Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo: antropologinė perspektyva. Įvadas

2010.08.14
Greta Klimavičiūtė Minkštimienė

Aš galiu paimti bet kurią tuščią erdvę ir pavadinti ją plika scena. Žmogus kerta ar pereina per šią tuščią erdvę, kol kažkas kitas jį stebi ir visa tai – viskas, ko man reikia, kad atsirastų teatrinis veiksmas.
Peter Brook, Tuščia erdvė, 1992

 Clifford Geertz knygoje Kultūrų interpretavimas (2005) rašydamas apie teatrą cituoja anglų kritiką Charles Morgan: „Toks didelis [teatro] poveikis nėra pagrįstas nei proto argumentais, nei jausmų kerais... Tai – tarytum žmogaus sielą apgobiantis viso spektaklio judesys. Mes pasiduodame ir esame keičiami.“. „Ar bent jau būname kol veikia teatro magija.“ (Geertz 2005:63) prideda Geertz. Kyla klausimas kas gi toji teatro magija? Kas apskritai vyksta teatre? Kas vyksta spektaklio metu? Kodėl žmogui būtina matyti gyvą, prieš jį čia ir dabar esantį aktorių? O kodėl aktoriui reikia gyvo žiūrovo, „kvėpuojančio vienu kvėpavimu“ kartu su juo?

Victor Turner savo knygoje The Anthropology of Performance (1988) sako, jog visos performanso, nesvarbu, ritualo ar spektaklio, prasmės atsiranda iš vientiso bendrai kuriamo scenarijaus, kuris nusako čia ir dabar vykstančius socialinius procesus tarp aktoriaus ir žiūrovo (Turner 1988:24). Turner rašydamas pratarmę Richard Schechner knygai Between Theatre and Anthropology (1985), sako, jog kiekvienas atlikėjas (nesvarbu ar Vakarų pasaulio aktorius ar kokios nors genties šamanas) naudoja tam tikras dėmesio atkreipimo priemones, kurios yra unikalios kiekviename pasirodyme. Būtent šios priemonės ir turi poveikį žiūrovui (Turner 1985:xii). Čia norėčiau paminėti kitą antropologą Edward L. Schieffelin, kuris savo straipsnyje Performance and the Cultural Construcion of Reality (1985) nagrinėja Kaluli ritualinį gydymo seansą kaip performansą. Jis teigia, jog ritualo kalba ar jo komunikacijos būdai nėra efektyvūs tik dėl to, jog perduoda tam tikrą informaciją, atskleidžia svarbias kultūrines tiesas, ar ką nors transformuoją į semantinį lygmenį. Schieffelin teigia, jog ritualai yra įtikinami ir dėl to, kad sukuria veiksmų tvarką bei santykį su dalyviais per tam tikras kalbėjimo ir veikimo formas. Jis teigia, jog simbolių efektyvumas turi būti nagrinėjamas ne tik semantiniame kontekste, bet taip pat ir organizaciniame lygmenyje - kaip organizuojamas pats performansas, kaip atsiranda socialinė konstrukcija. Išvadose autorius pabrėžia, jog pats performansas, ką jis daro ir kaip tai daro, negali būti ištirtas tik per tekstą ar per simbolines prasmes įkūnytas pačiame rituale. Tai turi būti tyrinėjama ir atsižvelgiant į kuriamą santykį ir ryšį tarp atlikėjo ir kitų dalyvių (bei dalyvių tarpusavyje) performanso metu.

Už Kaluli ritualinio seanso mistikos slypi klausimas – kodėl jis paveikus, ką ir kaip jis daro, už teatro magijos taip pat slypi tie patys klausimai. Dažnai yra pamirštamas žmogiškasis faktorius – atlikėjas-žmogus vaidina stebėtojui-žmogui. Dažnai yra gilinamasi tik į tas metafizines prasmes, kurios sudaro tik dalį teatre egzistuojančios ir slypinčios prasmės. Mano manymu, dalį teatrinės magijos sudaro – žmogaus, kaip atlikėjo ir žmogaus, kaip stebėtojo kuriamas ryšys, komunikacija, sąveika, kontaktas ar kaip tai galima būtų bepavadinti. Darau prielaidą, jog šis ryšys (vadinkime jį taip) nėra vienasluoksnis, jis yra daugialypis ir graduotas. Kiekvienoje situacijoje, priklausomai nuo tam tikrų faktorių, yra sukuriamas skirtingo laipsnio ryšys, kuris savo ruožtu skirtingu lygmeniu įtakoja aktorių ar žiūrovą. Tai sudėtingas abipusis poveikis, kuris kuria reakcijas, į kurias atitinkamai yra reaguojama. Taigi, mano tikslas yra išsiaiškinti tą mechanizmą kuris kuria santykį tarp aktoriaus ir žiūrovo ir jį tiksliai įvardini.

Tolimesniuose straipsniuose nagrinėjančiuose ryšį tarp aktoriaus ir žiūrovo bus laikomasi tokių konceptualių nuostatų:

  • Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo suprantamas ne tik kaip simbolinių prasmių perdavimas ir priėmimas, ne tik kaip režisieriaus koncepcijų atskleidimas scenoje, kur aktorius tampa, tik vienu iš spektaklio elementų, o žiūrovas tik suvokėju, šis ryšys darbe suprantamas – kaip žmogaus (atlikėjo-aktoriaus) abipusis komunikavimas, sąveika, kontaktas su kitu žmogumi (stebėtoju-žiūrovu).
  • Žmonės įgyvendina savo sumanymus ir suteikia reikšmę savo siekiams, remdamiesi esama kultūrine tvarka. (Sahlins 2003)
  • Reikšmių tinklai arba istoriškai gyvuojančios simbolinės sistemos, padeda žmonėms steigti, saugoti, skleisti bei plėtoti savo pasaulio bei savęs pačių supratimą. Reikšmių visumos yra bendrijos nuosavybė, o tai reiškia, kad bendrijų gyvenime skleidžiasi jų pačių savęs interpretacijos (Geertz 2005). Teatras, kaip „pačių [žmonių] savo patirties suvokimas – sau patiems pasakojamas pasakojimas apie save pačius“ (Geerz 2005:350) – teatras, kaip kultūrinis fenomenas (Geertz 2005) ir kaip socialinė erdvė (Hastrup 2004).
  • Kultūriniai modeliai (cultural frames) kyla iš realios patiries ir padeda žmogui orientuotis pasaulyje, nustatyti, suvokti, identifikuoti ir žymėti įvairius gyvenimo įvykius. (Goffman 1974)
  • Aktoriai spektaklio prasmes koduoja per kultūrines schemas, simbolines sistemas bei kultūrinius modelius, o žiūrovai naudodamiesi tuo atkoduoja ir interpretuoja spektaklio prasmes, taip vyksta komunikacijos procesas tarp žiūrovo ir aktoriaus. (Gerbner 1956, Ubersfeld 1999)
  • Teatras, kaip ritualo ištaka, turinti ir kurianti gilų ryšį su ritualo atlikėjais ir dalyviais (Turner 1982, 1988, Schechner 1985, 2003).