Klasikine diaspora „čigonus“ galime vadinti dėl jų sugebėjimo išsaugoti paprotinę teisę kaip bazinę struktūra nuo pirmųjų išsisklaidžiusių romų kartų. Išsisklaidymas po kitas šalis bei neigiamos konotacijos, tokios kaip atstūmimas, represijos bei persekiojimai taip pat atspindi klasikinės diasporos sampratą. Glaudžių ryšių palaikymas su tautiečiais priimančioje valstybėje – šios grupės pagrindas. Tačiau romų diaspora išsiskiria tuo, kad tėvynės samprata išlieka labai miglota bei dėl to, kad dėl savo klajokliško gyvenimo būdo jie nėra suinteresuoti bei pajėgūs įkurti didelių bendruomenių įvairiuose juos priimančiose šalyse. Visgi pastarasis laikotarpis rodo, kad ryškiai pasistūmėta į priekį: organizuotų grupių, politinės veiklos procese, o tuo pačiu modernios diasporos organizavimosi procese (Sheffer 1999; 414- 416).

Literatūra:

1. Bradaitytė Kristina, Čigonai apie save ir gyvenimą, sudarytojas Severinas Vaitiekus, Vilnius, 1998.
2. Clifford James, Diasporas Cultural Anthropology, Vol. 9, No. 3, Further Inflections: Toward Ethnographies of the Future, 1994
3. Fraser Angus, Čigonai, Vilnius, 2001.
4. Hancook Ian, We are the Romani poeple, University of Hertfordshire Press, 2002.
5. Safran, William (2004) “Deconstructing and comparing diaspora”. In Kokot, W.; Tololyan, K.; Alfonso, C. Diaspora, Identity and Religion.
6. Safran William, Diasporas in modern societies: Myths of Homeland and return, 1993 in Vertovec Steven, Cohen Robin, Migration, Diasporas and Transnationalism, 1999.
7.  Sheffer Gabriel, The Emergence of New Ethno- National Diasporas, in Vertovec Steven, Cohen Robin, Migration, Diasporas and Transnationalism, 1999.
8. Simoniukštytė Aušra, Seredžiaus romai, Lietuvos valsčių monografija “Seredžius”, Vilnius, 2003.
9. Čigonai Lietuvoje ir Europoje, sudarytojas Severinas Vaitiekus, Vilnius, 1998.
10. Vertovec Steven, Cohen Robin, Migration, Diasporas and Transnationalism, 1999.